Apie kelią į olimpinę aikštelę, išskirtinį ryšį su žirgu Nababu, kasdienį darbą be poilsio ir tylų užsispyrimą siekti beveik neįmanomo – atvirame pokalbyje su raitele Justina.
– Raudonojo Ugninio Arklio metai simbolizuoja jėgą, judėjimą ir vidinę laisvę. Regis, idealiai atspindi Jūsų gyvenimo tempą ir pasirinkimus?
– Tikrai taip. Jei mano charakteris būtų kitoks, nebūčiau tiek daug pasiekusi.
– Ar tikite horoskopais?
– Nei skaitau, nei tikiu (juokiasi). Tačiau žinau, kad ateinantys metai – Arklio. Aštuntus metus leidžiu kalendorius su arkliais (fotografuoju savo – tai yra Vilniaus jojimo klubo – arklius). Kalendoriai – suvenyrai, skirti rėmėjams, draugams. Tačiau šiemet, kadangi artėja Arklio metai, nusprendžiau išleisti jų daugiau – kad visi norintys galėtų įsigyti.
– Ar didelė Jūsų jojimo klubo bendruomenė? Kiek žmonių ir kiek žirgų turite?
– Dešimt metų nuomojausi patalpas ir turėjau didelę jojimo bazę – žirgyną, bet kai pradėjau pati daugiau sportuoti, važinėti į varžybas, nusprendžiau apsiriboti Vilniaus jojimo klubu, kurį sudaro mano sportininkai ir žirgai. Jauniausiai jojikei – dvylika, vyriausiai – apie šešiasdešimt. Žirgų turiu apie penkiolika – reikėtų ramiai paskaičiuoti. Ne visi sportininkai turi savo žirgus, dalis joja ant maniškių.
– Kodėl pasirinkote dailųjį jojimą, o ne, tarkim, dailųjį čiuožimą?
– Nuo mažens mane traukė visi gyvūnai. Kai paklausdavo, kuo būsiu užaugusi, sakydavau, kad delfinų dresuotoja arba jojike. Kai buvau dvylikos, mano mamą į pirmą pasimatymą žirgyne pakvietė mano dabartinis patėvis. Kadangi pasimatymas turėjo vykti per mano gimtadienį, tai mama pareiškė, kad ateis su dukra – su manimi. Tada aš pirmą kartą atsisėdau ant arklio ir po kelių minučių jau kritau. Atsikėliau – pilna burna smėlio, skruostais ritasi ašaros… Išsigandau, bet, matyt, noras joti buvo stipresnis. Taip ir pradėjau sportuoti. Iš pradžių – tik savaitgaliais, paskui jau važiuodavau į žirgyną kiekvieną dieną.
– Turbūt ne vienam skaitytojui kils klausimas, ar dailusis jojimas yra tas pats, kas sportinis?
– Tas pats. Yra septynios jojimo rungtys, iš jų trys olimpinės – konkūrai (šokinėjimas per kliūtis), dailusis jojimas (išjodinėjimas), trikovė, kurią sudaro dailusis jojimas, konkūrai ir krosas. Krosai vyksta didžiulėse lauko erdvėse, kur žirgai bėga ir šokinėja per stacionarias kliūtis. Dar yra neolimpinės jojimo sporto šakos – reiningas, ištvermės jojimas, važiavimas kinkiniais ir voltižiravimas. Kai buvau jaunesnė, dalyvavau konkūrų varžybose, o 2006 m. tapau jaunių trikovės čempione. Tačiau paskirti jiems visą savo gyvenimą neužteko drąsos.
– Ilgą laiką ieškojote žirgo, su kuriuo pasiektumėte aukščiausią lygį. Papasakokite, kaip radote savo Nababą, kurį meiliai vadinate Kebabu?
– Surasti žirgą varžyboms be galo sunku. Galima sakyti, beveik dvidešimt metų prajojau, kol atradau savo. Iš pradžių maniau, kad truputį jį patreniruosiu, o tada parduosiu, nes Nababas neatrodė labai stiprus žirgas. Yra tam tikros savybės, kurias arklys privalo turėti, kad galėtų sportuoti aukščiausiame lygyje. Nababe ilgainiui jos išryškėjo.
Kas žirgui svarbiausia? Visų pirma, gera galva. Kitaip sakant, psichinės savybės. Ne visi žirgai gali pakelti didelį psichologinį krūvį, kuris atsiranda ruošiantis rimtoms varžyboms. Juk žirgai psichologų neturi (šypsosi). Antra – duomenys. Trečia – sveikata.
Dailiojo jojimo rungtyje dalyvaujantiems žirgams privaloma baigti mokslus vadinamojoje aukštojoje jojimo mokykloje. Jie turi išmokti atlikti sudėtingiausius judesius – suktukus, pasažus ir įvairius jų derinius. Sunkiausia dailiojo jojimo rungtis – Didžiojo prizo (angl. Grand Prix) varžybos. Pagrindinė čempionatų rungtis – laisvoji programa pagal Didžiojo prizo varžybų reikalavimus. Ji atliekama su muzika.
