Vos prieš porą dienų iš universiados Kazanėje su Lietuvos irkluotojų komanda grįžęs masažuotojas K. Petkevičius (65) vėl kimba į darbus. Netrukus jis išvyksta su Lietuvos krepšinio rinktine ruoštis šių metų Europos krepšinio čempionatui.

- Iš universiados Lietuvos irkluotojų komanda parvežė tris aukso medalius, sakykite kaip jaučiatės prisidėjęs prie tokių aukštų sportininkų pasiekimų?

- Su irkluotojais dirbu nebe pirmą kartą. Su jais važiavome pavasarį į Europos irklavimo čempionatą, ten mums pavyko laimėti sidabro ir aukso medalius. Šį kartą pasiekimai dar geresni. Irkluotojai tikrai sunkiai dirba, keliasi šeštą valandą ryto, vargsta be išeiginių. Jie viską daro patys – pasiruošia varžyboms, po varžybų suneša valtis, sudeda, nors būna labai pavargę. Sportininkų delnai neretai nusėti pūslių, kruvini.Stebint iš šono visiems atrodo, jog medaliai „ateina“ paprastai – praplaukei ir turi, bet taip nėra, todėl labai džiaugiuosi jų iškovotomis pergalėmis. Mane komanda, atrodo, irgi priima su džiaugsmu. Norėčiau su ja vykti ir rugpjūčio mėnesį vyksiančias varžybas Pietų Korėjoje, tačiau nežinau ar galėsiu – tuo metu dirbsiu su Lietuvos krepšinio rinktine, ruošimės Europos krepšinio čempionatui.

- Pernai sakėte, jog greičiausiai krepšinio rinktinėje nebedirbsite, tačiau šiemet nusprendėte prisijungti. Kodėl?

- Mane pakvietė rinktinės treneriu išrinktas Jonas Kazlauskas. Su juo esame dirbę ir anksčiau, todėl paskambino, pasiūlė, o aš su džiaugsmu sutikau. Jei kviečia, reiškia, esu reikalingas. Visada sakau – kol kviečia, reikia eiti. Kai pastebėsiu, jog esu nebereikalingas, tada atsisakysiu. Tokio lygio sportininkai gali pasirinkti ir kitą žmogų, bet pasirinko mane, todėl man tikrai malonu. Padedu ir kitų sporto šakų atstovams – vasario mėnesį buvau pakviestas vykti į Afrikoje vykusias jojikų varžybas ir neatsisakiau, buvo tikrai įdomu.

- Kaip vertinate Lietuvos krepšinio rinktines galimybes laimėti čempionatą?

- Pakviesti į krepšinio stovyklą krepšininkai tikrai stiprūs ir beveik visi yra ne pirmus metus rinktinėje žaidžiantys. Susirinkę po savaitės galėsime įvertinti ko mums dar trūksta, ką reikia „sucementuoti“, kur labiau pasistengti. Mums nebus lengva nes patekome į Balkanų pogrupį, komandos ten stiprios. Be to, sporte reikia ir trupučio sėkmės.
Krepšininkų treniravimosi sąlygos yra pakankamai geros. Su rinktine dirbu jau seniai, nemažai kas pasikeitė per tą laiką, tačiau ir šiandien jiems nėra viskas paduota „ant lėkštutės“. Taip ir neturi būti – jei suteikiamos labai geros sąlygos, gerų rezultatų nebus. Reikia sunkiai dirbti.

- Minėjote, jog Jums yra tekę dirbti su įvairiais sportininkais, su kuriais dirbti buvo smagiausia?

- Sunku pasakyti, visi jie yra geri, dirba ir jiems reikia padėti atgauti jėgas. Irkluotojams nestinga humoro jausmo, tačiau darbas su jais konkretesnis. Būtina pasirūpinti, kad jie kuo greičiau atgautų jėgas. Krepšininkų negalavimai būna kiek kitokie. Be to, komandiniame sporte vyrauja laisvesnė atmosfera, jie daugiau juokauja.
Tiesa, pastebiu, jog su laiku žaidėjai keičiasi, skiriasi jų bendravimas. Anksčiau daugiau laiko visi praleisdavo drauge. Nebuvo kompiuterių, telefonų, todėl susirinkę lošdavome kortomis, dabar gavę laisvo laiko jie subėga į savo kambarius. Susidaro įspūdis, jog anksčiau visi buvo draugiškesni, bet ko gero viskas keičiasi... Nepaisant to, su jais dirbti yra tikrai malonu.

- Tačiau pagrindinis Jūsų darbas yra poilsio centre Anupriškėse?

- Darbas Anupriškėse yra mano pajamų šaltinis, kitur esu savanoris. Dirbti krepšinio klubuose man patiko, tačiau neretai klubai likdavo skoloje, nesumokėdavo, o gyvenimas jau į kitą pusę eina. Negali juk žmogus dirbti už dyką.
Anupriškėse man gerai sekasi. Švenčių metų būna šiek tiek sunkiau, dovanoti masažus tapo populiaru, todėl sulaukiu daugiau lankytojų.
Be abejo, masažuoti krepšininkus įdomiau – su jais dirbu daug metu, juos gerai pažįstu, o čia sulaukiu visiškai svetimų žmonių, tačiau skųstis negaliu. Be to, apsilankantys poilsio centre – sveiki žmonės, o sunkiausia yra dirbti su sveikatos problemų turinčiais. Tokiems nori padėti, stengies, bet ne visada gali, labiau pavargsti psichologiškai.

- Daug metų padedate atgauti jėgas sunkiai dirbantiems sportininkams, o kaip pats pasirūpinate savo sveikata?

- Visą laiką stengiuosi judėti, bėgioju, plaukioju. Nors pats esu masažuotojas, bet masažų nelankau. Gyvenu aktyviai ir manau, jog svarbiausia yra niekada neliūdėti. Jei vaikštai nusiminęs, tada ir pradedi negaluoti, viską skauda.