Pereiti į pagrindinį turinį

Geriausią Lietuvos lengvaatletę sportinis ėjimas užgrūdino

2020-01-30 16:00

Geriausia 2019 m. Lietuvos lengvaatlete išrinkta sportinio ėjimo atstovė Živilė Vaiciukevičiūtė prieš ketverius metus Rio de Žaneire gavo olimpinį krikštą ir jau pirmoji iš visų Lietuvos lengvaatlečių užsitikrino kelialapį į 2020 m. Tokijo olimpines žaidynes. Ir šį kartą 23-ejų sportininkė nusiteikusi ne tik dalyvauti olimpinėje šventėje, bet ir pakovoti dėl aukščiausių pozicijų.

Tikslai: geriausia 2019 m. Lietuvos lengvaatlete išrinkta Ž.Vaiciukevičiūtė Tokijo olimpinėse žaidynėse nusitaikė į pirmą dvyliktuką.
Tikslai: geriausia 2019 m. Lietuvos lengvaatlete išrinkta Ž.Vaiciukevičiūtė Tokijo olimpinėse žaidynėse nusitaikė į pirmą dvyliktuką. / A. Pliadžio nuotr.

Praėjęs sezonas Ž.Vaiciukevičiūtei buvo permainingas. Gegužę ji triumfavo Europos sportinio ėjimo taurės varžybose Alytuje ir 20 km distanciją nužingsniavusi per 1 val. 29 min. 48 sek. įvykdė Tokijo olimpinių žaidynių normatyvą. Tačiau lapkritį Kataro sostinėje Dohoje vykusiame pasaulio lengvosios atletikos čempionate buvo beveik dešimčia minučių lėtesnė ir galutinėje įskaitoje užėmė 23 vietą. Kalbėdama apie 2019 m. sezoną Ž.Vaiciukevičiūtė teigė, kad, nepaisant kiek nuvylusio pasirodymo pasaulio čempionate, visgi sezonas buvo vienas sėkmingiausių jos sportinėje karjeroje.

"Pernai dalyvavau įvairiose varžybose ir pasiekiau Lietuvos sportiniam ėjimui istorinę pergalę Europos sportinio ėjimo taurės varžybose, kurios galbūt net pati nesitikėjau. Tokie laimėjimai dar labiau džiugina, nes jie buvo pelnyti savo šalyje, pažįstamų ir artimų žmonių akivaizdoje. Be abejo, praėję metai buvo vieni iš įsimintiniausių ir todėl, kad tapau geriausia Lietuvos lengvaatlete. Kita vertus, pernai buvo ir ne tokių gerų startų. Atrodė, kad pirmas praėjusio sezono varžybas Slovakijoje pradėsiu būdama puikios formos, tačiau varžybų dieną savijauta buvo labai sunki. Vėliau rezultatai pagerėjo, balandžio pradžioje Čekijoje pakartojau normatyvą į Pasaulio lengvosios atletikos čempionatą, gegužę laimėjau varžybas Alytuje ir įvykdžiau olimpinį normatyvą, o po stovyklos kalnuose startuodama Druskininkuose pasiekiau savo asmeninį rekordą 10 km distancijoje. Tačiau, nepaisant viso sunkaus darbo ir įdėtų pastangų, pagrindiniame 2019 m. starte Katare man nepavyko pademonstruoti gero rezultato", – "Vilniaus dienai" sakė iš Pabradės kilusi sportininkė.

– Kokio rezultato tikėjotės pasaulio lengvosios atletikos čempionate?

– Tikėjausi būti greitesnė ir užimti aukštesnę vietą. Su treneriu planavome, kad būtų gerai patekti į pirmą dvyliktuką. 2017 m. Londone vykusiose planetos lengvosios atletikos pirmenybėse 20 km nuėjau per 1 val. 31 min. 23 sek. ir užėmiau 19 vietą. Bet atvykusi į Dohą supratau, kad apie geresnį laiką galima tik pasvajoti dėl ten tuo metu vyravusių pragariškų oro sąlygų. Tad didžiausiu iššūkiu tapo ne kuo greičiau nueiti distanciją, o apskritai ją kaip nors įveikti. Visgi buvo įdomu dalyvauti ir tokiame pasaulio čempionate, tačiau to pakartoti tikrai nenorėčiau. Manau, kad tai bus gera vienkartinė patirtis ir šių varžybų akimirkos dar labai ilgai išliks mano atmintyje.

– Šią vasarą jūsų laukia dar vienas išbandymas Tokijo olimpinėse žaidynėse. Koks pasirengimo planas?

– 2020 m. sezonui pradėjau ruoštis dar praėjusių metų lapkritį. Po pasaulio lengvosios atletikos čempionato tris savaites pailsėjau ir vėl kibau į darbus. Po išgyvenimų Dohoje ir kelių savaičių poilsio reikėjo vėl įsivažiuoti į sportinį ritmą ir režimą. Iš pradžių treniravausi namuose, vėliau buvo treniruočių stovykla Portugalijoje. Apskritai šį sezoną laukia nemažai stovyklų, pradedant Portugalija ir baigiant specialia stovykla kalnuose. Nors ir Lietuvoje galima treniruotis, juo labiau kad ši žiema tikrai džiugina sportinio ėjimo atstovus, vis tiek renkamės šiltesnes šalis.

– Kokios šiais metais numatytos svarbiausios varžybos?

– Svarbiausios šių metų varžybos yra Pasaulio komandinė sportinio ėjimo taurė Minske ir Tokijo olimpinės žaidynės. Jeigu treniruotėse viskas bus gerai, Minske galima būtų bandyti pademonstruoti gerą rezultatą laiko prasme, nes nereikėtų kentėti ilgos kelionės, klimatas ir oro sąlygos, mano manymu, turėtų būti palankios. Olimpiadoje svarbiau yra užimta vieta. Be abejo, iki olimpinių žaidynių dar bus ir kitų startų. O pirmosios šio sezono varžybos turbūt bus Slovakijoje, Dudince.

