– Kuo neįtiko Londonas, kad po penkiolikos ten praleistų metų ryžotės iškeisti jį į Amsterdamą?

– Jei atvirai, „Brexit“ paskatino, nes dirbau ES agentūroje. Mūsų darbovietė persikėlė į Amsterdamą, tad ir darbuotojams teko vykti iš paskos. Drauge su vyru Danieliu nutarėme rizikuoti – išbandyti naują gyvenimą Nyderlanduose. Iš pradžių susikrovėme kuprines ir atvykome į Amsterdamą bandomojo laikotarpio. Manėme, pagyvensime pusmetį, pažiūrėsime, kaip seksis, ar patiks. Buvom pavargę nuo Londono. Ypač – nuo didelių atstumų. Iki darbo metro važiuodavau net pusantros valandos, tiek pat vakare atgal. Trys valandos per parą nueidavo šuniui ant uodegos. Po šešių mėnesių pajutę, kad Amsterdamas mums patinka, persigabenome ir likusius daiktus.

– Ar didelis skirtumas tarp angliško ir olandiško gyvenimo būdo?

– Pagrindinis pranašumas, kad Amsterdame (palyginti su Londono atstumais) viskas labai arti. Iki darbo numinu dviračiu per 20 minučių. Per 45 minutes galiu skersai pervažiuoti Amsterdamą. Man, kaip triatlonininkei, tai džiugi žinia. Be to, mieste daug vandens – vasarą galima plaukioti. Daug parkų – bėgioti. Amsterdame visi gyvena labai mažuose butuose, nes pats miestas, kiek žinau, pastatytas ant vandens, tiksliau, ant polių. Klimatas? Jūs nepatikėsite – kur kas blogesnis nei Londone. Pamenu, kai tik atvykome į Amsterdamą, švietė saulė, buvo gal +17 °C, o visos lauko kavinės nusėtos žmonėmis. Tąkart pagalvojau – keistuoliai! Bet dabar darau lygiai tą patį: vos išlenda saulė ir nelyja – bėgu į lauką pasimėgauti šiluma. Nes saulėtos dienos čia tikras deficitas.

Apsigyvenusi Nyderlanduose sužinojau, kiek gali būti skirtingų lietaus rūšių: lyti gali skersai, išilgai, netgi iš visų pusių. Vėjas pučia nuo jūros kiaurai (Šiaurės Nyderlanduose nėra kalnų, kad jį užstotų). Miesto dviračiai sunkūs – važiuotojų nenupučia (juokiasi). O su neperšlampamu kombinezonu – ir visai gerai. Daug kas važinėja su skėčiais, bet aš dar nepasiekiau tokio meistriškumo lygio. Ir ką tie olandai išdarinėja su dviračiais! Gabenasi ant jų stalus, kėdes, sofas, vežioja šunis irgi ant dviračių, o jei važiuoja į vakarėlį – kažkas būtinai sėdi ant priekinio rato… Automobilių, aišku, yra, bet gatvės čia labai siauros, parkavimo kainos žvėriškos. Statistika skelbia, kad kiekvienam žmogui, gyvenančiam Nyderlanduose, tenka po 1,29 dviračio. Kada Nyderlandai tapo dviračių šalimi? Neseniai, atrodo, nuo 1975-ųjų. Judėjimas prasidėjo Utrechte, nes labai daug vaikų žūdavo po automobilių ratais. Jei dabar Nyderlanduose tiesiamas naujas kelias, tai pirmiausia įrengiamas dviračių takas. Tai šaunu!

Pirkiniai: Nyderlandai – dviračių ir lietaus šalis, tad Ievai teko įsigyti ne tik dviratį, bet ir neperšlampamą kostiumą. / Asmeninio archyvo nuotr.

Dar nustebino kontrastai šalyje. Olandai – konservatoriai, bet drauge ir labai novatoriški. Amsterdamo centre yra Raudonųjų žibintų kvartalas, kuriame oficialiai galima nusipirkti „žolės“, nueiti pas prostitutes. Beje, „žolės“ čia galima nusipirkti visur – net prie mūsų namų yra maža krautuvėlė. Ar saugiai jaučiamės? Labai. Kur kas saugiau nei Londone ar Vilniuje. Olandai apmokestina viską, ką gali. Čia prostitutės, „žolės“ prekeiviai moka valstybei mokesčius. Ar tai gerai? Diskusijų klausimas. Bet, galų gale, čia bent yra kažkokia narkotikų kontrolė ir tikimybė, kad galbūt nusipirksi geresnės kokybės „žolės“ nei iš gatvės prekiautojų, kuriuos gaudo policija.

