Olimpietis irkluotojas Mindaugas Griškonis džiaugiasi, kad per ketverius metus olimpinė irklavimo rinktinė stipriai išaugo. Pekino olimpinių žaidynių finalininkas neslepia, kad šiais metais pagalvoja ir apie medalius, nors garsiai apie tai ir nešneka.

– Iki olimpinių žaidynių liko mažiau nei mėnuo. Kokia savijauta?

– Savijauta tik gerėja, nes prieš tris savaites atsirado problemų – pradėjo kamuoti kojos raumens uždegimas. Tirpo koja, bet intensyviai gydžiausi ir viskas pradėjo gerėti. Grįžtu į senąsias vėžes, nes pasiruošimas tikrai buvo sutrikęs. Dvi savaites teko praleisti be visaverčių treniruočių dėl įvairių procedūrų, lakstymo pas medikus. Žinoma, treniruotės vyko, bet per jas negalėjau dirbti visa jėga.

– Spėju, jau buvai šiek tiek persigandęs?

– Šokas tikrai buvo, ypač psichologinis. Dabar atsigaunu, tačiau suprantu, kad sugriuvo planai, kurie buvo kurti. Pasiruošimas varžyboms – tai tarsi atkarpa, kurią turi įveikti. Šįkart išėjo taip, kad staiga viskas nutrūko. Privalėjau iš naujo susidėlioti planus. Po tokių dalykų sunkiausia yra psichologiškai.

– Prabilai apie psichologiją, tačiau prisiminkime Pekino olimpines žaidynes, kai plaukei finale. Toks rezultatas dar labiau įpareigoja prieš Londoną?

– Nesijaučiu prieš ką nors atsakingas už savo rezultatus. Sportuoju dėl savęs, o ne dėl kitų. Žinoma, sau esu išsikėlęs tikslą pasiekti daugiau nei prieš ketverius metus. Dėl to per treniruotes buvo įdėta nemažai pastangų. Per ketverius metus sustiprėjau ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, įgijau patirties. Tikiu, jeigu man pavyks save realizuoti ir kojos nepakiš traumos, būsiu aukščiau negu Kinijoje.

– Kelialapį į žaidynes turi jau gana seniai...

– To buvo siekiama tikslingai. Nė kiek neabejojau, kad kelialapį iškovosiu per pirmąją atranką. Juk aš tam ir ruošiausi.

– Londone laukia visi pažįstami varžovai, bet ar gali kas nors nustebinti?

– Visi žinomi, tiesiog jų atsirado daugiau. Manau, kad stebuklų šiais metais nebus. Juk jie iš niekur neatsiranda.

– Pats apie medalius pagalvoji?

– Aš pagalvoju, bet apie juos nešneku. Nes šnekėti visi gali, tačiau laimėti – tikrai ne. Kaip minėjau, spaudimo, kad turiu parvežti medalį namo, nejaučiu. Nemanau, kad profesionaliame sporte egzistuoja toks dalykas. Žemesniu lygiu daugelis sportuoja dėl trenerio, mamos, tėčio, nes jie liepė eiti į treniruotes. Mes, profesionalai, sportuojame dėl savęs, todėl spaudimas mūsų rezultatams įtakos nedarys. Patys sau keliame užduotis ir kuriame tikslus.

– Papasakok, koks yra irkluotojo gyvenimas mūsų šalyje?

– Individualios sporto šakos sportininkas čia neužsidirbs milijonų. Gali užsidirbti pragyvenimui, kaip ir bet kuris žmogus, kasdien dirbantis savo darbą. Gero gyvenimo sau negalime sukurti, nes nežaidžiame krepšinio ar futbolo (šypsosi). O kalbant apie režimą – sportuojame nuo ryto iki vakaro. Negalime linksmintis, kada tik užsigeidžiame. Vasarą, kai visi važiuoja poilsiauti prie jūros, švenčia vestuves, negalime sau leisti gulėti ir degintis. Dirbame ir ruošiamės pagrindiniams startams.

– Prisimeni, kada likimas atginė į irklavimo sportą?

– Mano abu tėvai buvo irkluotojai. Bet nepagalvokite, tėvai jokios įtakos mano pasirinkimui neturėjo. Irklavimo bazėje Vilniuje atsiradau visiškai netyčia. Būdamas trylikos pabandžiau, patiko.

