Lietuvos krepšinio rinktinė Europos krepšinio čempionatui užsiaugino pitbulį. Taip pakrikštytas naujas pagrindinis įžaidėjas Andrius Mažutis. O su kokios veislės keturkojais daugiausia panašumų turi kiti žaidėjai?
Dvylika Lietuvos rinktinės vyrų – dvylika visiškai skirtingų šunų. Lenkijoje vyksiančiame Europos čempionate jiems labiau už bet ką reikės pagrindinės šuns savybės – ištikimybės. Ištikimybės vienas kitam, ištikimybės sirgaliams, ištikimybės visai Lietuvai ir ištikimybės bendram dideliam tikslui.
Taigi, Lenkija, Lietuvos krepšinio šunys atšuoliuoja!
Pačių krepšininkų ir trenerių dėl šių palyginimų labai prašome neįsižeisti. Juk jūs puikiai žinote, kad šuo – geriausias žmogaus draugas. O krepšininkas – geriausias lietuvio draugas.
Andrius Mažutis (pitbulis)
Miniatiūrinis (180 cm) mažeikiškis viesulu įsiveržė ne tik į Lietuvos rinktinės starto penketą, bet ir į žurnalistų rašinius. Dėl kietos ir agresyvios gynybos A.Mažučiui iškart prilipinta Pitbulio pravardė.
Itin tvirtai ant kojų stovintis žemaitis net ir be atskiro nurodymo taip įsikimba į varžovų įžaidėjų gerkles, kad šiems jau po kelių minučių ima stigti oro. Kaip ir tikro pitbulio, A.Mažučio entuziazmas liejasi per kraštus, o atkaklumo galėtų pavydėti bet kas. Ne veltui dar praėjusį sezoną Prancūzijos trečiojoje lygoje pradėjęs krepšininkas dabar jau yra pagrindinis rinktinės įžaidėjas. Ir nors kūrybinis A.Mažučio potencialas sirgaliams kelia tam tikrų abejonių, tokio pitbulio Lietuvos rinktinė neturėjo jau gerus 10 metų, nuo Dariaus Maskoliūno laikų.
Mindaugas Lukauskis (bokseris)
Bokseris nėra pats didžiausias šuo, bet tvirto, atletiško sudėjimo ir labai šoklus. Žmonės juos mėgsta auginti dėl draugiško charakterio, atsidavimo, puikių gynėjo ir sargybinio savybių.
M.Lukauskiui rinktinėje taip pat pirmiausia skiriamos sargybinio užduotys, nes taškus rinkti ir taip yra kam. Tačiau bokseris yra ir azartiškas šuo. Kažin ar rimtas šeimos vyras M.Lukauskis labai mėgsta azartinius žaidimus, bet ant parketo jį kartais apima didelis azartas – įmetęs kelis pirmuosius metimus, jis gali subombarduoti varžovų krepšį. Lietuvos rinktinės treneriai turėtų laikyti kumščius, kad M.Lukauskį dažniau apimtų toks azartas, kaip Pekino olimpinių žaidynių rungtynėse su Kroatija (20 tšk.).
Mantas Kalnietis (škotų seteris)
Škotų seteris – kiek lėtesnis už kitus seterius, kaip ir M.Kalnietis su kamuoliu – kiek lėtesnis už kitus įžaidėjus. Bet tokiam žaidimo stiliui, kokį propaguoja šių metų rinktinė, tai nėra trūkumas, greičiau privalumas.
Išskirtinė seterių savybė – gera nuojauta, o M.Kalnietis savo perdavimais kartais priverčia išsižioti iš nuostabos. Tiesa, Kauno "Žalgirio" žaidėjui, kaip ir šios veislės šuniui, labai reikalinga parama ir postūmis iš šalies. M.Kalnietis geriausiai atsiskleidžia tada, kai jaučia trenerių pasitikėjimą ir gali aikštėje pats ištaisyti savo klaidas. O kad jis draugiškas ir elegantiškas... turbūt visi matė prieš kelias savaites įvykusių krepšininko vestuvių nuotraukas.
Tomas Delininkaitis (kurtas)
Lietuvos rinktinės fizinio rengimo treneris Virginijus Mikalauskas net įkyrokai prašomas atsisakė įvardyti, kas yra greičiausias rinktinės žaidėjas.
