Trys interviu per dieną, šimtai klausimų – tokio populiarumo galėtų pavydėti net ryškiausios Lietuvos sporto žvaigždės. Tiesa, neįgaliųjų sporto atstovai ažiotažo sulaukia tik kartą per ketverius metus.

Lietuvos sporto universiteto docentas daktaras K.Skučas dėmesio nesivaiko, tačiau neįgaliųjų sportui jo linki kuo daugiau.

Nieko nuostabaus, kad pokalbį su lengvaatlečiu pradėjome ne nuo sportinių aspektų. Tiesa, apie sportinius niuansus K.Skučas gali pasakoti dar daugiau. Už jo pečių – jau keturios parolimpiados. Kaunietis – 2004 m. Atėnų žaidynių vicečempionas plaukiant 50 m nugara.

Penktojoje jis startuos net trijose rungtyse: disko metimo, vežimėlių 100 m ir 1 500 m ir lenktynėse.

– Prieš išvyką į Braziliją dėmesio neatsigynėte. O kokia įprasta neįgaliųjų sporto kasdienybė?

– Bent jau dėmesio būna kur kas mažiau (šypsosi – aut. past.). Net per pasaulio ar Europos čempionatus. Visuomenė mus prisimena tik prieš parolimpines žaidynes.

– Dėmesys yra svarbus moraline prasme, o kaip dėl finansinio dėmesio?

– Natūralu, kad finansine prasme neįgaliųjų sportas nėra lepinamas. Tokia tendencija vyrauja daugelį metų ir nesikeičia. Daug kas laikosi ant entuziastų pečių, kurie aukoja savo laiką už minimalų atlygį, kad padėtų neįgaliesiems. O proveržio labai norėtųsi, nes jei finansavimas būtų kitoks, manau, kad ir mūsų rezultatai būtų kito lygio. Žinoma, džiugu, kad mūsų rinktinėje atsiranda jaunimo, yra perspektyvos.

– Požiūris į neįgaliųjų sportą iš dalies atspindi ir visos valstybės, visuomenės brandumą.

– Požiūris yra labai svarbu. Norėtųsi daugiau geranoriškumo ir supratingumo iš mūsų institucijų. Aš jau nekalbu apie Anglijos pavyzdį, kur parolimpiečiai gauna tokias pat premijas už rezultatus žaidynėse kaip ir sveikieji sportininkai. Pas mus dažniausiai būna atvirkščiai: pirmiau rodyk rezultatą, tada mes pagalvosime apie pinigus. Ir nelabai įdomu, kokiomis priemonėmis tų pergalių pasieksi.

– Kad jau prakalbome apie rezultatus, ko Rio de Žaneire galima tikėtis iš mūsų parolimpinės delegacijos?

– Į Braziliją vyksta 13 sportininkų, bet nesakyčiau, jog delegacija yra labai gausi, kaip buvo teigta. Tarkime, į Pekiną 2008 m. vyko, regis, 26 lietuviai. Tada turėjome visą moterų tinklinio rinktinę. Dabar atmetus aklųjų riedulio komandą lieka 7 individualių sporto šakų atstovai. Tiesa, džiugina tai, kad atsirado naujų sporto šakų atstovų. Pavyzdžiui, irkluotojų žaidynėse niekada neturėjome.

– Gal patekimą į parolimpiadą apsunkino išaugę kvalifikaciniai reikalavimai?

– Iš tiesų normatyvai ir konkurencija labai išaugo. Mane net nustebino, kad mūsų penki lengvaatlečiai įvykdė aukščiausius A lygio normatyvus, o kvietimus į žaidynes gavo tik du. O juk normatyvas kai kuriose sporto šakose reiškia patekimą į geriausiųjų pasaulyje dešimtuką. Kita vertus, olimpiadoje, tarkime, disko metimo rungčių yra tik dvi – vyrų ir moterų, o parolimpiadoje medalių komplektų yra kur kas daugiau, priklausomai nuo neįgalumo pobūdžio. Tačiau plaukime bendras lygis yra aukštesnis nei olimpiadoje, todėl kad pas mus nėra tokių silpnų plaukikų kaip afrikiečiai, kuriai apskritai sunkiai pasiekė finišą.