Olimpinės žaidynės būna tik kartą per ketverius metus, todėl nesinori vėliau gailėtis, kad kažko nepadariau, kad galėjo būti geriau.

– Prieš ketverius metus jau turėjote galimybę susipažinti su olimpinėmis žaidynėmis. Kokie įspūdžiai ir patirtys liko iš Rio de Žaneiro olimpiados?

– Didžiausias įspūdis, kad pirmą kartą išmėginusi jėgas 20 km distancijoje įvykdžiau olimpinį normatyvą. Pati netikėjau, kad man pavyks patekti į olimpines žaidynes, bet ėmiau ir patekau. O Rio de Žaneire įgijau dar daugiau patirties, kadangi ėjau labai sunkiomis oro sąlygomis. Iki šiol manau, kad tos varžybos buvo sunkiausios mano sportinėje karjeroje. Tai buvo tik trečias kartas, kai ėjau 20 km nuotolį, ir nors užėmiau tik 56 vietą, nei dėl vietos, nei dėl rezultato neliūdėjau. Man asmeniškai tada svarbiausia buvo galimybė pamatyti viską savo akimis ir dalyvauti šiame svarbiame renginyje.

– 2016 m. Rio de Žaneire norėjote tik pamatyti olimpinę šventę. O ko tikitės iš Tokijo olimpinių žaidynių?

– Be abejo, dabar jau norai ir tikslai yra kitokie. Tokijo olimpinėse žaidynėse tikiuosi geresnės vietos ir rezultato nei praeitoje olimpiadoje. Kol kas negaliu garantuoti, kad taip ir bus. Bet jei pavyks tinkamai pasiruošti sezonui, atlikti visus trenerio Viktoro Meškausko suplanuotus darbus treniruočių stovyklose, bus galima tikėtis atitinkamos vietos ir rezultato. Aš asmeniškai tikiu, kad olimpinėse žaidynėse galiu pakovoti ir dėl vietos tarp 12 geriausių ėjikių. Bet tam reikia maksimaliai susikoncentruoti ir atiduoti visas jėgas ruošiantis. Olimpinės žaidynės būna tik kartą per ketverius metus, todėl nesinori vėliau gailėtis, kad kažko nepadariau, kad galėjo būti geriau.

– Kaip atradote sportinį ėjimą? Kuo patraukė ši sporto šaka?

– Kaip ir daugelis sportininkų, vaikystėje su sese dvyne Monika buvome labai aktyvios ir dalyvaudavome įvairiuose sporto būreliuose. Mokytojai mus pastebėjo ir pakvietė išbandyti šią sporto rungtį. Kadangi rezultatai buvo geri, sportinis ėjimas pamažu užėmė vis didesnę mūsų gyvenimo dalį, kuo toliau, tuo rimčiau pradėjome treniruotis, sportuoti. Mane sportinis ėjimas patraukė, kad tai yra individuali sporto šaka ir galiu kovoti viena už save, galiu varžybose atskleisti savo charakterį, parodyti užsispyrimą ir ryžtą. Ši sporto šaka užgrūdino mane, per ją tapau atsparesnė visokioms neigiamoms emocijoms, į viską žiūriu ramiau.

– Sportiniu ėjimu užsiiminėjote kartu su sese Monika. Ar vis dar tenka pasivaržyti trasoje?

– Šiuo metu su sese dėl susiklosčiusių aplinkybių dažnai treniruojamės atskirai. Ji daug laiko praleidžia Klaipėdoje, ten jos antrieji namai. Taip pat šiuo metu skiriasi pats mūsų treniruotumas. Varžybose taip pat turime skirtingus uždavinius, todėl kiekviena einame savo tempu. Didžiausia konkurencija buvo jaučiama tik prieš Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, nes abi buvome iškovojusios normatyvus ir Pasaulio komandinėje sportinio ėjimo taurėje Romoje mums ir dar kelioms Lietuvos sportinio ėjimo atstovėms reikėjo išsiaiškinti, kuri pateks į olimpiadą.

– Kas skatina tobulėti, žengti į priekį?

– Tobulėti visada skatina vis gerėjantys asmeniniai rezultatai. Aišku, kiekvienais metais gal ir nepasieksi geresnio laiko ar aukštesnių vietų, tačiau smagu, kad asmeniškai aš nestoviu vietoje ir kiekvieną sezoną galiu takelyje ir trasoje pademonstruoti kažką gero, netikėto ar nelabai laukto.

– Ar Vilniuje ir jo apylinkėse sportinio ėjimo atstovams sudarytos tinkamos sąlygos sportuoti, treniruotis?

– Mano manymu, sportinio ėjimo rungčiai nereikia kokių nors ypatingų sąlygų. Mums svarbiausia turėti gerą trasą – plentą. Vilniuje galime treniruotis Vingio parke, tačiau dažniausiai mus galima pastebėti Pabradėje ir prie jos esančiame Molėtų plente. Ten trasa labai gera, ne tik lygumos, bet ir kalniukai, tokioje sustiprėjame. Džiugina ir besikeičiantis vairuotojų požiūris į mus. Pastebėjau, kad jie tampa vis atidesni, dažniau mus praleidžia, sulėtina greitį. Tikiu, kad po truputį visi pradeda suprasti, kad mes ne šiaip sau kiekvieną dieną vaikštinėjame kelkraščiu, o treniruojamės, ruošiamės varžyboms, kuriose stengiamės garsinti Lietuvos vardą.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų