Mantas Kalnietis važiuodamas į Europos čempionatą Lenkijoje nesvarstė, pirmasis, antrasis ar trečiasis įžaidėjas bus. Bet tikrai nesitikėjo, kad visai nežais. Tačiau jis nieko nekaltina.

Šeštadienį Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Ramūnas Butautas M.Kalnietį nuo suolo pakėlė tada, kai slovėnų persvara padidėjo iki 23 taškų. Beveik nežaidęs Europos čempionate gynėjas turėjo pasijusti keistai, nes iki tol netiko R.Butauto schemoms. Mantas buvo žaidęs vos devynias minutes pirmosiose čempionato rungtynėse su Turkija. Mažiau už šį gynėją nerungtyniavo nė vienas rinktinės krepšininkas, nepaisant to, kad rinktinei gynėjų apskritai trūksta.

Antrą šansą Mantas gavo. Bet, regis, tik todėl, kad komanda beviltiškai atsiliko nuo slovėnų. Dabar jau galima prisiminti rinktinės trenerio asistento Rimo Kurtinaičio žodžius, pasakytus portalui lrytas.lt dar prieš Europos čempionatą: "Žalgiris" žaidžia padrikesnį žaidimą, kai žaidėjai nežino, kaip ataka baigsis. R.Butauto vadovaujama komanda ir tas žaidimas, kurį rodė mano treniruojamas Vilniaus "Lietuvos rytas", yra gerai organizuotas, mes neturime nenumatytų situacijų. Nors M.Kalnietis turi daugiau patirties Eurolygoje, tačiau jis tokiame krepšinyje nusileidžia A.Mažučiui."

Tačiau "Žalgiris" turbūt nė karto praėjusį sezoną nežaidė taip padrikai, kaip Lietuvos rinktinė žaidžia Europos čempionate, o "padrikas" M.Kalniečio žaidimas mače su slovėnais virto 15 taškų per 17 žaidimo minučių. Gal slovėnai ir nebesigynė taip, kaip pirmuose dviejuose kėliniuose, tačiau nė vienas kitas žaidėjas nesugebėjo aikštėje nuveikti tiek, kiek M.Kalnietis. Ir dar Jonas Mačiulis pridėjo.

"Nemanau, kad gerai sužaidžiau, nors ir pelniau taškų. Nesijaučiau dalyvaujantis žaidime. Sunkiai sekėsi gintis. Buvome beviltiški", – iškart po rungtynių sunkiai tramdydamas jaudulį kalbėjo M.Kalnietis.

– Mantai, ką kalbėjote su Jonu Mačiuliu, kai grįžote į viešbutį? – pradėjome pokalbį su M.Kalniečiu sekmadienį, truputį atslūgus aistroms.

– Ironiškai pajuokavome, kad Europos čempionate turbūt dar taip nebuvo, kad vienuoliktas ir dvyliktas rinktinės žaidėjai daugiausia taškų įmestų. Bet šiaip ką gali šnekėti? Sunku.

– Turbūt važiuodamas į Europos čempionatą nesitikėjote, kad būsite tikras atsarginis?

– Tikrai ne. Žinojau, kad mano žaidimo laikas priklausys nuo situacijos, bet negalvojau, kad beveik nerungtyniausiu. Nenoriu kaltinti trenerių, bet buvo skaudu, ypač tada, kai komandai nesisekė. Tačiau treneriui atrodė, kad kiti gynėjai labiau tinka ekipai.

– Tad gavęs šansą nutarėte jo nepraleisti?

– Gal, bet nesijaučiu, kad būčiau ką nors labai gero nuveikęs. Tuomet jau buvo aišku, kad blogiau būti nebegali. Pradžia buvo sunkoka, o apsipratęs aikštėje nebebijojau imtis iniciatyvos. Tad man asmeniškai rungtynės buvo neblogos.

– Kai baigiantis treniruotei jūs su Jonu Mačiuliu sėdite ant suolo, o kiti dešimt žaidėjų žaidžia penkiese prieš penkis ir kartojasi derinius, turbūt jau tada būna aišku, kad didelio vaidmens būsimose rungtynėse neatliksite?

– Aišku, kad vienuoliktas ir dvyliktas žaidėjas retai pakyla nuo suolo. Bet treneris prieš mačą su Slovėnija man sakė: "Nepažadu, bet gali būti, kad teks žaisti ir tau."

– Kaip jums atrodė sėdint ant suolo ir komandos žaidimą stebint tarsi iš šalies – kodėl taip nesisekė?

– Sunku pasakyti. Juk per pasirengimą mūsų gynyba buvo tikrai gera, praleisdavome daugiausia 60 taškų į savo krepšį, išskyrus pirmąsias rungtynes su ispanais. O dabar visos mūsų problemos prasideda nuo gynybos. Praleidžiant po 80 taškų tokio lygio varžybose pergalių tikėtis sunku.

– Kodėl gynyba nustojo veikti Europos čempionate?

– Geras klausimas, bet nežinau atsakymo.

– Treneris prisiėmė visą atsakomybę dėl rinktinės žaidimo. Gal tikrai trenerio parinktos žaidimo schemos netiko?

– Mums viskas buvo labai sunku. Visi kiti, atrodo, žaidžia laisvai, mėgaujasi krepšiniu, o mes aikštėje turėjome arti dėl kiekvieno taško. Manau, aikštėje mums trūko kūrėjų, kurie sukurtų komandos draugams lengvesnes situacijas atakuoti. Mes ištisai perdavinėjame kamuolį, kol baigiantis atakos laikui esame priversti mesti, nors geros padėties mesti taip niekas ir nesulaukė. Treneris prisiėmė atsakomybę turbūt dėl to, kad, kaip sakoma, laimi komanda, pralaimi treneris. Bet tikrai ne vien treneris kaltas. Visi kartu pralaimėjome, visi kalti esame, o ne kuris nors vienas.

– Drabužinėje ar per vakarienę kalbėjotės su komandos draugais apie tai, kas nutiko?

– Ne. Visi buvo per daug susiraukę ir nuliūdę, kad dar kažką kalbėtų. Turėjo nurimti emocijos. Gal vakare po treniruotės pasikalbėsime (pokalbis vyko sekmadienį dieną – red. past.).

– Kaip manote, ar komanda dar ras savyje moralinių jėgų atsitiesti ir garbingai sužaisti likusias dvejas rungtynes?

– Manau, tikrai kausimės. Juk ir ankstesnėse rungtynėse nebuvo taip, kad nekovotume. Mums trūko kažko kito, ne kovingumo. Tad tikimės susikauti, tik reikia, kad žaidimas pagaliau pasikeistų, taptų lengvesnis. Dabar būname visi susikaustę. Gynyboje reikia atidirbti, o puolime – laisvumo.