„Smagu girdėti pozityvius atsiliepimus apie federacijos darbą, bet esame išnaudoję geriausiu atveju 40 procentų savo galimybių“, – teigia naujasis Lietuvos regbio federacijos prezidentas Irmantas Kukulskis, su savo komanda pasiryžęs padaryti regbį viena populiariausių šalies sporto šakų.

Irmantą Kukulskį regbis supa nuo pirmųjų gyvenimo dienų: jo tėvas – legendinis šalies regbininkas Sigitas Kukulskis, jau daugiau nei 30 metų dirbantis treneriu.

39-erių I.Kukulskis regbį pirmą kartą išbandė būdamas šešerių, vėliau atstovavo šalies jaunių, jaunimo ir vyrų rinktinėms, stovėjo prie nacionalinės komandos vairo. Vienu metu jis buvo šalies rinktinės vyriausiasis treneris, jos vadovas ir dar Lietuvos regbio federacijos (LRF) generalinis sekretorius.

Aštuonerius metus LRF generaliniu sekretoriumi dirbęs šiaulietis rugpjūčio pabaigoje vykusiame visuotiniame LRF narių susirinkime buvo išrinktas naujuoju federacijos prezidentu. Šiame poste jis pakeitė aštuonerius metus federacijai vadovavusį verslininką Rytį Davidovičių.

„Dvi kadencijos ir aštuoneri metai regbyje – manau, to visiškai pakanka. Pokyčiai yra sveika bet kuriai organizacijai, tad jau nuo 2017-ųjų ruošėmės šiai dienai, kai LRF turės naują prezidentą. Mačiau nuolatinį Irmanto augimą jam tada, kai jis dirbo generaliniu sekretoriumi, ir net klausimų nekilo, ką siūlyti regbio bendruomenei naujuoju prezidentu. Džiugu, kad jis ryžosi naujam iššūkiui“, – po rinkimų sakė R.Davidovičius.

Pasiryžęs tęsti kartu su R.Davidovičiumi pradėtus darbus I.Kukulskis savo programoje išskyrė penkias sritis, kuriose reikia naujovių arba esminių pokyčių: „Su savo komanda parengtame plane esame numatę, ką reikia gerinti. Planą sudaro penkios dalys – masiškumas, kvalifikacija, meistriškumas, matomumas, efektyvi organizacija. Per praėjusius aštuonerius metus nuveikta nemažai, bet ateina laikas daryti Lietuvos regbio proveržį visose srityse.“

Kartu su LRF prezidento rinkimais buvo patvirtinta ir nauja federacijos valdyba. Generaline sekretore tapo Lietuvos moterų rinktinės žaidėja ir vaikų trenerė Austėja Minkevičiūtė, Trenerių tarybos pirmininku liko Vidmantas Valys, o komercijos komiteto – Paulius Zubavičius. LRF techniniu direktoriumi paskirtas S.Kukulskis, komunikacijos komiteto vadovu tapo Marius Ambrazevičius.

– Ar regbis – vienintelė sporto šaka jūsų gyvenime? – paklausėme I.Kukulskio.

– Vaikystėje labai rimtai sportavau ir graikų-romėnų imtynes. Vienu metu mano gyvenime buvo ir regbis, ir imtynės. Imtynės sekėsi tikrai neblogai, tarp bendraamžių buvau iškovojęs antrą vietą Lietuvos čempionate. Net kai buvau penkiolikos manęs dar prašydavo paimtyniauti. Tačiau kai reikėjo apsispręsti, pasirinkau regbį, nes komandinis sportas man labiau prie širdies. Be to, kartą tėvas pasakė, kad iš manęs nebus regbininko. Sukilo vidinės ambicijos, norėjau įrodyti, kad jis neteisus.

– Aštuonerius metus buvote LRF generalinis sekretorius. Kas buvo sunkiausia šiame darbe?

– Pati pradžia. Atėjau net nežinodamas tikros LRF finansinės padėties. O ji buvo prasta – federacija turėjo apie 180 tūkst. litų skolų, grėsė bankrotas.  Reikėjo smarkiai susiveržti diržus. Ir darbo pobūdis man buvo visiškai nepažįstamas. Teko išmokti daug naujo. Užtruko kelerius metus, kol perpratau, kaip viskas vyksta, su kuo reikia bendrauti. Nesigailiu, manau, patirtis buvo labai gera.

