Pereiti į pagrindinį turinį

Į golbolo lyderius įsiveržęs M. Panovas: jaučiu pergalių alkį

2019-10-07 12:52

„Lietuva!“, – nedvejodamas nė sekundės, nusijuokia Mantas Panovas, paklaustas, kas laimės Europos golbolo čempionatą. Ir priduria: „Net nevažiuočiau ten, jeigu negalvočiau, kad mes laimėsime. Manau, kiti žaidėjai man pritartų. Užteks jau mums būti kukliems. Kiek galima? Nereikia mums galvoti, kas ten čempionate bus, kaip ten bus. Reikia važiuoti laimėti ir viskas“.

Mantas Panovas
Mantas Panovas / Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr.

Į 30-metį Lietuvos golbolo rinktinės žaidėją M. Panovą Vokietijos mieste Rostoke vyksiančiose Senojo žemyno pirmenybėse smigs daugiau gerbėjų žvilgsnių nei bet kada iki šiol. Didesnio indėlio iš jo lauks komandos draugai. Didesnio dėmesio M. Panovas sulauks ir iš varžovų komandų.

„Nesijaudinu dėl to. Man nuo to tik geriau. Galėsiu sau ir kitiems įrodyti, Lietuvai įrodyti, ką galiu“, – padidėjusį dėmesį vertina pats nacionalinės komandos žaidėjas.

Dėmesio priežastis – itin solidus M. Panovo pasirodymas liepą JAV vykusiame paralimpiniame atrankos turnyre, kuriame jis mušė daugiau įvarčių nei bet kuris kitas varžybų dalyvis, o Lietuvos rinktinė tapo čempione ir iškovojo kelialapį į 2020 m. Tokijo paralimpines žaidynes.

„Mano pasirodymas – didelis visos komandos nuopelnas. Būti tuo žaidėju, kuriuo aš buvau vasarą Amerikoje, be komandos draugų būtų buvę daug sunkiau. Kiekvienas žaidėjas – ar jis buvo aikštėje, ar jis sėdėjo ant suolo – įskaitant trenerį ir asistentę, visi labai palaikė. Labai jautėsi pasitikėjimas. O tai man yra labai svarbu“, – asmeninių nuopelnų nesureikšmina M. Panovas.

Daugiau kaip dešimtmetį Lietuvos rinktinei atstovaujantis M. Panovas su komanda yra laimėjęs viską, kas įmanoma – Europos ir pasaulio čempionatus bei paralimpines žaidynes. Tačiau rinktinėje niekada negriežė pirmu smuiku. Iki šios vasaros, kai išlaukė savojo šanso ir juo pasinaudojo maksimaliai.

M. Panovas neslepia, kad didelį impulsą jam suteikė rinktinės treneris Valdas Gecevičius, kuris prie komandos vairo stojo 2019 m. pavasarį ir per kelis mėnesius nulipdė ekipą, kuri vėl pradėjo laimėti. Naujas treneris M. Panovui davė tai, ko anksčiau žaidėjas pasigesdavo – pasitikėjimą ir šansą.

Dabar yra laisvė parodyti save, parodyti, ką galiu.

„Ne mažiau svarbus yra noras laimėti. Aš jo vis dar turiu. Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse aš beveik nežaidžiau. Kitais metais praleidau Europos čempionatą, nes gimė dukra. Pasaulio pirmenybėse rungtyniavau nemažai, bet nieko nelaimėjome (Lietuvos rinktinė 2018 m. pasaulio čempionate liko ketvirta – red.). Jaučiu tokį pergalių alkį.

Ir anksčiau buvau pasiruošęs žaisti ir galbūt tų įvarčių mušti daug, bet kažkas vis kišdavo koją: gal trenerio nepasitikėjimas ar didesnis pasitikėjimas kitais žaidėjais. Man tai kirsdavo per savivertę. O dabar yra laisvė parodyti save, parodyti, ką galiu. O kai sekasi ir yra galimybė, tai ko daugiau reikia? Reikia tiesiog eiti į aikštę ir daryti, ką turi daryti“, – dėsto M. Panovas.

M. Panovas turnyre JAV buvo starto sudėties žaidėjas ir neslepia, kad jam tai ypatingai svarbu. Esą net pykteli ant trenerio, jeigu šis starto trejetui pasirenka kitus žaidėjus. Vis dėlto M. Panovui ne problema įsilieti į kovą ir nuo suolo. Tada, kai Lietuvos rinktinė būna sunkioje situacijoje.

„Tarkime, nuo suolo man geriau eiti tada, kai atsiliekame. Tai – papildomas dirgiklis, mane tai labai motyvuoja. Man net pačiam tai keista. Aišku, tokioje situacijoje yra du variantai: tu gali bijoti arba gali eiti į aikštę, atsilošti tuos keturis taškus, užmesti ir laimėti. Man patinka įeiti į aikštę ir padėti komandai pakeisti rungtynių eigą, laimėti tas rungtynes“, – pasakoja žaidėjas.

M. Panovas įvarčių muša daug ir atskleidžia, kad labiausiai jį džiugina rezultatyvios pozicinės atakos, kai pavyksta realizuoti iš anksto apgalvotą metimą.

Įvarčiai – ne vienintelis golbolo elementas, teikiantis džiaugsmo M. Panovui. Per treniruotę M. Panovo šypseną išvysite ne tik po taiklaus šūvio, bet ir po kiekvieno sėkmingo gynybos epizodo.

„Mušti įvarčius labai gera, bet ne mažiau svarbu ir smagu yra apsiginti. O dar smagiau, kai tu gali dar ir pasaugoti kitus žaidėjus – kai ištrauki kamuolį, atsimušusį nuo kito krašto ir jau riedantį į vartus. Arba kamuolį, užsisukusį nuo centro ir lekiantį į vartus. Kai apsigini tokiose situacijose, tai taip saldu būna… labai džiaugiesi, kad gali padėti komandos draugui“, – apie gynybą pasakoja M. Panovas.

