Monika nebekuria interjerų, savo darbu ji pavertė pomėgį – šiandien ji moko kitus valdyti jėgos aitvarus, čiuožti vandenlente, o žiemą skrieti kalnais snieglente.

– Koks yra gyvenimas Pamaryje? Kodėl, tiek šalių apkeliavusi, jūs kas vasarą grįžtate į Svencelę?

– Mano nostalgijos jausmas – labai stiprus. Man reikia lietuviškos vasaros, pasiilgstu žalumos, gaivaus oro. Graikijoje, Meksikoje ar Egipte dusinančiai karšta, viskas išdegę. Kiekvieną kartą grįžusi į Lietuvą iš naujo ją įsimyliu ir nepaliauju kartoti: kokia ji žalia, kokia žalia...

Susiklostė tokia tradicija, kad vasarą aitvaruotojai renkasi Svencelėje. Bendruomenė žiemą išsiskirsto, o vasarai atėjus vėl apsikabina, tarsi per Kalėdas sugrįžta į namus. Nors vasarą visi daug dirbame, Svencelėje šeimos, artumo jausmas – labai stiprus. Esu dirbusi daugelyje šalių, galiu pasakyti, kad Svencelėje tobulos sąlygos mokytis įvaldyti jėgos aitvarų sportą. Marios negilios, dugnas lygus, bangų beveik nebūna, šioks toks bangavimas juntamas tik tada, kai pučia stiprus vėjas. Mokytis vandenyne arba jūroje, kur krantą visada skalauja bangos, yra kur kas sudėtingiau. Mūsų mariose vanduo gėlas, vandenyne – sūrus, tokio gurkštelėti nemalonu, dar nemaloniau, kai jo patenka į akis ar nosį...

– Vasarą į pajūrį persikelia daugybė renginių. Ar turite bent kiek laiko linksmybėms?

– Mūsų darbą ir poilsį diktuoja oras. Jei renginys vyksta tada, kai pučia vėjas, būsi ne kur kitur, o prie marių, nes suvažiuos mokiniai. Tačiau, kai vėjas nurimsta, laiko atsiranda. Keista ta Svencelė, juk čia nėra nei kaimo, nei miestelio, tą vietą sugalvojo aitvaruotojai. Prieš 20–30 metų čia buvo tiesiog pelkynas. Žmonės atvažiuodavo su automobiliais, juose persirengdavo ir eidavo plaukti. Kai pirmą kartą išgirdau apie Svencelę, pagalvojau, kad tai – Latvija. Tačiau dabar retai sutinku žmogų, kuris nebūtų girdėjęs apie šį miestelį.

Anksčiau atvykėliams būdavo sunku rasti nakvynę, dabar pridygo naujų namų, žmonės įsirengė vasaros vilų. Ypač vandens pramogų mėgėjai. Kai kurie butus nuomoja, nemažai žmonių čia tiesiog atsikraustė gyventi iš kitų miestų.

Esmės: Pasak Monikos, daugelis įsivaizduoja, kad jėgos aitvarai reikalauja daug jėgos, bet raumenys čia nieko nereiškia  – svarbu nebijoti vandens ir turėti motyvaciją mokytis. / M. Šilytės asmeninio archyvo nuotr.

– Jei galite mokyti Lietuvoje, vadinasi, galite daryti tai ir kitose šalyse? Ar skiriasi reikalavimai?

– Jėgos aitvarų mokyklos visame pasaulyje turi tam tikrus standartus. Aš dirbu „Life is Life“ stiliaus mokykloje, kuri Svencelėje vienintelė turi IKO (International Kitesurfing Organization) sertifikatą. Darome viską, kad mūsų mokiniai išmoktų saugiai valdyti jėgos aitvarus. Dažnai juokiamės, kad Kuršių mariose jie – tarsi ančiukai. Jie vandenyje ir mes vandenyje, visada šalia, o Meksikoje stovėdavau nuo savo mokinio per pusšimtį metrų, gilu, jį bangos mėto, o aš ant kranto. Kartais tikrai būdavo baisu mokinius paleisti į vandenį.

– Ar galima kalbėti apie lietuvių jėgos aitvarų mokyklą? Ypatingas tradicijas?

– Svencelės išskirtinumas, kad visos septynios ar aštuonios, rodos, tokioje nedidelėje teritorijoje įsikūrusios mokyklos bendrauja tarpusavyje. Latviai ir estai stebisi, kad esame vieningi. Kartą išplaukė tėtis su vaiku irklentėmis, netikėtai prasidėjo audra, marios negilios, oras gražus, niekas nesitikėjo, kad oras pasikeis. Kai prasidėjo audra, susirinko visi – kas turėjo katerius, išplaukė ieškoti, kažkas paskambino dėl sraigtasparnio, jausmas toks, kad esame kartu už kiekvieną vandenyje esantį žmogų.

– Kas jus užkrėtė jėgos aitvarais? Turėjote gerą mokytoją?