Tačiau bet kuriam stebėtojui akivaizdu, kad T.Delininkaitis yra jei ne greičiausias, tai vienas greičiausių. Kurtai mėgsta bėgti, bet jie nebėga lyg akis išdegę. Kurtai gerai orientuojasi aplinkoje ir bėga tik tada, kai mato tikslą. Į tai galėtų įsiklausyti ir rinktinės treneriai, nes T.Delininkaitis per pasirengimą bent kelis kartus parodė, kad greitame puolime gali priimti žaibiškus ir tikslius sprendimus. Be to, kurtas yra turbūt akyliausias šuo. Šią savybę reikėtų prisiminti pačiam klaipėdiečiui, nes iki šiol jo tolimų metimų taikiklis atrodė kiek išsiderinęs.
Broliai Lavrinovičiai (Labradoro retriveriai)
Sakoma, kad nė vienas gyvas žmogus nėra matęs, kad Labradoro retriveris nevizgintų uodegos. O ar kas nors yra matęs, kad rinktinės Broliai būtų blogos nuotaikos?
Labradoro retriveris yra žmogaus draugas iš didžiosios raidės, o abu Broliai yra rinktinės kolegų ir aistruolių DRAUGAI. Linksma veido išraiška palydimi pokštai nepaliauja sklisti iš Darjušo ir Kšyštofo lūpų. Kaip ir priklauso slavams, jie turi užtektinai temperamento (vien ko verti susigriebimai už galvų po teisėjų švilpukų). Kaip ir Labradoro retvriveriai, jie iki skausmo sąžiningi ir paklusnūs. Frazė "kaip treneris pasakys" jau tapo neatsiejama lietuviškos tautosakos dalimi.
Robertas Javtokas (rotveileris)
Daug kas pasakys, kad rotveileris – didelis ir nerangus šuo. Bet kinologai žino, kad viskas priklauso nuo auklėjimo.
Tarp šunų mylėtojų sklando toks posakis: "Rotveileris gali būti ir nusikaltėlis, ir paties geriausio žmogaus charakterio." R.Javtokas prieš septynerius metus vos nepadarė nusikaltimo sau, kai po sportinio motociklo avarijos ne tik jo karjera, bet ir gyvybė kabojo ant plauko. Nuo to laiko iš Šiaulių kilęs vidurio puolėjas labai pasikeitė. Ne veltui R.Butautas Robkę paskyrė rinktinės kapitonu. Kaip ir rotveileriui, šiam krepšininkui nereikia draskytis ir stūgauti, kad įgytų kolegų autoritetą. Rotveileris savo charizmą ir lyderio savybes spinduliuoja žvilgsniu ir elgesiu, o ne rėksmingais pareiškimais. Kaip ir naujasis Lietuvos rinktinės kapitonas.
Jonas Mačiulis (taksas)
Taksas – šuo-apgaulė. Daugelis mano, kad tai aplink kojas besitrinantis mielas ir plaukų nebarstantis šuniukas. Nieko panašaus.
Tai labai rimtas medžioklinis šou, iš prigimties labai raumeningas ir stiprus. Tik pagalvokite – jis sugeba iš urvo ištraukti perpus už save didesnę lapę. Be to, taksas – gana sunkaus būdo šou, ir retkarčiais net gali apkandžioti šeimininką. Taip pat šiuos šunis galima pavadinti bebaimiais, jiems nebaisūs didesni ir sunkesni varžovai. Nejaugi tai ne J.Mačiulio charakteristika? Jonas aikštėje nepaiso jokių autoritetų, o toks įžūlumas šiemetinei rinktinei reikalingas kaip oras.
Simas Jasaitis (didysis pudelis)
Didysis pudelis – šunų pasaulio dabita, o Simas Jasaitis – gražiausias rinktinės krepšininkas. Taip mano L.Kleiza, Oksana Pikul, šimtai merginų Lietuvoje ir tūkstančiai Izraelyje.
Šios veislės šunys puikiai jaučia savo vertę. Jie linksmi ir judrūs, bet turbūt svarbiausias pudelių privalumas – begalinė kantrybė. Įsivaizduojate, kiek reikia kantrybės, kol kirpėjas nukerpa tokias garbanas? Krepšinio aikštėje S.Jasaitis taip pat demonstruoja kantrybę. Jis nesiveržia į lyderius, bet sąžiningai dirba juodą darbą gynyboje, pakovoja dėl kamuolių puolime ir ramiai išlaukia, kol laisvas galės švystelėti tritaškį. Vilnietis į rinktinę ne pirmus metus tikrai kviečiamas ne dėl to, kad suburtų prie ekranų dailiosios lyties atstoves.
Linas Kleiza (dobermanas)
Apie dobermanus sakoma – jei jis prastai išauklėtas, lauk bėdos. Apie potencialaus rinktinės lyderio L.Kleizos charakterį šią vasarą vėl kalbama labai daug.
Nuo mažų dienų jį pažįstantis R.Butautas ne kartą pastebėjo, kad taraninis puolėjas subrendo ir kaip krepšininkas, ir kaip asmenybė. Tačiau nepraeidavo net kelios dienos, ir L.Kleiza vėl versdavo raudonuoti savo pirmąjį trenerį. Apskritai dobermanai gana nelengvai suvaldomi, temperamentingi ir emocingi. Jie ištikimi ir draugiški artimai aplinkai (komandos draugams), bet nepažįstamiems žmonėms gali būti pavojingi, kuo per draugiškas rungtynes įsitikino bent keli lietuvių varžovai. Dobermanai labai linkę imtis iniciatyvos, bet L.Kleizai Lenkijoje svarbiausia bus nepamiršti, kad šalia jo aikštėje visada bėgioja varžovams ne mažiau pavojingi keturi šunys.
Artūras Jomantas (amerikiečių buldogas)
Amerikiečių buldogas, kaip ir A.Jomantas, turbūt nelaimėtų sprinto varžybų. Jis – šiek tiek lėtapėdiškas, krypuojantis, bet kartu ir sportiškas, ir tikrai ne dekoratyvinis šuo, kaip apie jį susiformavusi nuomonė liaudyje.
Buldogus vieni labai myli, kiti neapkenčia. Jei norite, galite paklausti, ką apie A.Jomantą mano Kauno "Žalgirio" aistruoliai. Dar buldogui būdingas išskirtinis užsispyrimas – grynai žemaičiams būdinga savybė, ir iš Skuodo kilusiam A.Jomantui to aiškinti turbūt nereikia. Galbūt rinktinės buldogas Lenkijoje ir nenuvers kalnų, bet savo privalumais tikrai padidins lietuviško būrio galią vienose ar kitose rungtynėse.
Marijonas Petravičius (bulterjeras)
Bulterjeras – tikras galiūnas su gerai išvystytu raumenynu. Galbūt atrodo kiek dramblotas, bet gerai ir greitai juda, negali gyventi be fizinio krūvio. Taip pat jis nepažįsta baimės jausmo ir turi išskirtinai aukštą skausmo slenkstį.
Visomis šiomis savybėmis apdovanotas ir M.Petravičius. Kaimo vaikui iš Šilutės rajono per karjerą teko iškęsti bene visas baisiausias krepšininkų traumas, bet jis vis stojosi ir ėjo toliau. Apie Marijono ryžtą sklando legendos, o buvęs Vilniaus "Lietuvos ryto" treneris Aleksandras Trifunovičius ne kartą yra pažymėjęs, kad per visą karjerą nėra matęs darbštesnio krepšininko. Kaip ir bulterjeras, M.Petravičius labai tvirtai stovi ant savo kojų. Plačiapetį žemaitį turbūt būtų sunku nuversti net Sofokliui Schortsaničiui. Bulterjerai dar pasižymi ir tuo, kad mažai loja. Toks yra ir M.Petravičius – mažiau kalbų, daugiau darbų.
Ramūnas Butautas (dresuotojas)
Koks yra geras dresuotojas? Pirmiausia – pasitikintis savimi ir ramus.
Taip pat – pastabus, sugebantis pamatyti ir puoselėti geriausias savo auklėtinio savybes. Be to, jis turi išsiugdyti nuojautą ir suvokti, kaip dresuojamas šuo pasielgs vienomis ar kitomis aplinkybėmis. Kartu jis turi išmanyti psichologiją, sugebėti prieiti, bet žinoti ribą tarp auklėjimo (dresavimo) ir muštravimo. Ir aiškiai suprasti dresavimo tikslą. Šiuo atveju – žaisti kuo geresnį krepšinį. R.Butautui galima palinkėti likti ištikimam šioms savybėms. Tada jo šunų kariuomenė tikrai kels siaubą bent jau lenkiškoms, turkiškoms ir bulgariškoms veislėms.
Naujausi komentarai