Porą metų labai intensyviai dirbome siekdami atsikratyti skolų, kad galėtume paprasčiausiai pradėti veiklą. Tik tada įstengėme laisviau įkvėpti oro ir imtis rimtų darbų.

Aišku, dabar smagu girdėti pozityvius, skatinančius judėti į priekį atsiliepimus apie mūsų sėkmingą veiklą. Juk esame mėgėjai. Bet norime augti toliau ir daryti proveržį, nes matome dar daug neatliktų dalykų. Mums dar labai toli iki geros organizacijos, savo potencialą esame išnaudoję apie 35, na, daugiausia 40 procentų.

Turime globaliau analizuoti, kur esame, kur einame. Savikritika, savianalizė padeda judėti į priekį. Einame link to, kad remsimės labai tiksliais skaičiais – nuo žaidėjų licencijavimo iki fizinio testavimo visoje Lietuvoje. Norime matyti, ką turime kiekvienoje amžiaus grupėje. Sieksime suderinti sistemą, kaip tinkamai ir kryptingai plėtoti regbį nuo piramidės pagrindo iki viršūnės.

Reikia stipriai padirbėti ir rėmėjų paieškos, rinkodaros srityse. Papildomos pajamos leistų dar efektyviau dirbti.

– Generalinio sekretoriaus pareigas užleidote Austėjai Minkevičiūtei, valdyboje yra ir daugiau naujų veidų.

– Išties mūsų komandoje pasikeitė tik keli žmonės. Daug tikimės iš Austėjos. Ji pozityvi, šiuolaikiškai mąstanti. Šiais laikais tai labai svarbu, nes privalome suprasti šiuolaikinį jaunimą.

Austėja nemažai dėmesio skirs ir moterų regbiui. Kuriame strategiją, kuri iš esmės pakeistų moterų regbio padėtį Lietuvoje. Skatiname Austėją dalyvauti įvairiuose kursuose, programose. Ji ir pati nori mokytis. Austėja bus savotiška moterų regbio ambasadorė, nes kol kas šioje srityje esame silpnoki, norisi ženklesnio postūmio.

Priėmėme naują komunikacijos vadovą, nes turime atsižvelgti, kad dabar jau reikia ne tik remtis spauda ar televizija, bet ir kitais naujoviškais, jaunatviškais kanalais, per kuriuos galime pritraukti jaunąją auditoriją. Manau, tie dalykai neilgai trukus atsiras ir nukreipsime vieną savo komunikacijos liniją į jaunimą, paauglius. Jei jų nebus, nebus ir regbio ateities.

Išlaikėme ir Rytį Davidovičių. Jis vadovauja mūsų patarėjų komandai. Joje turime gana stiprių verslo, komunikacijos žmonių. Mums svarbi žmonių, matančių regbį šiek tiek iš kito kampo, nuomonė, nes patys negalime pažvelgti iš kitos pusės.

– Ar federacija tiek pat dėmesio skirs ir tradiciniam, ir olimpiniam regbiui?

– Gaila, bet prioritetus verčia dėliotis valstybė. Ji į tradicinį regbį nežiūri rimtai ir tai liūdina. Valstybės lygmeniu tradicinis regbis visiškai neremiamas. Įsivaizduokite, jei tradicinis krepšinis negautų nieko, o visas finansavimas būtų skirtas 3×3 krepšiniui.

Suvokdami bendruomenės lūkesčius, tęsiame regbio-15 tradicijas. Bet valstybės pasirinktas prioritetas yra septynetų regbis. Todėl ir pagal finansavimą, ir pagal rinktinių rezultatus septynetų regbį dėliojame kaip prioritetinę sporto šaką. Džiaugiuosi, kad iš trijų regbio-7 rinktinių net dvi žaidžia elito divizionuose, tarp dvylikos stipriausių Europos šalių – jaunimas ir vyrai. Moterų situacija sudėtingesnė.

Tradicinio regbio rezultatai irgi neblogi. Esame tarp aštuoniolikos stipriausių Europos rinktinių. 