Šiame sporte žirgas ir raitelis turi veikti kaip duetas. Čia labai svarbus geras tarpusavio ryšys.
– Spėju, kad žirgui geriausias psichologas – jo raitelis?
– Tikrai taip. Jei esi geras psichologas, gali pasiekti aukštų rezultatų. Antraip gali būti labai geras sportininkas, bet jei nemokėsi prieiti prie žirgo, nemokėsi jo atskleisti – nieko nebus. Šiame sporte žirgas ir raitelis turi veikti kaip duetas. Čia labai svarbus geras tarpusavio ryšys. Po maždaug pusmečio jojimo su Nababu pajutau, kad jis tikrai neeilinis arklys. Dar dvejų metų reikėjo, kad Nababas taptų Grand Prix žirgu, ir dar dvejų – kad taptų olimpiniu.
– Ar su Nababu matotės kiekvieną dieną? Kokie jo mėgstamiausi skanėstai?
– Matau jį beveik kiekvieną dieną, nes į arklides važiuoju kasdien. Tarp mūsų labai stiprus ryšys, bet neslėpsiu – skanėstai prie to irgi prisideda (juokiasi). Prekyboje yra specialūs arklių saldainiai, bet aš labiau linkusi lepinti savo arklius morkomis. Obuolių daug duoti negaliu, nes jie sukelia rūgštingumą. Juoda duona, jei saikingai, tinka. Kai Nababas išgirsta mano automobilį, iškiša galvą pro langelį ir rodo įvairias mimikas: duokite greičiau morkyčių! Visi mano arkliai žino, kad aš atvažiavau, nes visus apeinu, visus palepinu.
– Papasakokite, kaip ruošiatės varžyboms. Gal turite kokių nors ritualų prieš startą?
– Visi aukšto lygio raiteliai turi pagalbininkus, vadinamuosius groomus, kurie paruošia žirgus jojimui. Tačiau aš savo žirgą ruošiu pati. Pati jį išvalau, pakutinėju, pasibalnoju – žodžiu, stengiuosi palaikyti tokią pačią rutiną, kaip ir namuose, kad arkliui būtų kuo mažiau streso. Aišku, jis supranta ir žino, kas jo laukia, todėl aš, kiek įmanoma, bandau jo nerimą sušvelninti.
– Kartu su Nababu tapote pirmaisiais Lietuvos atstovais, dalyvavusiais Europos dailiojo jojimo čempionate, vėliau – Olimpinėse žaidynėse. Įdomu, kaip žirgai nugabenami į reikiamą vietą, jei ji labai toli?
– Nežinau, ar teko girdėti, bet arkliai turi atskirus oro uostus, kurie yra pritaikyti būtent jiems. Kai turėjau startuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose, Katare ar Saudo Arabijoje, pirmiausia su Kebabu vykome į Lježo oro uostą, esantį Belgijoje. Iki jo dvi paras važiavau automobiliu. Važiavau viena, o Kebabėlį vežiausi sunkvežimyje. Per vienuolika valandų pasiekiau Poznanę (Lenkija). Ten dirba mano pagrindinis veterinaras. Jo klinikoje mano žirgas pernakvoja arba praleidžia dieną, o kitą dieną vėl važiuojame, kol pasiekiame Lježą.
– Ar vyras Karolis į tolimas keliones Jūsų nelydi?
– Tikrai ne. Turime susitarimą, kad su manimi į varžybas jis vyksta tik kartą per metus. Visus kitus kartus tvarkausi viena. Jau įpratau, tad nėra per daug sunku. Tiesa, kartais vežuosi žmogų, kad man padėtų. Su Karoliu susipažinome per „Tinder“ pažinčių programėlę. Išsyk jam pasakiau, kad pirmoje vietoje mano gyvenime yra arkliai ir kad nesiruošiu keisti savo gyvenimo būdo.
– Grįžkime į Lježą, į arklių transportavimo centrą Belgijoje. Ar jis primena žmonių oro uostą?
– Iš tiesų jis labiau primena dideles arklides, kuriose yra apie 50 gardų. Atvykus į vietą arklys nuvedamas į vieną iš jų pailsėti, būna pašeriamas, o vėliau bėgiais traukinuku nuvežamas į specialius lėktuvus, skirtus žirgams. Kiekvieną skrydį lydi veterinaras ir groomai-stiuardai. Jei neklystu, vienam stiuardui tenka keturi ar penki arkliai. Šeimininkai kartu neskrenda.
– Kas būna vėliau, kai įsodinate savo žirgą į lėktuvą?
– Tuomet aš važiuoju į Briuselį, ten palieku savo sunkvežimį ir skrendu pati. Kaip matote, viskas nėra taip paprasta. Kas nors dar turi priimti atskridusį Nababą. Tam samdau žmogų, kuris į vietą nuskrenda pirmas ir laukia mano žirgo. Kiek vėliau atvykstu ir aš.
– Sudėtinga procedūra… Kiek tolimų išvykų į varžybas turėjote praėjusiais metais?
– 2025 m. skrydžių neturėjau. Šie metai, kaip aš sakau, buvo vieni iš paprastesnių ir lengvesnių. Tačiau dveji metai prieš tai... 2023 m. aš rinkau balus, kad galėčiau dalyvauti Paryžiaus olimpiadoje – dalyvavau kvalifikacinėse varžybose. Tada ir skridau, ir važinėjau į varžybas kaip kokia beprotė (juokiasi). Tačiau pasiekiau, ko norėjau ir 2024-aisiais galėjau atstovauti Lietuvai Paryžiaus olimpiadoje.
Praėjusiais metais turėjau du tikslus. Pirmas – susirinkti kvalifikacinius balus į Pasaulio dailiojo jojimo taurės finalus, vyksiančius kitų metų balandį Teksase, Amerikoje. Šį tikslą aš jau įgyvendinau. Antrasis tikslas buvo sudalyvauti Europos dailiojo jojimo čempionate Prancūzijoje. Deja... Ūkyje, kuriame laikiau žirgus, prasidėjo virusas. Maniškis Nababas nesirgo, bet vis tiek nerizikavau, nes jis galėjo būti viruso nešiotojas ir užkrėsti kitus. Be to, iki vietos laukė trijų parų kelionė – pabijojau to, kas galėtų nutikti, jei pasirodytų, kad Nababas vis dėlto turi kokią bacilą ir susirgtų kelionėje... Labai apmaudu, kad antrojo šių metų tikslo taip ir neįgyvendinau. Tačiau, manau, priėmiau teisingą sprendimą.
– Esate ne tik profesionali sportininkė, bet ir trenerė. Ar Lietuvoje dailusis jojimas populiarus? Ar tai brangus malonumas?
– Norinčių joti yra išties nemažai. Aš jau turiu savo suformuotą komandą, kurią treniruoju, tad šiuo metu naujų žmonių nepriimu.
Ar brangus? Jei treniruojiesi mėgėjiškai, neturi savo žirgo – tuomet nėra labai brangu, tačiau jei nori sportuoti profesionaliai, važinėti į varžybas, turėti savo žirgą – tai jau visai kiti pinigai. Paskaičiuokime: gardo nuoma, baziniai pašarai žirgui – 500–600 eurų per mėnesį. Papildomi pašarai – dar 100 eurų. Inventorius irgi kainuoja. Jeigu, neduok Dieve, žirgas suserga – prasideda labai didelės išlaidos. Be to, kas šešias savaites žirgą reikia kaustyti – pridėkime dar 120 eurų. Ir čia tik baziniai dalykai. Žirgams išleisite maždaug apie 1000 eurų per mėnesį. Kur dar varžybos? Dalyvavimas jose kainuos nuo 1500 iki 3000 eurų.
– Minėjote, kad Jūsų tikslas – užauginti sau pamainą. Kaip atpažinti talentą jauname raitelyje?
– Daug dirbant iš bet ko galima padaryti gerą sportininką. Aš tikrai nebuvau labai talentinga. Mano figūra irgi nebuvo labai tinkama jojimui. Mano kolegė buvo kur kas perspektyvesnė jojikė, tačiau jos gyvenimas susiklostė taip, kad dabar ji išvis nebejoja. Mano pasiekimai užtarnauti kruvinu darbu ir prakaitu.
Sakyčiau, kad šiam sportui reikia atiduoti 95 proc. darbo ir tik 5 palikti talentui. Lygiai tas pats ir su žirgais. Gali būti labai talentingas žirgas, bet jei su galva bus problemos – blogai. Kitąsyk gali turėti labai vidutinišką žirgą, bet itin geros psichikos ir su juo pasieksi daugiau nei su tuo talentinguoju.
– Ar dailusis jojimas – pavojingas sportas?
– Dabar jau retai krentu – maždaug kartą per trejus metus, bet kai nukrentu, tai padariniai būna skaudūs. Anksčiau būdavo, kad per vieną treniruotę krisdavau po kelis kartus. Turėjau žirgą, kuris mane nuolat ant žemės mėtydavo. Tačiau kokia užsigrūdinusi tapau! Anksčiau aš mokiausi joti išsyk ant sportinio žirgo, tačiau ir kritimų buvo daug. Dabar vaikai ar suaugusieji, kurie ateina mokytis, gauna ramius, jojimo mokyklai pritaikytus arklius.
Atsakydama į jūsų klausimą galiu pasakyti, kad sportas nėra labai saugus, bet šiais laikais jau taikomos visai kitokios apsaugos priemonės. Kai aš pradėjau joti, šalmai jau buvo, bet nebuvo madinga jų nešioti – dėtis šalmą buvo nepriimtina, karūna trukdė. Jį esą dėdavosi tie, kurie nemoka joti (juokiasi). Dabar jau niekada nebesėdu ant arklio be šalmo. Dar yra apsauginės liemenės. Kai turėjau jojimo mokyklą, visiems, kuriems mažiau nei keturiolika metų, liepdavau segtis apsauginę liemenę.
– Jei reikėtų išskirti vienas, bet pačias įsimintiniausias dailiojo jojimo varžybas, kurios varžybos tai būtų?
– Vienareikšmiškai – Paryžiaus olimpinės žaidynės. Buvau pirmoji lietuvė, kuri praėjo visas kvalifikacines. Iš tiesų man pavyko pasiekti tai, kas beveik neįmanoma.
Kokie prisiminimai? Rodos, viską prisimenu kaip per sapną. Žinau, kad ten buvo labai gražu, bet labiausiai koncentravausi į startą, tad beveik nieko nemačiau. Dar prisimenu, kad prieš jodama siunčiau bučinukus ir mojavau žiūrovams. Didžiulį įspūdį paliko olimpinis miestelis, kuriame buvo visko – nuo valgyklų iki grožio salonų. Be to, man ir kolegai sportininkui Ryčiui Jasiūnui per olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją buvo patikėta nešti Lietuvos vėliavą. Tai didelė garbė.
– Esate kovotoja ne tik jojimo aikštelėje: nuo karo Ukrainoje pradžios vykdote gražią misiją – savo laisvąją programą užbaigiate su ukrainietiška muzika.
– Žadu tai daryti iki karo Ukrainoje pabaigos. Muzika mano laisvajai programai paimta iš „Žvaigždžių karų“ filmo, o pabaigoje pridėjome ukrainietišką karo maršą. Ar žmonės supranta mano žinutę? Viskas priklauso nuo to, kur startuoju. Lietuvoje, žinoma, kad taip, o Vokietijoje ar Danijoje – nelabai. Tuomet tenka paaiškinti, kad programos pabaiga skirta karui prieš Ukrainą.
Kai susipažinau su Karoliu, jis jau žinojo, kad arkliai nėra mano darbas – jie yra mano gyvenimas. Sakiau, kad to gyvenimo aš neplanuoju keisti.
– Kaip Jums pavyksta suderinti tokį intensyvų sporto gyvenimą su asmeniniu?
– Kai susipažinau su Karoliu, jis jau žinojo, kad arkliai nėra mano darbas – jie yra mano gyvenimas. Sakiau, kad to gyvenimo aš neplanuoju keisti. Matyt, suprato, nes antraip nebūtų man pasipiršęs. Esame kartu jau šešis metus. Juokiuosi, kad kuo mažiau būnu namuose, tuo labiau vyras mane myli. Apskritai mes nelabai pykstamės. Ką veikiame laisvalaikiu? Mėgstame žaisti stalo žaidimus, kartu žiūrime serialus, filmus.
– Vestuvinį žiedą nešiojate ant nykščio. Kodėl?
– Atsakymas labai paprastas – per bevardį pirštą eina arklio pavadys. Todėl tiek sužadėtuvių, tiek vestuvių žiedą aš visada nešioju ant nykščio. Beje, galėčiau nešioti ir ant kitų trijų, išskyrus mažylį, nes mano visi keturi pirštai beveik vienodo storio (juokiasi).
– Galiu paklausti, kiek Jums metų? Ar dailiajame jojime yra koks nors amžiaus cenzas?
– Sausio 3 d. man sukaks 36-eri. Kol paeini, kol gali sėdėti ant arklio, tol gali startuoti varžybose. Jojimas – ilgaamžis sportas.Dėl to man labai pasisekė.
– Kokie Jūsų siekiai žengiant į Raudonojo Ugninio Arklio metus?
– Labai didelių tikslų ar planų kitiems metams neturiu. Tiesiog noriu gyventi visavertį gyvenimą, mėgautis kiekviena diena – tai ir bandau daryti. Man smagiausia važiuoti pas savo arklius, juos prižiūrėti, ant jų jodinėti, bet… kartu ir turėti galimybę viso to nedaryti. Turiu komandą, kuri man padeda. Todėl kai labai pervargstu ir nebegaliu ramiai žiūrėti į arklius, stengiuosi daryti pertrauką – nevažiuoti į žirgyną dieną ar dvi, susirasti kitos veiklos. Kad vėliau ir vėl galėčiau lėkti pas savo žirgus su plačia šypsena.
Naujausi komentarai