– Kas labiausiai?

– Gamta. Salėje žaisdamas krepšinį ar kilnodamas štangą galėčiau išprotėti nuo monotonijos. Irkluodamas nuolat esu gryname ore. Matau, kaip, keičiantis metų laikams, gamta bunda, miršta. Gyvenu tame procese. Išvažiavęs irkluoti pavasarį į Ispaniją pamatau pirmą pavasarį, Šveicarijoje pamatau antrą kovo mėnesį, o grįžus į Lietuvą balandžio mėnesį susipažįstu su trečiu. Per metus pamatau tris pavasarius. Salėje kažin, ar tai galėčiau pastebėti.

– Ar prieš olimpines žaidynes keliausi stovyklauti į užsienį?

– Mano planuose buvo dar viena stovykla, tačiau kojos trauma pakoregavo planus. Bijau išvažiuoti kur nors toliau. Jeigu pagerės, apsvarstysiu pasiūlymą vykti pasitreniruoti su kitais olimpinių žaidynių dalyviais. Tačiau lakstymas pas profesorius ir daktarus mane kiek nuvargino. Per dieną aplankydavau po kelis specialistus. Kiekvienas jų turi skirtingą gydymo metodiką ir specifiką. Svarbiausia, kad nė vienas nepasakė, kad turiu pamiršti olimpines žaidynes.

– Šiais metais į olimpines žaidynes keliausite keturiese – tu, Donata Vištartaitė, Saulius Ritter ir Rolandas Masčinskas...

– Nuo nepriklausomybės atkūrimo – tai pati didžiausia Lietuvos irklavimo komanda olimpinėse žaidynėse. Žinoma, Sovietų Sąjungos laikais irgi netrūko lietuvių, tačiau dabar jų neskaičiuokime. Smagu, kad mūsų sporto šaka taip populiarėja. Prisimenu, kai į Pekiną teko važiuoti vienam. Tada tikrai jaučiau didelį spaudimą. Dabar paprasčiau – važiuoja trys įgulos. Jeigu nepasiseks man, gal pasiseks kitiems. Maloniau tiek mums patiems, tiek ir federacijai. Prieš ketverius metus net negalėjau įsivaizduoti, kad šiose olimpinėse žaidynėse turėsime tokią didelę komandą. Paskaičiuokime, latviai neturi nė vienos irklavimo įgulos, estai turi dvi, lenkai gal penkias. Manau, kad visai neblogai atrodome. Irklavime nėra paprasta iškovoti kelialapį, todėl turime kuo didžiuotis.

– Ar olimpinėms įguloms yra konkurencija Lietuvoje?

– Esame stipriausi (juokiasi). Irklavimo tradicijos Lietuvoje yra labai senos. Per visą Lietuvos sporto istoriją irklavimas yra daugiausia olimpinių medalių šaliai iškovojusi sporto šaka. Ne krepšinis, ne lengvoji atletika... Sovietų Sąjungos laikais lietuviai buvo tikrai labai stiprūs. Grandis nutrūko po nepriklausomybės atkūrimo, kai buvo uždaryti visi sporto internatai, mokyklos. Tačiau dabar užaugome mes. Mūsų komanda – labai jauna. Esu vyriausias, o man dar tik 26-eri. Esame komanda, kuri augame, tikimės, kad sugebėsime išauginti kartą, kuri augs su mumis. Jaunimas dabar turi į ką lygiuotis, jaučiame spaudimą pasitempti, bet tuo tik džiaugiamės.

– Nebijai, kad vieną dieną tasai jaunimas aplenks tave?

– Nebijau, sportas yra sportas. Čia laimi stipriausias.

– Jautiesi dabar stipriausias?

– Aš ir esu stipriausias Lietuvoje (juokiasi). Ant kranto sportininkas gali jaustis stipriausias, bet tai turi įrodyti įsėdęs į valtį.

– Prisipažink, ar esi prietaringas. Prieš svarbius startus atlieki kokius nors ritualus?

– Prietarais nelabai tikiu, tačiau prieš svarbius startus stengiuosi daryti viską taip pat, kaip ir kiekvieną dieną. Jeigu į treniruotę einu su vienais sportbačiais, į varžybas irgi eisiu su jais. Juk kiti batai gali ir koją nutrinti. Į startą niekada neisiu su naujais marškinėliais.