– Ar mama nesijaudina, kad, apsigyvenę Amsterdame, imsite ir drauge su Danieliu užtrauksite „žolytės“ dūmą?

– Kas nori pamėginti, visada ras progą, net ir negyvendamas Amsterdame. Kadangi „žolė“ su sportu nelabai dera, mama turėtų būti rami (juokiasi). Dėl ko jaudinuosi aš pati? Gaila Londone paliktų draugų. Dauguma jų sukūrę šeimas, susilaukę vaikų. Kai atvykome į Amsterdamą, prasidėjo pandemija, tad per tą laiką daugiau draugų nesusiradome. Esam dėkingi vienam pažįstamam olandui iš triatlono klubo, kuris mus šefavo, kai abu susirgome koronavirusu. Jis mums nešė maisto, vaistų, kuriuos palikdavo pirmame aukšte. Paskui ir darbo kolegos įsitraukė į mūsų gelbėjimo operaciją – juk nieko nepažinojome naujame mieste.

– Ar Amsterdame daug turistų?

– Labai labai! Įsivaizduokite, kad Amsterdame – apie 800 000 gyventojų, o turistų čia apsilanko net 20 mln. per metus. Ypač jo centras apgultas vasaromis. Čia žmonės vyksta ne tik dėl muziejų. Vestuvininkų kompanijos važiuoja švęsti bernvakarių ir mergvakarių, kažkas sumano ieškoti meilės Raudonųjų žibintų kvartale, o pavasariop čia vyksta didžiuliai tulpių festivaliai ir kt. Neseniai, balandžio 27-ąją, šventėme Nyderlandų karaliaus gimimo dieną. Tai Nyderlandų nacionalinė šventė. Visur skamba gyva muzika, gatvėse vyksta teatrų vaidinimai, o žmonės puošiasi oranžinės spalvos drabužiais.

– Pandemijos metus turbūt dar ilgai minėsite: juk po ligos sunkiai grįžote į sportinį režimą. Be to, visi maratonai, triatlonai buvo atšaukti...

– Tikrai sunkus buvo laikas. Kai, kilus pirmajai koronaviruso bangai, susirgau koronavirusu, jau gyvenau Amsterdame. Po ligos liko komplikacijų – beveik metus kenčiau nuo baisių galvos skausmų, kurių nepavykdavo numalšinti net vaistais. Kadangi laikas per pandemiją tarsi sustojo – treniruotis negalėjau, visos varžybos buvo atšauktos, nusprendžiau pasinaudoti proga ir pasidaryti seniai planuotą kelio operaciją. Skaudžiausia buvo dėl atidėto maratono Pietų Afrikos Respublikoje, mano vyro tėvynėje. Kai pirmąsyk bėgau tuos 87 km nuo vandenyno į viršų, užtrukau dešimt valandų. Dabar turėjau leistis žemyn ir pagerinti rezultatą. Deja, pasaulis sustojo.

– Kaip kapstėtės iš šitos beviltiškos padėties?

– Po menisko operacijos po truputį pradėjau sportuoti – plaukioti, bėgioti. Bėgiojau ne lauke, bet reabilitacijos centre ant bėgimo takelio. Lipdavau į tokį specialų balioną, į kurį būdavo prileidžiama oro, kad galėčiau nejausti viso savo kūno svorio. Bėgiodavau tarsi kosmose. Vėl grįžau prie pilateso, jogos treniruočių – visokiais būdais bandžiau atgaivinti sunykusį kojos raumenį. Depresijos nejaučiau. Labiau išgyvenau dėl nuolatinių galvos skausmų, kurie neleido dirbti visu etatu. Iš nevilties pradėjau net lankyti karjeros konsultantų kursus, nes maniau, kad turėsiu išeiti iš darbo.

– Turite nepaprastais gebėjimais, bioenerginėmis galiomis apdovanotą mamą – negi nesikreipėte į ją pagalbos?

– Mama seniai man sakė, kad vieną dieną, jei nemažinsiu fizinių krūvių, liga mane paguldys ant menčių. Taip ir buvo. Kadangi pati nesustojau – liga parklupdė ir davė metus laiko atsigauti. Analizuodama savo savijautą pastebėjau, kad tuos galvos skausmus labai veikė nuotolinis darbas: juk aštuonias valandas turėjau spoksoti į kompiuterio ekraną!

– 2019-uosius vadinote savo svajonių išsipildymo metais. Pagerinote asmeninį plaukimo rekordą, bėgote du maratonus ir dar du ultramaratonus. Patekote tarp www.rekordai.lt rekordininkų. O ką gero pasakytumėte apie pastaruosius kelerius metus?

Mama seniai man sakė, kad vieną dieną, jei nemažinsiu fizinių krūvių, liga mane paguldys ant menčių. Taip ir buvo. Kadangi pati nesustojau – liga parklupdė ir davė metus laiko atsigauti.

– 2021-ųjų rugsėjį Italijoje vyko „Geležinio žmogaus“ varžybos. Nusprendžiau ir aš pasitikrinti savo jėgas. Teko plaukti 3,8 km, 180 km minti dviratį ir dar bėgti 42 km. Po dviejų savaičių dalyvavau Londono maratone (42 km), po kurio supratau, kad tokius atstumus ir per tokį trumpą laiko intervalą bėgioti man dar ankstoka – kojos buvo labai pavargusios.

Kita vertus, šios varžybos padėjo suprasti, kad viskas eina į gerąją pusę – ir mano sporto, ir sveikatos reikalai. Todėl nusprendžiau šią vasarą dalyvauti Pietų Afrikos Respublikoje vyksiančiame ultramaratone „Comrades“. Tame pačiame, kurį atidėjo dėl pandemijos. Mat, jei dalyvauji dviejuose bėgimuose (vienąsyk bėgi nuo kranto gilyn į žemyną 87 km, o kitais metais – iš žemyno link vandenyno 90 km), tuomet gauni specialų „Comrades“ medalį. Apie jį seniai svajoju. Kaip ir kiekvienas fiziškai aktyvus Pietų Afrikos gyventojas svajoja kada nors bėgti „Comrades“. Tai bendražygių maratonas. Pietų Afrikoje jis prilygsta nacionalinei šventei. Nieko panašaus pasaulyje nėra, nors vyksta kultiniai Bostono, Niujorko maratonai, kuriuos jau bėgau ne kartą.

Bet čia kitaip. Čia 20 000 dalyvių bėga 87 arba 90 km (priklausomai nuo krypties), o juos ragina nenutrūkstama žiūrovų grandinė ir visa tai dvylika valandų tiesiogiai transliuoja nacionalinė televizija.

Pirmą sykį „Comrades“ maratonas suorganizuotas 1921 m. Jis buvo skirtas Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems Pietų Afrikos kariams. Jausmas nenusakomas, kai tave sveikina į gatves išėję žmonės. Jie rengia piknikus, čirškina kepsnius, siūlo ir tau paragauti, nors pakeliui randi daugybę dalyvių maitinimo punktų. (Statistika skelbia, kad 2019-ųjų maratono metu išgėrėme 2 mln. vandens pakelių ir suvalgėme 1,5 t virtų bulvių.) Žinma, kai bėgi per neturtingųjų rajonus, mėsytės ten niekas nekepa, bet vis tiek dovanoja tau, ką gali: vandens, ledukų ir pan. Turiu mintį šiais metais pasidaryti kepuraičių, marškinėlių ir bėgdama per tuos skurdžius rajonus dalyti juos vaikams.

– Ar, bėgant beveik 100 km, dar yra jėgų ir noro žvalgytis į šalis, stebėti, ką veikia vietiniai žmonės?

– Kai negalvoji apie bėgimą, o stebi vietinių gyvenimą, tuomet greičiau ir bėgi. Kai neseniai Nyderlanduose bėgau pusę maratono, sutikti pakeliui žmonės reagavo labai santūriai. Teko parodyti, kaip plojimais reikia uždegti ir palaikyti maratono dalyvius. Pietų Afrikoje žiūrovų reakcija būtų visiškai kitokia.

Kaip į mano maratonus reaguoja Danielio tėvai? Didžiuojasi manimi, tik santūriai. Jie juk anglų kilmės. Kadangi gyvena kitame mieste, nei vyksta maratonas, išlydėti prie starto linijos neatvyksta. Nebežadinu ir savo vyro – užtenka, kad pasitinka mane vakare visai nuvargusią. Ulramaratonas „Comrades“ tradiciškai prasideda Durbane – mieste, esančiame rytinėje Pietų Afrikos Respublikos dalyje, Indijos vandenyno pakrantėje. O mano vyro šeima gyvena Johanesburge.

Ryšys: Ieva iš mamos V.Lobačiuvienės perėmė užsispyrimą ir veiklos motoriuką. Būdamos drauge jos nuolat kažką veikia – vaikšto, mina dviračius, plaukioja baseine ar ežere. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Sakėte, kad vyro tėvynėje esate buvusi gal aštuonis kartus. Jei kitą sykį skraidintumėte ten savo mamą, kokią ekskursijų programą jai sudarytumėte?

– Būtinai parodyčiau Keiptauną, esantį netoli nuo Gerosios Vilties kyšulio. Audringą vandenyną ir Stalo kalną, kuris laikomas šio miesto simboliu. Plokščia jo viršūnė kartu su dviem kitomis matyti miesto panoramoje. Būtinai nuvažiuotume pažiūrėti pingvinų. Deja, jie sparčiai nyksta… Dar vyktume į Hermanas miestą, iš kur galima stebėti banginius. Nė karto jų nemačiau, nes niekaip su Danieliu neatsiduriame PAR nuo balandžio iki rugpjūčio. Gal nuskambės žiauriai, bet norėčiau mamai parodyti ne tik gražius vaizdus, bet ir truputį realybės.

– Ką turite omenyje?

– Kai nusileidi Keiptauno oro uoste ir sėdi į taksi, maždaug 10 km tenka važiuoti pro lūšnynus. Žmonės ten gyvena iš šiferio pastatytuose nameliuose... Centre stovi prabangios vilos. Labai didelis kontrastas. Skurdą reikia pamatyti. Tuomet, grįžęs į Europą, kitaip imi vertinti savo gyvenimą, jautiesi kur kas laimingesnis. Turiu omenyje ir saugumą, nes vyro gimtasis Johanesburgas yra 42-as pagal žmogžudysčių skaičių pasaulyje. Neįsivaizduoju, kaip jis galėjo ten gyventi, mokytis universitete. Sunkiai čia ištverčiau. O jam teko, kol gavo vizą į Europą.

Po pandemijos čia išvis blogai. Dar didesnis nedarbas, o drauge ir nusikalstamumo lygis. Porą sykių, kai ten viešėjau, maniau, kad viskas – man galas… Bet tokios patirtys tik dar labiau sutvirtino mano laimės sampratą. Europoje aš galiu vaikščioti, kur noriu ir kada noriu, Johanesburge – tik saugiuose rajonuose. Dalis jų yra visiškai uždari: įvažiuojant tave tikrina apsauga. Ten uždaros mokyklos, parduotuvės, pramogų centrai.

– Kertu lažybų, kad žmonės dažnai klausia, kodėl bėgate tuos ilgus, sekinančius maratonus, ultramaratonus?

– Atspėjote – tikrai dažnai. Ar noriu kažką sau ar kitiems įrodyti? Ne. Patirti kitokį pojūtį? Taip! Tikiu, kad panašaus jausmo vedami žmonės leidžiasi ir į piligrimines keliones. Manau, kad mes, gyvendami savo patogius gyvenimus, patiriame labai mažai diskomforto. Dauguma sėdi savo patogiose komforto zonose ir nekelia jokių klausimų, kurie kyla man. Ir tame maratonų kelyje aš randu atsakymus… Neseniai mane aplankė suvokimas, kad turiu daugiau mėgautis pačiu bėgimo procesu, o ne galutiniu rezultatu. Turiu galvoti ne apie tai, kur, kada ir kaip greitai nukeliausiu, bet kokia bus toji mano kelionė.

Bėgant „Comrades“ ultramaratoną kilometrai skaičiuojami atgaline tvarka. Tu matai, kad dar liko 89, 79 km… Pamenu, kai, nubėgusi pusę distancijos, išvargusi ir išsekusi, išvydau ženklą 42 km ir supratau, kad turiu keisti mąstymą. Jis turi būti apie kelionę, o ne apie rezultatus. Tuomet išdrįsau į kalną lipti pėsčiomis, o ne bėgti (anksčiau tai atrodė labai negarbinga).

– Tai kada laikyti už jus kumščius?

– Klausiate, kada Pietų Afrikoj bėgsiu „Comrades“? Rugpjūčio 28-ąją. Per mano tėčio, kuris, deja, jau miręs, gimtadienį. Skirsiu šį ultramaratoną – visus 90 km – savo tėčiui. Truputį jaudinuosi, bet dar yra geri trys mėnesiai pasiruošti. Drauge bėgs ir geras mano draugas lietuvis. O kaipgi kitaip?! Juk „Comrades“ – bendražygių bėgimas. Kai gausime specialius medalius, lauks kitas žingsnis – nubėgti dešimt tokių ultramaratonų. Tuomet gausime asmeninius žalius numerius! Tai būtų didelė dovana sau pačiai. Ir naujas tikslas, o gal net nauja kelionė.