– Iki šiol visose keturiose parolimpiadose dalyvavote kaip plaukikas. Kodėl baseiną iškeitėte į lengvąją atletiką?

– Šiemet pabandžiau grįžti į stadioną ir pavyko įvykdyti normatyvus. Baseiną man teko palikti dėl sveikatos. Kilo problemų dėl inkstų ir pan. Teko praleisti keletą svarbių atrankinių varžybų. Nutariau, kad vandens mano gyvenime pakaks. Nuplaukiau išties ne vieną tūkstantį kilometrų.

– Tačiau staiga radikaliai pakeisti sporto šaką ir joje pasiekti aukščiausią rezultatą – itin retas atvejis?

– Pirmiausia man labai praverčia treniruotumas ir savybės, kurias išsiugdžiau plaukime. Kitas pranašumas kad prieš daugelį metų savo sportinę karjerą aš ir pradėjau kaip lengvaatletis. Esu važiavęs ir maratonus užsienyje, ir t.t. Tad įgūdžiai niekur nedingo. Dalyvaudavau ir specifinės penkiakovės varžybose, kur buvo ir disko metimo rungtis. Todėl negaliu sakyti, kad peršokau į visiškai naują sritį. Veikiau, grįžau prie ištakų.

– Su kuria rungtimi Brazilijoje siejate daugiausia vilčių?

– Rezultatai lenktynėse labai priklauso nuo vežimėlio. Aš, deja, naujo nespėjau įsigyti, nespėjome pagaminti. Tad teks važiuoti beveik dvigubai sunkesniu vežimėliu nei mano konkurentai. Kažin ar ten parodysiu kažką išskirtinio. Daugiau vilčių sieju su disko metimu. Šiemet pasiekiau vieną geriausių rezultatų pasaulyje. Tikiuosi pakovoti rimtai.

– Kiek pastaruoju metu skrieja jūsų diskas?

– Per 16 m.

– Lietuva – disko metikų kraštas. Turime ir olimpinių čempionų, ir pasaulio jaunimo čempioną. Ar konsultuojatės su mūsų pripažintais disko metimo meistrais?

– Sėdint vežimėlyje disko metimo technika yra kitokia nei stovint, tad tenka daug ką gludinti pačiam. Negaliu atlikti judesių iš liemens – vietos, kuri turi būti stipriausia, tad tenka ieškoti kitų atramos taškų. Bet, žinoma, disko metimo specialistų patarimų sulaukiu ir jie labai praverčia.

– Kiek truko jūsų pasirengimas parolimpiadai?

– Fiziškai rengiausi visą ketverių metų ciklą. Konkrečiai disko metimo treniruotės suintensyvėjo nuo metų pradžios. Ilgokai nebuvau tikras, ar įvykdysiu normatyvą, tad pats intensyviausias periodas prasidėjo tik nuo birželio viduryje pasibaigusio Europos čempionato. Laiko trūko, bet turi pakakti tiek, kiek yra.

– Kur rengėte treniruočių stovyklas?

– Prieš išvyką į Braziliją sportavau Kaune. Sąlygos neblogos. Važiavimams yra S.Dariaus ir S.Girėno stadionas, disko metimams – metimų sektorius Ąžuolyno parke.

– Kada pirmieji jūsų startai Rio de Žaneire?

– Disko metimai prasidės rugsėjo 8 d. Kitą dieną – 100 m važiavimo kvalifikacija. Grafikas įtemptas, bet žaidynėse tai normalu. Svarbiausia sėkmingai įveikti aklimatizaciją. Man padės ir tai, kad prieš dešimtį metų esu ten startavęs, žinau, ko tikėtis.

– Jums 49-eri. Vos vienas kitas tokio amžiaus sportininkas yra dalyvavęs olimpinėse žaidynėse. Ir tai – fiziškai lengvesnių šakų: jojimo, buriavimo, šaudymo atstovai.

– Neįgaliųjų sporte aš dar nesu labai senas (juokiasi). Parolimpiadoje dalyvauja ir vyresni atletai. Daugiau nei nuo amžiaus, mūsų galimybės priklauso nuo sveikatos būklės, neįgalumo specifikos. Manau, kad aš sportuosiu dar ilgai.