Igoris Migliniekas, 1988-aisiais Seule su Arvydu Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu, Rimu Kurtinaičiu ir Valdemaru Chomičiumi atstovavęs Sovietų Sąjungos rinktinei, – pirmasis ir kol kas vienintelis Latvijos krepšininkas, iškovojęs olimpinį aukso medalį. Glaudžių ryšių su buvusiais bendražygiais latvis nenutraukė.

Rygos VEF klube, su kuriuo yra susiję ir Lietuvos krepšininkai bei treneriai, I.Migliniekas karjerą pradėjo būdamas vos šešiolikos ir iš karto tapo pagrindinės sudėties žaidėju.

Geriausius savo metus Igoris praleido Maskvos CSKA klube grumdamasis su žalgiriečiais dėl Sovietų Sąjungos aukso, vėliau bandė laimę Vokietijoje, Bulgarijoje ir Makedonijoje. Artinantis karjeros saulėlydžiui latvis atvyko į Žemaitiją ir 1996–1997 m. atstovavo tuo metu Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) žibėjusiam Plungės „Olimpui“.

Baigęs karjerą I.Migliniekas nuo krepšinio nenutolo. Jis pradėjo trenerio karjerą ir Kinijoje dvejus metus dirbo gero savo bičiulio Jono Kazlausko asistentu.

I.Migliniekas dalyvavo ir neseniai vykusiose „Žalgirio“ ir CSKA legendų rungtynėse, o Rusijos sostinėje taikliu baudos metimu mačo pabaigoje išplėšė kariškių klubui lygiąsias 28:28.

„Sporte atsiradau neatsitiktinai. Mano tėtis Janis atstovavo VEF klubui, jaunesnysis brolis Raimondas – taip pat krepšininkas ir žaidė CSKA klube. Nors vaikystėje išbandžiau daug sporto šakų, buvau net Latvijos pramoginių šokių čempionas, galiausiai pasirinkau krepšinį“, – savo kelią į didįjį sportą prisiminė I.Migliniekas.

– Igori, kokie vėjai jus vėl atpūtė į Lietuvą? – susitikę Kaune, Laisvės alėjoje, paklausėme I.Miglinieko.

– Aš čia – dažnas svečias. Atvykstu pas savo draugus. Mums įdomu susitikti, pasikalbėti, prisiminti praeitį. Galiu pasidžiaugti, kad turiu galimybių dažnai pabendrauti su Dariumi Lukminu, Romanu Brazdauskiu, Arvydu Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu, Rimu Kurtinaičiu ar Valdemaru Chomičiumi. Praėjo daug metų, o mūsų santykiai išliko labai šilti. Draugystę galima būtų palyginti su konjaku – kuo jis senesnis, tuo geresnis ir vertingesnis. Kai tik turiu laisvo laiko, visada stengiuosi aplankyti Lietuvą ar Estiją. Čia aš pailsiu ir atsipalaiduoju daug geriau nei, tarkime, Ispanijoje ar kituose šiltuosiuose kraštuose.

– Ką pastaruoju metu veikiate?

– Netoli Rygos esančiame Ikškilės miestelyje, kur dabar gyvenu, įkūriau sporto mokyklą. Padedant vietos valdžiai pradėjome plėtoti iš tiesų įdomų projektą. Noriu, kad vaikai nedykinėtų. Ikškilėje šiuo metu sportuoja maždaug 200 jaunuolių. Berniukai žaidžia krepšinį, o mergaitės gali rinktis krepšinio arba tinklinio treniruotes. Kol kas viskas sekasi puikiai, neseniai atidarėme savo filialą ir Salaspilyje. Nekeliame uždavinių ugdyti olimpinius čempionus. Tiesiog norime, kad vaikai būtų užimti ir turiningai leistų laisvalaikį. Nuo profesionalaus krepšinio taip pat nenutolau. Vis dar dirbu Rygos „Barons/LMT“ klubo konsultantu.

– Ar dažnai prisimenate Seule iškovotą didžiausią savo karjeros pergalę – olimpinį auksą?

– Kuo daugiau laiko praeina nuo to triumfo, tuo labiau atrodo, kad 1988-aisiais sukūrėme kažką neįtikima. Tai buvo tarsi stebuklas. Visos kortos sukrito taip, kaip reikėjo. Norint iškovoti tokią pergalę, vien talento neužtenka. A.Sabonis buvo mūsų ramstis ir vedė komandą į priekį. Labai daug prie šios pergalės prisidėjo ir kiti lietuviai – Š.Marčiulionis, R.Kurtinaitis, V.Chomičius. Dar – talentingasis Aleksandras Volkovas. Mūsų komanda buvo labai draugiška. Savo šansą mes išnaudojome. Dabar tai sunkiai suvokiama, tačiau tuo metu buvome visi jauni, veržlūs ambicingi. Tuomet mums atrodė, kad taip tiesiog turi būti.

– Po ketverių metų Barselonos olimpinėse žaidynėse su savo tautiečiu Gundaru Vėtra atstovavote Nepriklausomų Valstybių Sandraugai (NVS). Ko pritrūko, kad su šia komanda būtumėte iškovoję medalius?