Buvo duobė ir nenoras žaisti. Bet kažkas mane laiko. Gal pergalių skonis.

Lietuvos rinktinės žaidėjas neabejoja, kad tapti aukšto lygio golbolininku jam padėjo kita sporto šaka, išbandyta dar mokykloje – lengvoji atletika: šuoliai į tolį, 100 metrų sprintas ir rutulio stūmimas. Vis tik nugalėjo golbolas, o prie nacionalinės rinktinės M. Panovas prisijungė iškart baigęs mokyklą.

Per dvylika metų golbole M. Panovo kelyje buvo visko: ir labai skambių pergalių svarbiausiuose elito turnyruose, ir minčių apie atsisveikinimą su didžiuoju sportu.

„Minčių apie karjeros pabaigą buvo po Rio paralimpiados. Buvau labai gerai pasiruošęs, bet negavau žaisti. Mano ego buvo užgautas. Buvo duobė ir nenoras žaisti. Bet kažkas mane laiko. Gal pergalių skonis“, – svarsto M. Panovas ir priduria, kad skonis priklauso ir nuo to, koks tavo indėlis į pergales.

M. Panovas golbolui dėkingas ne tik už pergales, bet ir už šeimą. Sportininkas golbolo dėka sutiko žmoną Dalią, kuri nuo 2013 m. dirbo Lietuvos rinktinės gydytoja. Po metų pora atšventė vestuves, o dabar augina dvejų metukų dukrą Rūtą.

„Golbolas man tiek daug davė: žmoną, dukra, visą gyvenimą. Ir aš galvoju: o aš kartais noriu nuo to golbolo pabėgti. Golbolas man toks dosnus, o aš čia dar burbu kažką“, – susimąstęs šypteli M. Panovas.

Kas jei ne golbolas? M. Panovas turi aiškų atsakymą: darbas pagal specialybę – masažuotoju.

„Man patinka šis darbas, nes patinka bendrauti su žmonėmis. Man patinka žmonių skirtumai. Nes juk kiekvienas žmogus, atėjęs pas tave, papasakoja savo istoriją. Tai – lyg abipusė terapija, pasidalijimas mintimis ir įžvalgomis apie gyvenimą. Man tai įdomu ir aš tikrai norėčiau dirbti šį darbą“, – mintimis apie savo ateitį dalijasi M. Panovas.

Svarbią vietą M. Panovo gyvenime užima muzika. Rokas, bliuzas, pop muzika, kiti žanrai ir stiliai. Bet, ko gero, svarbiausias yra repas. Golbolininko gyvenime būta bandymu kurti repą su bendraminčiais, kurti tekstus.

„Ne vien aš klausau repo, visa komanda klauso. Marius Zibolis turi savo grojaraštį, Artūras Jonikatis klauso. Šiaip beveik visi klauso. Skamba „G&G Sindikatas“, „Lilas ir Innomine“, kiti. Autobuse, rūbinėje skamba ne tik repas, bet ir rokas“, – šypsosi M. Panovas.

M. Panovas namie turi dvi gitaras – akustinę ir elektrinę, nuolat pildo savo plokštelių kolekciją.

„Muzika suo manimi nuo mažens, nuo kokių septynerių. Tėvams išėjus į darbus, išsitraukdavau kasetinį JVC magnetofoną. Didžiausi hitai tada buvo atlikėjo Mr. President daina „Coco Jamboo“ ir Los del Rio atliekama „La Macarena“. Jie grojo visu garsu, o mes su trejų metukų sese siausdavom“, – juokdamasis prisimena M. Panovas.

M. Panovas sako gyvenantis prisiminimais, tačiau beveik niekada nepersukinėjantis rungtynių įrašų ir nesigrožintis gausia medalių kolekcija. Trofėjai labiau džiugina dukrą Rūtą.

„Rutelės, Rūtelės, medaliai Rūtelės. Kol kas ji medalius savinasi ir vertina. Na, ir žmona, aišku“, – šypsosi M. Panovas ir tęsia: „Nevartau medalių rankose ir negalvoju, kad va čia auksas ar sidabras. Aš labiau mėgstu atsiminti emocijas, kurias patyriau laimėdamas trofėjus.“

M. Panovas viliasi, kad prisiminimai iš turnyro JAV, kur buvo iškovotas kelialapis į Tokijo žaidynes, įkvėps jį ir komandą prieš šią savaitę Vokietijoje vyksiantį Europos čempionatą.

Šios pirmenybės lietuviams – garbės reikalas, nes reikia apginti prieš dvejus metus iškovotą čempionų titulą. Kitų šalių komandoms šis čempionatas – vienas paskutinių šansų patekti į paralimpiadą. O vienintelis bilietas į Tokiją rezervuotas Europos čempione tapsiančiai komandai.

„Čempionatas bus labai stiprus. Šeimininkai vokiečiai – pasaulio vicečempionai. Suomiai draskysis tikrai ir norės patekti į Tokiją. Ukrainiečiai labai nusvilo atrankos turnyre JAV, ten jiems nesisekė, todėl jie irgi bus labai motyvuoti. Turkai, belgai, švedai stiprūs. Į auksą gali pretenduoti bent kokios penkios komandos“, – situaciją analizuoja M. Panovas.

Lietuvos rinktinė A grupėje susitiks su Švedijos, Turkijos, Ukrainos ir Graikijos komandomis. B grupėje varžysis Vokietija, Belgija, Čekija, Suomija ir Ispanija.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų