Meksikoje surengtas Tarptautinės muai tai mėgėjų federacijos (IFMA) pasaulio čempionatas nesėkmingai susiklostė Lietuvos atstovams – jie liko be pergalių.

Vilnietis Martynas Jasiūnas (svorio kategorija iki 75 kg) vienbalsiu teisėjų sprendimu turėjo pripažinti baltarusio Jevgenijaus Laševsko pranašumą. Kitas sostinės atstovas Ernestas Dapkus (iki 71 kg) nusileido kinui Yuanui Bingui.

Kartu su kovotojais į Meksiką vyko ir Lietuvos muai tai federacijos prezidentas Edvardas Norkeliūnas bei du teisėjai – S.Šeškevičius ir Robertas Šiuška. Iš daugiau nei 40-ies čempionate dirbusių arbitrų abu lietuviai pateko tarp pačių geriausiųjų, atrinktų vadovauti svarbiausioms čempionato kovoms.

– Iki šiol Tailando bokso (muai tai) pasaulio čempionatai vykdavo, kaip ir įpareigoja pats sporto šakos pavadinimas, Tailande arba kaimyninėse Azijos šalyse. Kodėl šiemet pirmenybės persikėlė į visiškai kitą pasaulio kraštą? – pradėjome pokalbį su S.Šeškevičiumi.

Teisėjo veikla – ne pati dėkingiausia. Mūsų klaidas pastebi ir kritikuoja visi, o jei dirbame gerai – retai sulaukiame gero žodžio.

– Tikslai aiškūs: norėta išplėsti sporto šakos geografiją. Tai buvo pirmas čempionatas, vykęs ne Azijos žemyne. Tad prieš jo startą buvo daug nežinios ir abejonių, kaip viskas susiklostys. Prezentacija buvo labai graži, bet niekas nežinojo, ką pamatysime per varžybas. Tačiau vos ten nuvykę įsitikinome, kad meksikiečiai čempionatui pasirengė atsakingai. Viskas – viename didžiuliame pramogų ir poilsio komplekse: tiek varžybos ir treniruotės, tiek poilsis.

– Ar pasaulio čempionato perkėlimas į Meksiką susijęs su muai tai siekiu tapti olimpine sporto šaka?

– Taip. Šiuo metu Tailando boksas turi vadinamąjį laikinąjį Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) pripažinimą. Mūsų galutinis tikslas – gauti nuolatinį pripažinimą ir būti įtrauktiems į olimpinių vasaros žaidynių programą. Tad buvo nutarta įkelti koją į Amerikos žemyną, o kitas čempionatas, kaip kalbama, gali debiutuoti ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

– Pirmenybės – mėgėjų, profesionalai jose nedalyvavo. Ar dėl to nenukentėjo turnyro lygis?

– Pas mus, skirtingai nei bokse, nėra griežtos takoskyros tarp profesionalų ir mėgėjų. Geriausi mėgėjų atstovai kopia į ringą aukščiausio lygio komercinėse kovose Kinijoje ir kitur. Tad ir Meksikoje netrūko garsių vardų. Kalbant apie bendrą lygį, jį lemia ir dalyvių geografija bei gausa. Tarkime, iki šiol rekordiniame pasaulio čempionate Malaizijoje prieš keletą metų dalyvavo daugiau nei 90-ies valstybių sportininkai. Meksikoje, nepaisant labai brangios kelionės, susirinko maždaug 80-ies šalių atstovai. Jėgas išbandė netoli 0,5 tūkst. atletų. Tarp jų ir daugkartinis (18 kartų mėgėjų ir profesionalų) muai tai ir kikbokso pasaulio čempionas Andrejus Kulebinas bei kitos žvaigždės.

– Praeityje planetos pirmenybėse lietuviai ne kartą kopė ant prizininkų pakylos. Kodėl šiemet mūsų šalies atstovų rezultatai – kuklūs?

– Viena vertus, nuolat auga konkurencija. Pavyzdžiui, net mūsų kovos menų žvaigždė Sergejus Maslobojevas prieš keletą metų vykusiose planetos pirmenybėse krito jau pirmojoje kovoje. Šiemet tas pats likimas ištiko dar vieną pasaulio čempioną iš Baltarusijos, nusileidusį varžovui iš Peru. Kita vertus, į planetos pirmenybes vyko tik du mūsų sportininkai, kuriuos pajėgėme išvežti arba jie patys rado finansavimą. Lietuvos muai tai federacija iš Kūno kultūros ir sporto departamento metams gauna vos 6 tūkst. eurų. Už tuos pinigus reikia organizuoti ir vietos varžybas, treniruočių stovyklas, remti jaunus sportininkus. Tad apie aukščiausius rezultatus tarptautinėse arenose kol kas galime tik pasvajoti.

– Dirbote ne viename pasaulio čempionate. Vadinasi, patenkate į geriausiųjų arbitrų sąrašus?

– Jei, pagal bokso pavyzdį, teisėjų kategorijas matuotume vadinamosiomis žvaigždutėmis, turėčiau aukščiausią kategoriją. Jaučiu kolegų pasitikėjimą, esu nuolat įtraukiamas į technines Europos teisėjų komisijas. Ir pasaulio čempionato metu vykusiame IFMA kongrese teko posėdžiauti bei aptarinėti įvairius mūsų darbo niuansus, sporto šakos perspektyvas ir kryptį.

– Kokios muai tai perspektyvos?

– Įdomios (šypsosi – aut.past.). Mūsų laikinasis pripažinimas baigsis 2019-aisiais, tuomet paaiškės, ar tampsime nuolatine olimpine šaka. Todėl dabar dedamos didžiulės pastangos – pradedant varžybų organizacija, dalyvių lygiu, baigiant dopingo kontrole. Visus svarbiausius turnyrus stebi IOC atstovai.

– Retas Lietuvos kovos menų atstovas išlaiko save ar šeimą iš savo tiesioginės veiklos. Ar teisėjaudamas, nuolat dirbdamas tarptautinėje arenoje, galite pragyventi vien iš šio darbo?

– Apie tai net nėra kalbos. Man tai tik pomėgis. Žinoma, tam skiriu nemažai laiko, stengiuosi nuolat tobulintis. Tačiau į didžiuosius turnyrus išvykstu tik dukart per metus. Tad džiaugiuosi, kad organizatoriai sumoka kelionių išlaidas. Apskritai, teisėjo veikla – ne pati dėkingiausia. Mūsų klaidas pastebi ir kritikuoja visi, o jei dirbame gerai – retai sulaukiame gero žodžio.

– Turbūt praverčia ir turtinga kovojo patirtis: juk sportinės karjeros metais laimėjote ne vieną titulą bokso, kikbokso, muai tai ir kitų sporto šakų ringuose.

– Manau, kad nebuvęs kovotoju, negali būti geru teisėju. Kautynėms, kur žmonės rizikuoja sveikata ar net gyvybe, negalima vadovauti automatiškai, remiantis vien teorija. Reikia jausti situacijas ringe, suprasti, kada nutraukti kovą, o kada nesikišti, nežlugdyti sportininko karjeros. Beje, kartą teko šokti į ringą ginti kolegos, kurį užpuolė įniršęs kovotojas. Bet iki muštynių nepriėjome, kažkaip susilaikiau.

– Ką veikiate, kai neteisėjaujate?

– Treniruoju įvairaus lygio sportininkus, šiuo metu – "Otso Gym" klube, bet esu prieinamas visiems kovos menų gerbėjams, kuriems padedu tobulėti, išmokti naujų įgūdžių. Kartais tenka prisidėti ir prie socialinių projektų, dirbome su vaikais iš globos namų. Didžiuojuosi ir vaikinu su negalia, su kuriuo nemažai dirbome. Įsivaizduokite, kartą per varžybas jis, būdamas be vienos rankos, sugebėjo įveikti sveiką kovotoją!

– Jau daug metų dirbate ir kariuomenėje. Kokios jūsų pareigos?

– Nenorėčiau detalizuoti. Mokau karinės kovinės savigynos subtilybių. Lietuvos kariuomenėje atsidūriau, galima sakyti, iškart po Sausio įvykių. Esu savo šalies patriotas, tad 1991-aisiais stojau ginti svarbių objektų tiek Vilniuje, tiek Kaune. Matydamas visos tautos susitelkimą, apsisprendžiau – eisiu ginklu ginti savo tėvynės. Taip ir prasidėjo mano tarnyba, kuri trunka iki šiol.