Kaip minėjau, labai svarbu analizuoti, kokį jaunimą turime, kaip galime pasiekti dar geresnį rezultatą žvelgiant į ketverių–aštuonerių metų perspektyvą. Neužtenka vien žinoti, kiek mes turime žaidėjų. Reikia žinoti ir jų galimybes.

– Jau ne vienerius metus Lietuvos rinktines treniruoja specialistai iš Pietų Afrikos Respublikos. Ar ir toliau planuojate rinktinių vairą patikėti užsieniečiams?

– Taip. Norėtume pratęsti šią praktiką. Tikrai nesame nusistatę prieš Lietuvos trenerius. Bet matome, kad užsienio treneriai pateisina mūsų lūkesčius, įneša naujovių, kurias vėliau žaidėjai perkelia į klubus. Tai kelia bendrą meistriškumo lygį Lietuvoje. Be to, užsienio specialistų komandoje visada dirba ir Lietuvos treneriai, perimantys patirtį, žinias. Ateityje jie ir patys galės vadovauti nacionalinėms komandoms.

– Ar šiemet Lietuvos rinktinės dar žais?

– Septynetų – ne. Bet planuojame, kad spalio 24 d. regbio-15 rinktinė sužais Europos „Trophy“ diviziono mačą su Ukrainos rinktine. Šiame divizione dar žaidžia Vokietija, Šveicarija, Lenkija ir Olandija.

Septynetų rinktinė kitąmet rungtyniaus elito divizione kartu su Anglija, Prancūzija, Airija, Velsu, Italija ir kitomis stipriausiomis komandomis.

– Gal dar yra vilčių patekti į Tokijo olimpines žaidynes?

– Į Tokiją jau nepatekome, nors, mano nuomone, galimybių tikrai turėjome. Tiesiog sutrukdė svarbių žaidėjų traumos, kiti dalykai. Mūsų prioritetas buvo patekti į aukščiausiąjį divizioną, tą įvykdėme. Atranka vyko praėjus kelioms savaitėms po patekimo. Bet mums kol kas sudėtinga ilgai išsaugoti komandą aukščiausios formos.

Pastaruosius metus bandome olimpinę rinktinę išlaikyti bent tris mėnesius pusiau profesionaliomis sąlygomis. O žiūrint į ateitį reikėtų, kad rinktinė bent šešis mėnesius turėtų tokias sąlygas. Tik taip galėtume nuolat konkuruoti su stipriausiomis Europos rinktinėmis. Į Paryžių jau tikimės žengti tokiu keliu.

Mūsų lygis nuolat kyla. Europoje vis labiau esame matomi. Anksčiau mūsų treneriai klausdavo užsieniečių, kaip jūs tobulėjate, augate. O dabar jau mūsų klausia, kaip mes pasiekiame rezultatą.

– Ar plati Lietuvos regbio geografija?

– Yra 17 įvairaus dydžio regbio taškų. Didžiausias, aišku, Šiauliai, Vilnius ir Kaunas. Stengiamės plėstis dar labiau. Reikia suprasti, kad mažieji miestai negali išlaikyti aukščiausio lygio komandų. Jas labiau matome didžiuosiuose miestuose, o regionų ekipos yra savotiški donorai, auginantys žaidėjus pagrindinėms komandoms. Regbininkai ugdomi Šiaulių, Panevėžio R.Sargūno sporto gimnazijose.

– Kokie regbio čempionatai vyksta Lietuvoje?

– Jauniausi užsiima nekontaktiniu regbiu, kurį gali žaisti vaikai nuo ketverių metų. Po to – vaikai, dvi jaunučių grupės, jauniai, jaunimas, suaugusieji.

Suaugusiųjų yra du divizionai, bet gali būti, kad ateityje skaidysime į tris. Spręsime pagal rezultatus. Jei skirtumai tarp komandų labai dideli, kenčia meistriškumas. Nei laimėjusi komanda nieko naudinga negauna, nei pralaimėjusi. Mūsų tikslas – vienodo lygio komandos ir kuo daugiau jų tarpusavio rungtynių. Tada meistriškumo lygis kils. Pavyzdžiui, „Top“ lygoje yra keturi lietuvių klubai ir daug atkaklių rungtynių. Siekiant kelti meistriškumą kartais reikia priimti gal nepopuliarius, bet svarbius sprendimus.

– Kokia Lietuvoje regbio infrastruktūra?

