Juozas Petkevičius – Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės geroji dvasia.

Ne tiek dėl nedidelio ūgio, labiau dėl neeilinio charakterio jis yra vadinamas Juozuku. Krepšinio pasaulyje išgirdus Juozuko vardą nieko daugiau sakyti nereikia: niekas nepagalvos, kad gali būti kalbama apie kitą žmogų.

Visų mylimas žmogus

Ilgus metus dirbęs Lietuvos krepšinio rinktinės masažuotoju, praėjusiais metais J.Petkevičius į nacionalinę komandą nebuvo pakviestas. Tačiau šiemet jis vėl su rinktine pasaulio čempionate Turkijoje ir net turi skambias pareigas – techninis vadybininkas.

Juozukui visi skambūs žodžiai gal ir kelia šypseną, bet jeigu jau jis ką daro – tai iš visos širdies. Jeigu bara krepšininkus, tai taip, kad jiems tenka nuleisti akis. Jeigu juokauja – tai visi leipsta iš juoko. Už tą nuoširdumą, mokėjimą bendrauti, kaip ir už puikiai masažą darančias rankas, Juozukas ir yra visų gerbiamas ir mylimas.

Per jo akis ir rankas praėjo kelios krepšininkų kartos. Daugybė žaidėjų jam guodėsi, dalijosi džiaugsmais ir rūpesčiais. Juozukas matė tiek daug, kad viską surašyti gyvenimo neužtektų. Tik jis niekada ir neatskleistų svetimų paslapčių. Krepšininkai tai žino, todėl ir kalba su juo atvirai.

Gal tai ir sutapimas, bet pernai, kai Juozuko rinktinėje nebuvo, mūsų krepšininkai patyrė fiasko Europos čempionate. Šiemet, jam sugrįžus, pasaulio čempionate Lietuvos rinktinė žaidžia visiškai kitaip.

Giria jaunimo patriotizmą

"Šitos rinktinės bruožas – patriotizmas. Šis bruožas jau buvo lyg pradėjęs nykti, bet šių metų rinktinėje labai stiprus lietuvybės jausmas, – pasakojo 62-ejų J.Petkevičius. – Visi žaidėjai labai akcentuoja tai, kad mes – lietuviai, turime gerą krepšinio mokyklą ir reikia tai parodyti pasauliui. Manau, tai – ir trenerių nuopelnas, kad sugebėjo pažadinti visus jausmus."

Pagal patriotiškumą dabartinę Kęstučio Kemzūros komandą Juozukas prilygino garsiajai Barselonos olimpinėse žaidynėse debiutavusiai nepriklausomos Lietuvos krepšinio rinktinei.

"Tais 1992-aisiais, tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, patriotizmas buvo mūsų varomoji jėga. Ir dabartinė rinktinė pagal šį bruožą man labai primena tą Barselonos olimpiados komandą. Vadinasi, jaunimas grįžta į lietuvybę", – didžiavosi žaidėjais Juozukas.

Jis neslėpė, kad krepšininkų patriotizmas jį šiek tiek stebina: "Jie sovietų laikų beveik nematę, todėl man truputį keista, iš kur jie turi tokį stiprų patriotiškumo jausmą. Manau, tai didžiąja dalimi lėmė ir trenerių įtaka, ir komandos kapitonas Robertas Javtokas."

R.Javtokas – didelis savo gimtojo miesto, Šiaulių, patriotas. Pasak Juozuko, savo miestus rinktinėje labai gina ir kauniečiai, ir vilniečiai. "Gal iš tokių jausmų ir gimsta patriotizmas", – svarstė jis.

Kaip gimsta komanda

Juozukas įsitikinęs: komandos treneriai privalo ne tik rūpintis taktika, strategija ir apskritai žaidimu, bet ir kitais dalykais, tokiais kaip žaidėjų jausmai, psichologinė būsena ir panašiai. Jie turi laiku pastebėti bet kokias negatyvias užuomazgas. "Tik taip ir gimsta komanda. Rūpindamasis vien tik taktika gali sudegti taip, kaip rinktinė sudegė pernai", – sakė J.Petkevičius.

Matydamas rinktinės gyvenimą per pasirengimą pasaulio čempionatui, jis neabejojo – šita komanda gali daug: "Šešių pergalių iš eilės nesitikėjau, bet ir neabejojau, kad pasieksime ketvirtfinalį."

Juozuko pareigos rinktinėje – tokios pat, kaip ir visais laikais, tik gal mažiau tenka masažuoti. Jis žadina krepšininkus, rūpinasi, kad jie nevėluotų, kad būtų viskuo aprūpinti.

"Iš pradžių keistai jaučiausi, kai pas mane žaidėjai neateidavo masažuotis, nes rinktinėje yra du masažuotojai. Bet dabar jie ir vėl ateina masažo, ir suveržiu jiems kojas, kaip visada, – pasakojo Juozukas. – O šiaip į mano pareigas įeina žadinimas, aprangos skirstymas, pranešu dienotvarkę ir pan. Rinktinė turi daug aptarnaujančiojo personalo, kaip aš sakau: trūksta tik kirpėjo. Tada jau ir negyvenamoje saloje būtų galima gyventi."

Tiesą sako į akis

Sugebėjimas sakyti tiesą į akis neįžeidžiant žmogaus – turbūt vienas svarbiausių Juozuko bruožų. Todėl jis rinktinėje ir yra tarsi tarpininkas tarp trenerių ir žaidėjų. Puikiai jausdamas visų nuotaikas, jis gali greiti išlyginti visus įtampos svyravimus.

"Taip elgdavausi visada. Gal kai kada ir per drąsiai, bet tiesiai pasakau, kas man atrodo negerai. Jokių konfliktų tikrai nėra, bet, pavyzdžiui, matau, kad komanda jau per daug sportuoja. Tai ir sakau treneriams, kad žaidėjai atrodo pavargę, jiems reikia poilsio. Tuomet patenkinti ir žaidėjai, ir treneriai. Aš gal labiau jaučiu žaidėjų nuotaikas, man lengviau pamatyti jas. Taip elgdavausi visais laikais, visose rinktinėse. Kai yra ryšys tarp trenerių ir žaidėjų, komanda būna draugiškesnė. O kai jie tolsta vieni nuo kitų, būna blogai. Tai žinodamas aš ir žiūriu, kad taip neatsitiktų. Neleisčiau, kad taip nutiktų. Jeigu kas, esu pasirengęs gaisrą iškart užpilti vandeniu", – štai kur Juozuko stiprybė.

Jis neslepia – taip elgiasi iš praktikos, nes rinktinėse yra buvę visko.

"Negali nebūti problemų. Tiek laiko išbūnant kartu, nori nenori kyla konfliktų. Bet kaip geras gaisrininkas turi būti penkias minutes prieš gaisrą, taip ir aš seku viską komandoje. Drąsiai viską sakau treneriams – jie nepyksta. Taip pat drąsiai viską rėžiu ir žaidėjams, jeigu jie neteisūs", – kalbėjo J.Petkevičius.

Stoja į žaidėjų pusę

Juozukas labai pyksta ant žaidėjų, jeigu mato prislopintas nuotaikas.

"Per rungtynių su kinais pertrauką labai rėkiau ant visų. Sakiau, ką jūs čia įsivaizduojate: kinai jums atiduos pergalę? Rėkiau ir keikiausi, nors vis žadu to nedaryti. Po mačo Mantas Kalnietis sakė, kad labiausiai manęs išsigando", – rimtą toną staiga pakeitė Juozuko juokas.

Bet pykčio širdyje jis niekada nenešioja ir apibaręs žaidėjus žino, kaip vėl atgauti gerą nuotaiką.

"Negali supykti ir visą laiką pykti, – paprasta logika vadovaujasi komandos siela. – Ir aš kartais galbūt būnu neteisus. Bet tiesos dažnai pasakau."

Juozukas atviras – iškilus problemoms, jis dažiau stodavo į žaidėjų pusę. Ko gero, sako jis, ir dabar taip elgtųsi: "Bet jeigu žaidėjas būtų ar būna neteisus, sakau tai tiesiai ir be užuolankų. Kaip ne keista, jie visada mane supranta."

Su šia rinktine J.Petkevičiui turbūt lengviau dirbti ir dėl to, kad K.Kemzūrą jis pažįsta nuo jaunystės laikų, kai šis žaidė Kauno "Atlete", o Juozukas buvo tos komandos masažuotoju.

"Jis ne iš tų trenerių, kurie vadovaujasi tokia taktika – daryti tam, kad darytum ir kad parodytum savo galią. Man būna pikta, kai daro, nors aišku, kad iš to nebus jokios naudos. Tada aš stoju į žaidėjų pusę ir kovoju. Bet su Kęstučiu mums nekyla jokių nesutarimų", – tvirtino Juozukas.

Sujaudino R.Javtoko dovana

J.Petkevičius į rinktinę grįžo komandos prašymu. "Nemaloniausia dėl to buvo mano žmonai, kuri vasarą buvo palikta viena. Ji man patarė atsisakyti, bet negalėjau – rinktinė man kaip antra šeima. Juk pasirinkau tokį gyvenimą pats", – sakė jis.

Pasiteiravus, ar pats jaučia, kuo užsitarnavo žmonių pagarbą, jis atsakė: "Net nežinau. Bet niekada nežiūrėjau savęs – man žaidėjai ir komanda svarbiausia būdavo, dėl jų stengdavausi, masažuodavau, kai tik reikėdavo. O tai ir sugrįžta, jie stengiasi dabar dėl manęs."

Juozukas rankose maigė naujus plaukimo akinukus. Tai – R.Javtoko dovana.

"Mato – plaukiu baseine, akinukai suplyšę. Nupirko dovanų naujus, – Juozukas susigraudino. – Aišku, galėčiau juos ir pats nusipirkti, bet dėmesys vis tiek malonus. Sujaudino mane. Bet todėl ir aš dėl jų stengiuosi, kiek galiu."

Taip ir įsisuko gerumo karuselė Lietuvos krepšininkų stovykloje.

"Bet nebijau jų aprėkti, jeigu kokią minutę pavėluoja. Nors žinodami, kad bus išbarti, jie beveik niekada ir nevėluoja. Nėra ir miegalių, kuriuos būtų sunku prikelti. Tik kartais prašo leisti truputį ilgiau pamiegoti, tai aš žadinu šiek tiek vėliau. Ankstesniais laikais žaidėjus būdavo sunkiau pakelti, nes veikdavo šalutiniai poveikiai", – ramiu veidu dėstė Juozukas.

Dabar jis surado būdą, kaip staiga išblaškyti žaidėjų mieguistumą ir priversti galvas pradėti galvoti: "Pasakau, kad į treniruotę išvažiuojame, pavyzdžiui, 16 val. 18 min. Tada žaidėjas iškart prabunda, nes pradeda galvoti – kada kada?"

Dukra pasuko tuo pačiu keliu

Juozukas Kaune praleido 34 metus, o pastarąjį dešimtmetį gyvena Vilniuje. Nelaiko savęs nei labai kauniečiu, nei vilniečiu.

"Kaunas man labai malonus miestas, jį visada prisimenu. Dabar dukra grįžta dirbti į Kauną, nors irgi kartu su mumis buvo lyg ir pabėgusi iš jo", – sakė J.Petkvičius.

Jo dukra Miglė Achramavičienė – Lietuvos moterų krepšinio rinktinės ir buvusios Vilniaus TEO masažuotoja, dabar dirbs su į Kauną persikėlusia ir "Viči" tapusia komanda. Iš tėvo paveldėjo ir charakterį, ir išvaizdą. O jos profesija buvo nulemta tada, kai dar visai mažutė lakstydavo tarp krepšininkų, laukdama, kol darbą baigs tėtis.

"Ji turi daug mano bruožų. Baigė kineziterapijos specialybę, aš jai perdaviau visas subtilybes, kaip suveržti galūnes, sportininkų masažo metodiką, nes jiems nereikia klinikinio masažo. Miglė turi tvirtas rankas, charakterį ir pati tvirta. Tik dabar ir jos šeima kenčia – vyrui vaikus reikia prižiūrėti", – kalbant apie dukrą, Juozuko akys tapo dar švelnesnės.

Tik jo sūnus Vaidas nuėjo kitu keliu – dirba gaisrinėje Varėnoje. Gal todėl Juozukas ir žino, kaip reikia gaisrą gesinti kolektyve?