Gargždų komandą treniruoti pradėjęs V.Ivanauskas nemano, kad žengė žingsnį atgal

Daugiau nei prieš dvejus metus, 2006-ųjų gegužę, Valdas Ivanauskas mėgavosi triumfo šampanu, o jam lenkėsi dešimtys tūkstančių Edinburgo „Hearts“ futbolo klubo aistruolių.
Dabar į trenerio darbą pasinėręs V.Ivanauskas pratinasi prie Gargždų, kurio visi gyventojai net neužpildytų 17 tūkstančių vietų Škotijos miesto stadiono, kuriame V.Ivanauskas kėlė Škotijos futbolo taurę.
Liepos viduryje V.Ivanauskas pasirašė pusės metų kontraktą su Gargždų „Bangos“ komanda, žaidžiančia antrajame Lietuvos futbolo divizione.
41 metų futbolo specialistas nesutinka, kad tai – žingsnis atgal.

„Manęs „Banga“ paprašė padėti, o aš turėjau laisvo laiko“, – paaiškino 2002 m. trenerio kvalifikaciją įgijęs V.Ivanauskas, savo geriausiais futbolininko karjeros metais vadintas Ivanu Rūsčiuoju.

– Atėjęs į „Bangą“ pareiškėte, kad šis klubas turi viziją. Kiek Lietuvos komandų tuo gali pasigirti? – pasiteiravome V.Ivanausko.
– Negaliu pasakyti, nes tiksliai nežinau, kaip gyvena kiti klubai. Sprendžiant pagal dabartinę situaciją, mūsų futbole problemų yra daug. O „Banga“ – ramus klubas, turintis ambicingų planų. Galbūt A lygoje nėra ekipų, turinčių ateities vizijų, nes komandos susiformavusios. Pavyzdys – Marijampolės „Sūduva“. Ji pastatė stadioną, įrengė aikštes vaikams, nes jaunimui privaloma sudaryti sąlygas, kitaip futbolas netobulės. Tad viskas kaip ir padaryta.
– Kokius tikslus keliate sau Gargžduose?
– Atvykau dirbti ir stengsiuosi tai daryti kuo geriau. Noriu, kad žaidėjai, jei kažkada teks su jais atsisveikinti, prisimintų mane. Noriu padėti futbolininkams siekti aukštų tikslų.
– Kaip vertinate savo, kaip trenerio, karjerą?
– Manau, ji susiklostė gana sėkmingai. Vienas mano kozirių – visą gyvenimą keliavau, todėl dabar lengviau prisitaikau naujose vietose. Esu dirbęs su įvairių tautybių žaidėjais – tai taip pat koziris. Kai kurie pasiekti rezultatai – įspūdingi, ypač dirbant „Hearts“ klube. Su „Vėtra“ taip pat neblogai sekėsi – gerai pasirodėme „Intertoto“ taurės turnyre. Buvo ir sunkių, ir malonių akimirkų.
– Ką manote apie nuostatą, kad treneriui reikia pradėti darbą nuo žemiausio laiptelio?
– Geriausia jaunam treneriui – gauti galimybę padirbėti patyrusio specialisto asistentu. Tai ypač svarbu pradedant karjerą. Nelengva vadovauti komandai. Tik iš šalies atrodo, kad trenerio darbas labai paprastas. Pradėti dirbti pirmojoje lygoje galbūt lengviau, nes ekipai nekeliama maksimalių užduočių. Bet treneris, norintis kažką pasiekti, privalo atlikti praktiką pas aukštesnio lygio ir daugiau patirties turintį profesionalą.
– Jūsų atveju tai buvo vyriausiasis rinktinės treneris Algimantas Liubinskas?
– Taip, man pasisekė. Teko žaisti A.Liubinsko vadovaujamoje rinktinėje, o vėliau su juo pradėjau trenerio karjerą. Pirmasis rezultatas buvo iškalbingas – 2003-iaisiais mūsų komanda sužaidė 1:1 su Vokietija.
– Su kuria komanda jums dirbti buvo maloniausia?
– Kiekvienas kolektyvas – savitas organizmas. Treniravau skirtingų tikslų siekusias ekipas. Dažniau teko vadovauti aukštus tikslus keliančioms komandoms – „Kaunui“, „Hearts“, „Vėtrai“. Didžiausias malonumas – kai pasieki aukštumų, todėl pirmiausia prisimenu „Hearts“. Šiame klube sukaupiau daugiausia patirties.
– Kodėl Vokietijoje, kur treniravote Jenos „FC Carl Zeiss“, nebaigėte sezono?
– Ilga istorija. Jei trumpai – dėl klubo finansinės būklės. Prieš sezono pabaigą atsistatydinęs klubo prezidentas prisipažino, kad jis klydo. Manęs iš tos komandos niekas neatleido, kaip buvo skelbta. Tiesiog išėjau atostogų.
– Kaip jūs prisidedate prie krizę patyrusio Vilniaus „Žalgirio“ gelbėjimo akcijos?
– Tik morališkai. Žinau, kad padėtis labai sunki, bet tai – ne mano kompetencija. „Žalgiris“ neturi žlugti. Žaidžiau šioje komandoje, tai buvo vieni geriausių mano karjeros laikų. Nesinori, kad dėl kažkieno kaltės Vilniaus „Žalgiris“ išnyktų. Manau, kad kiekvieno save gerbiančio buvusio žalgiriečio prestižo reikalas – padėti šiam klubui  kiek įmanoma.
– Kokia, jūsų akimis, Lietuvos futbolo ateitis?
– Šiuo metu padėtis nepavydėtina. Pirmenybė turi būti skiriama vaikų futbolui. Federacija stengiasi, kuria akademijas, bet, manau, kad tai pavėluota. Užsienyje tai – seniai praeitas etapas. Mums belieka apsišarvuoti kantrybe.
– Galbūt padėtų pirmosios lygos susijungimas su A lyga?
– Galbūt. Mažuose miesteliuose susidomėjimas futbolu didesnis. Vilniuje yra trys komandos, bet jos sunkiai verčiasi. Pavyzdžiui, Gargždai – vienas pirmaujančių miestų šalyje  pagal rungtynių lankomumą. Prastas pavyzdys – Visagino „Interas“, žaidęs ne savo stadione. Jo atėjimas į A lygą buvo didelė klaida. Nemažai pirmosios lygos ekipų gal ir norėtų žaisti A lygoje, bet jos žino, kad jei neturės savo stadiono, tvirtų finansinių pagrindų, žygis į elitinį divizioną bus tik vienkartinė akcija.
– Ar neketinate dalyvauti konkurse užimti Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio kėdę?
– Niekada niekam savo kandidatūros nesiūlau ir neperšu. Jei federacija norės mane matyti – kalbėsimės, derėsimės, bet dabar apie tai negalvoju. Tai ne turgus, kad siūlytumeisi. Treneriai ateina ir išeina. A.Liubinskas nutarė išeiti, o kas ir kaip vyks toliau – ne man spręsti. Dabar turiu ką veikti – treniruoju „Bangą“, reikia vykti į trenerių kursus, tobulėti.