– Aikštės su regbio vartais yra Klaipėdoje, Plungėje, Panevėžyje. Specializuotas regbio stadionas su visa infrastruktūra atidarytas Šiauliuose. Du stadionai yra Vilniuje, po vieną Kaune ir Marijampolėje. Kitur regbis žaidžiamas futbolo aikštėse.

Aukščiausiojo diviziono komandos negali žaisti bet kokiame stadione. Yra tam tikri reikalavimai. Ir baudos už jų nesilaikymą. Turi būti mažiausiai 500 sėdimų vietų, drabužinės. Iš viso daugiau nei 30 punktų, kuriuos reikia įvykdyti. Jei norime augti, tai ir mūsų organizacijos, klubai turi stiebtis. Sunku. Bet jei leisime pievoje žaisti regbį, tai ir liksime pievoje.

Aukščiausiasis divizionas reprezentuoja visai Lietuvai regbį. Ir žmonės turi matyti kokybišką vaizdą. Jei kokybės nėra, tai ar norės tėvai atvesti vaikus į treniruotes?

Vaikus irgi reikia sudominti. Todėl per vaikų čempionatą užsisakėme batutų miestelį, kad vaikai ne tik žaistų, bet ir gerai praleistų laiką. Atliekame anonimines trenerių apklausas, nes norime suprasti, ką darome blogai, ką galėtume padaryti geriau.

Jei vaiko nesudominsime, jis nueis į kitą sportą. Todėl per pirmus dvejus ar trejus metus jis turi gerai leisti laiką, o paskui jis susilies su bendruomene ir apsipratęs su sportu nenorės išeiti.

Turime dar daug nuveikti, kad mūsų sportas būtų patrauklus visuomenei. Tik taip galėsime turėti daugiau žaidžiančiųjų.

Mes siekiame, kad apie regbį sužinotų kuo daugiau su juo anksčiau nesusidūrusių žmonių. O tai jie gali padaryti tik žinodami taisykles. Šiandien dirbame ties projektu, kuriuo siekiame kuo suprantamiau paaiškinti taisykles, ateityje jos atsiras portaluose, socialiniuose tinkluose. Kiekvienas galės susipažinti su elementariomis regbio taisyklėmis, suprasti pagrindinius niuansus. Taip bus lengviau pritraukti narių į savo bendruomenę.

– Šiauliuose įkūrėte vaikų dienos namus, esate Šiaulių savivaldybės tarybos narys. Iš kur randate laiko visai veiklai?

– Para turi 24 valandas. Ir jei man žmogus sako, kad nėra laiko, paklausiu, ar jis naktį miega. Atsako – taip. Tada sakau: dar turi laiko. Tokiu principu ir gyvenu. Mano darbo valandos – nuo septynių ryto iki aštuonių vakaro.

Veiklos tikrai netrūksta. Šiuo metu rengiamės atidaryti senjorų dienos centrą. Planuoju padėti nepasiturintiems ir vienišiems senjorams, nes man skaudu matyti juos parduotuvėse skaičiuojančius paskutinius centus ir perkančius pigiausius produktus. Dar vienas tikslas – neįgaliųjų vaikų centras. Tai sritys, kurioms noriu atiduoti dalį savęs, paaukoti savo laiką. Ateityje tikiuosi, kad viską perims patys darbuotojai, man nereikės skirti tiek laiko.

Tada jo galėsiu daugiau skirti savo šeimai. Džiaugiuosi, kad mano žmona labai supratinga. Auginame devynerių metų sūnų Deną ir šešerių metų dukrą Liepą. Sūnus žaidžia regbį, nors jam labiau prie širdies futbolas. Bet dabar tiesiog neturiu galimybės nuvežti sūnaus į futbolo treniruotes. Gal paaugęs pats galės nuvažiuoti. O regbio stadionas yra už gatvės, tai jis ir eina pas senelį į treniruotes. Dukra, sportiško charakterio mergaitė, lanko šokius.

– Jūsų tėvo vardu pavadintas regbio stadionas Šiauliuose. Jums koks būtų geriausias jūsų darbų įamžinimas?

– Laiminga bendruomenė. Jeigu man pavyks padaryti kažkiek žmonių laimingesnių, man to pakaks. Tai būtų geriausias mano darbų įprasminimas.