– Pirmiausia atradau ne jėgos aitvarą, o slides. Mano geriausios draugės mama namo parsinešė kalnų slides. Jas pamačiusi iškart supratau, kad noriu jomis čiuožti. Nors dar niekada nebuvau mačiusi nei kalnų, nei nuo jų čiuožiančių žmonių. Tą žiemą pirmą kartą išvykau slidinėti į Tatrus. Grįžusi papasakojau savo įspūdžius tėčiui. Mano pasakojimas, matyt, buvo labai įkvepiantis, nes tėtis visai šeimai nupirko slides ir kitą žiemą į kalnus išvykome jau visi kartu.

Daug metų slidinėjau slidėmis, kol brolis sugalvojo išmėginti snieglentę. Žinai, sako, visai smagu! O aš tik neseniai naujas kalnų slides nusipirkusi... Tačiau buvau gana užsispyrusi, tad tėčiui teko išnuomoti man snieglentę, kad galėčiau ir aš neatsilikti nuo brolio. Netrukus slides pardaviau, pradėjau čiuožti snieglente, tai tapo mano hobiu.

M. Šilytės asmeninio archyvo nuotr.

Studijavau interjero dizainą Vilniaus dailės akademijoje, pradėjau dirbti. Dažnai keliaudavau – aplankiau Havajus, Nepalą, Vietnamą, Aliaskoje šiek tiek pagyvenau. Kartą draugė pakvietė į Graikiją, į Rodo salą. Nemaniau, kad sala mane labai nustebins, todėl sugalvojau išmėginti visas įmanomas vandens sporto šakas. Užsirašiau į buriavimo, jėgos aitvarų kursus, nusprendžiau išmokti plaukti vandenlente. Tą dieną, kai pamėginau aitvaruoti, pasakiau, kad norėčiau šito mokyti ir kitus. Grįžusi į Lietuvą, mečiau darbą, nusipirkau įrangą ir grįžau į Graikiją mokytis.

– Baigėte magistrantūrą, dirbote normalų darbą. Tad kodėl jėgos aitvarai?!

– Turėjau viską, ko galima norėti, – darbą, gerą atlyginimą, bet  jaučiau, ką turiu daryti. Jėgos aitvarai man tarsi atvėrė akis. Grįžau į Rodo salą, dar kiek paplaukiojau, pasimokiau, bet atostogos baigėsi, saloje nebeliko žmonių, kurie nuomoja būstus, man teko grįžti į Lietuvą. Čia peržiemojusi išvykau į Egiptą, įsidarbinau administratore jėgos aitvarų mokykloje, tačiau mintyse sukosi idėja, kad turiu gauti instruktoriaus licenciją. Grįžusi tai ir padariau, man tuomet buvo trisdešimt dveji. Pradžioje dar mėginau derinti interjero dizainą su jėgos aitvarais, tačiau žiemomis grįžti prie darbų darėsi vis sunkiau, nesugebėjau savęs dalyti. Tada nusprendžiau taip: žiemą snieglentė, vasarą – jėgos aitvaras.

Kartais pagalvoju, kad mano karta yra ieškotojų, keliautojų karta. Gal todėl kitiems ir atrodome tokie nesusipratę.

– Vis dėlto tokiam sprendimui reikia drąsos...

– Gal labiau – palaikymo. Man tai viskas aišku, einu ten, kur šaukia širdis, tačiau artimiesiems toks sprendimas neatrodė protingas: kaip tu gyvensi? Iš ko gyvensi? Bėgant laikui jie, žinoma, susitaiko, nors ir sunkiai supranta, kad jėgos aitvarai – irgi darbas ir ne toks jau lengvas, būna ir atšiaurių sąlygų, būna, ir valgyti norisi, ir į tualetą, o nueiti negali, nes esi su hidrokostiumu. Turiu pasakyti, kad moterų mokytojų nėra daug, iš 60-ies – gal vos keturios ar penkios.

– Ar tokia situacija ir kitose šalyse?

– Taip, tačiau man gana lengva surasti darbą. Egipte, pavyzdžiui, moterų labai mažai, o šios šalies religija neleidžia mokytojams vyrams liestis prie moterų. Kaip tu išmokysi neprisilietęs? Taigi, moterys instruktorės šioje šalyje netgi labai pageidaujamos, jos gali dirbti ir su moterimis, ir su vyrais.

Meksikoje jėgos aitvarų mokykla nustebino – tai paplūdimyje pastatyta palapinė. Joje nėra nei durų, nei persirengimo vietos, netgi tualeto nėra. Mokiniai ateina, pabūna keletą valandų ir išeina, o instruktoriams saulėje tenka būti visą dieną. Valgydavome atsineštą maistą tiesiog pasitiesę paklotą ant smėlio. O Lietuvoje esame pripratę prie komforto – kavinė, restoranas, sriuba, kada nori, dušai, šešėlis ir užuovėja.

– Tačiau kas tave ten traukia? Kodėl skrendi kasmet?