– Medalius mums iš panosės nugvelbė mačą dėl bronzos laimėję lietuviai (juokiasi). Būsiu atviras: nesigailėjau, kad tą dvikovą pralaimėjome Lietuvai. Puikiai suvokiu, kaip ta pergalė jūsų šaliai yra svarbi. Skaudžiausia nesėkmė Barselonoje man buvo pusfinalyje. Jeigu būtume įveikę kroatus, tuomet ant prizininkų pakylos būtų stovėję aštuoni 1988-ųjų olimpiniai čempionai. Taip būtų pasiųsta žinutė visiems, kad galėjome suburti net dvi komandas ir vis tiek dominuoti pasaulio krepšinyje. Manau, kad tai galėjo būti istorinė akimirka. Gaila, kad nepasisekė. Pralaimėjimas Kroatijai – skaudžiausia mano karjeros nesėkmė. Likus 50 sekundžių iki mačo pabaigos, pirmavome 6 taškais, tačiau varžovai su Draženu Petrovičiumi išsiveržė į priekį ir nugalėjo. Apmaudu. Niekada nesu žiūrėjęs tų rungtynių įrašo. Man per skaudu.

– Mūsų valstybei olimpinė bronza buvo labai svarbi ir dėl politinių motyvų...

– Nereikia tuo spekuliuoti. Visuomet buvau prieš bet kokias politines ambicijas. Aikštelėje žaidžia sportininkai, o ne politikai. Žinau, kad tiek vienoje, tiek kitoje stovykloje buvo įvairių nuotaikų. Aš į šią situaciją žiūriu kiek kitaip. Žaviuosi maža lietuvių tauta, kuri visam pasauliui sugeba parodyti, kaip puikiai išmano krepšinį. Tai unikalus reiškinys. Kalbant apie tuometę NVS rinktinę, viskas buvo panašiai. Mes, žaidėjai, nejautėme jokios priešpriešos. Komandą sudarė penkių tautybių krepšininkai, mums rūpėjo tik krepšinis.

– Kaip vertinate Latvijos krepšinio nūdieną?

– Manau, kad padėtis nebloga. Turime lygą, kurioje žaidžia vienuolika komandų. Daugumai jų atstovauja jauni krepšininkai, jie gali tobulėti kovodami su tikrai pajėgiu klubu VEF ar jam oponuojančiu „Ventspils“. „Barons“ žaidžia Baltijos krepšinio lygoje. Žinoma, kaip visur, taip ir pas mus trūksta pinigų, tačiau aš stengiuosi į viską žiūrėti pozityviai. Manau, kad judame į priekį.

– Dvejus metus Kinijoje dirbote su dabartiniu Lietuvos rinktinės vyriausiuoju treneriu Jonu Kazlausku. Kokia tai buvo patirtis?

– Tai buvo didžiulis žingsnis mano trenerio karjeroje. Visada būsiu Jonui dėkingas už šį šansą. Per tą laikotarpį daug išmokau ir stipriai ūgtelėjau. Po to, atvykęs į Kiprą, su kukliu Limasolio AEL klubu iškovojau daug gražių pergalių. Dvejus metus laimėjome viską, kas įmanoma, pasiekėme aibę gražių rekordų, įveikėme tokias ekipas kaip Bolonijos „Virtus“, Stambulo „Fenerbahce“, Madrido „Estudiantes“ , Vilerbano „Asvel“, Mariupolio „Azovmaš“.

– Jus galima drąsiai vadinti treneriu-piligrimu. Per savo karjerą taip pat dirbote Latvijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Rusijoje. Kurioje šalyje patiko labiausiai?

– Kiekvienoje šių išvardytų stotelių labai skyrėsi mano atlyginimas. Vis dėlto mano krepšinio filosofija tokia: kad ir kur dirbčiau, principai nesikeičia. Metodai visuomet yra tie patys. Pirmiausia stengiuosi suburti darnų, draugišką kolektyvą. Man svarbu, kad turėčiau komandą. Kad ir kuriame krašte dirbtum, svarbiausia – tave supantys žmonės.

– Jūsų bičiulis A.Sabonis sėkmingai vadovauja Lietuvos krepšinio federacijai. Kaip pasielgtumėte, jeigu jums Latvijoje būtų pasiūlytos tokios pareigos?

– Reiktų pagalvoti... Šiuo metu aš savoje sporto mokykloje esu prezidentas (juokiasi). Gerbiu ir Arvydo, ir A.Volkovo pasirinkimus, kad jie nusprendė rūpintis savo šalių krepšiniu. Tiek Arvydas, tiek Aleksandras man yra sakę, kad neįsivaizduoja savęs dirbančių treneriais. Aš nuėjau kitokiu keliu, tokiu, kurį pasirinko ir daugiau lietuvių – V.Chomičius, R.Kurtinaitis, Kęstutis Kemzūra, J.Kazlauskas. Tikriausiai norėjome dar pajausti kovų dvasią ir pasinervinti šalia aikštelės (šypsosi). Tačiau niekada nesakau niekada. Kol kas apie federacijos vadovo kėdę tikrai negalvoju, tačiau jei prireiktų, manau, galėčiau imtis ir to darbo.

– Šiemet vyksiančiame Europos čempionato finalo turnyre Lietuvos ir Latvijos rinktinės vėl pateko į vieną grupę. Kaip vertinate abiejų ekipų šansus Slovėnijoje?

– Krepšinyje vis didesnę reikšmę turi psichologija. Esu įsitikinęs, kad lietuviai pasiekia tiek daug dėl to, kad visuomet turi komandą, kurioje vyrauja nuostabi atmosfera. Tai labai svarbu. Lietuvoje treneris turi iš ko pasirinkti, ir Jonui tikrai nebus lengva. Latvijoje pajėgių žaidėjų kur kas mažiau. Manau, kad lietuviai yra pajėgūs užlipti ant prizininkų pakylos, o iš mūsiškių tikėsiuosi malonių siurprizų.