– Šiltas oras ir šiltas vanduo. Lietuvoje į vandenį visada lipu su žieminiu hidrokostiumu. Apsirenk, nusirenk, išdžiovink, įlipi į vandenį ir vėl viskas šlapia. Būna, darbą baigiu 11 valandą vakaro, o 9 valandą ryto – vėl darbe, nespėja išdžiūti, o vilktis šlapią – ne visai malonu. Šiltuose kraštuose aprangos klausimas paprastesnis.

– Ar būna taip, kad žiemą pasiilgsti vasaros, o vasarą – žiemos?

– Kartais pagalvoju, kad mano karta yra ieškotojų, keliautojų karta. Gal todėl kitiems ir atrodome tokie nesusipratę. Anksčiau žmonės bijodavo rizikuoti, mesti darbą, iš esmės keisti savo gyvenimą. Tarp mano bendraamžių vis daugiau tokių, kurie išdrįsta keisti kryptį, jie tarsi pamato, kad sprendimas, kurį priėmė, – negalutinis. Pasiilgau sniego, skrendu į Laplandiją, padirbėsiu instruktore, norisi vasaros – keliauju į Egiptą, ten irgi galiu pagyventi. Tačiau vis dažniau pagalvoju, kad iš tiesų noriu būti Lietuvoje. Per pandemiją dirbau Meksikoje, kai pradėjo atšaukti skrydžius per Atlantą, mane buvo ištikusi klaiki baimė, kad ilgą laiką negalėsiu grįžti namo. Nekoks jausmas...

– Toks klajokliškas gyvenimas kartais iš tiesų turėtų nusibosti?

– Tas jausmas dažniausiai aplanko prieš kelionę, kai pradedu pakuoti daiktus. Galvoje pradeda kilti visokių klausimų. Kas mane ir vėl verčia skirsti? Gal likti Lietuvoje, juk viską čia turiu? Tačiau išvykstu ir viskas susidėlioja, o po pusmečio vėl reikia pakuotis daiktus namo. Kiekvieną kartą pagalvoju, kad galėčiau nusėsti, nebekeliauti, bet gal dar ne dabar.

Kai pradėjau savo kelią, norėjau būti ne tiesiog instruktorė, o aukščiausio lygio instruktorė. Šiandien esu pasiekusi trečią lygį, aukščiausią įmanomą. Lietuvoje tokie instruktoriai esame penki, aš vienintelė – moteris.

– Liepos 7–9 d. Svencelėje vyks festivalis „Boat and house Show 2023“. Jame bus daug vandens pramogų, dalyviai galės išmėginti ir jėgos aitvarų treniruotę. Ar sunkus darbas pradėti?

– Daugelis įsivaizduoja, kad jėgos aitvarai reikalauja daug jėgos, bet tikrai ne. Raumenys čia nieko nereiškia. Svarbu nebijoti vandens, turėti motyvaciją mokytis ir nebandyti to daryti patiems, o išsirinkti patyrusį kvalifikuotą instruktorių. Jau sakiau, kad Svencelėje mokytis valdyti jėgos aitvarus yra nuostabu, taigi, neabejokite, išmėginkite.

– Ar jums vandenyje pažįstamas baimės jausmas?

– Kai mokiausi, buvo visokių situacijų. Egipte buvau išsirinkusi gerą vietą plaukioti – 2 km nuo kranto, gylis iki bambos, ramu, saugu. Tačiau netoliese buvo rifas, kur negilu ir staiga – tamsaus vandens juosta, didžiulis gylis. Būdavo, nuplaukiu prie tos linijos ir jaučiu, kaip kojos pradeda drebėti. Vaizduotė liejasi laisvai, o iš jos – visokie rykliai ir žuvys, kurie ims ir pasirodys iš to tamsaus vandens. Šios baimės atsikračiau Meksikoje, kur gilu jau vos už 2 m nuo kranto. Neturėjau kito pasirinkimo – tik plaukti.

– Jėgos aitvarai, snieglentės, o kas toliau?

– Užpernai dirbau su kateriu, Drevernoje tampydavau parasparnius. Gana įdomi patirtis, kai nėra vėjo ir negali aitvaruoti. Tačiau po vieno įvykio gelbstint parašiutą užsupo kateryje taip, kad ilgai negalėjau atsigauti, iki šiol dar jaučiu padarinius, taigi, kateriu nebeplaukiosiu. Turiu minčių kažkada išlipti iš vandens ir mokyti aitvaruoti kalnuose, sniegynuose, o gal prisijaukinsiu vadinamąjį hidrofoilą. Esu bandžiusi, tikrai smagu, tik reikia užsispirti ir gerai jį įvaldyti. Kai juo plauki, atrodo, tarsi levituoji ant vandens. Labai smagus jausmas – aplink tylu, vandens nesigirdi, tu tarsi skrendi ore. Mano darbas tuo ir žavus, kad atsiranda vis naujų dalykų, kuriuos turiu išmėginti.