Į Lietuvą po dešimties metų pertraukos sugrįžęs Kšištofas Lavrinovičius džiaugiasi pirmuoju šalies čempiono titulu. 33-ejų puolėjas šį sezoną yra viena svarbiausių Kauno „Žalgirio“ figūrų.

K.Lavrinovičius su broliu dvyniu Darjušu ir Mindaugu Kuzminsku yra pagrindiniai kandidatai į Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionato finalo serijos naudingiausiojo žaidėjo titulą.

Alytaus „Alitos“, Permės „Ureal Great“, Maskvos „Dinamo“, Kazanės „Uniks“ ir Sienos „Montepaschi“ marškinėlius vilkėjęs Kšištofas savo kolekcijoje turi ne vieną įspūdingą trofėjų. Brolis 2003-iaisiais su Lietuvos rinktine Švedijoje tapo Europos čempionu, po ketverių metų Ispanijoje iškovojo bronzą. Atstovaudamas „Montepaschi“ ekipai, K.Lavrinovičius penkis sykius iškovojo Italijos čempionato auksą, tiek pat kartų laimėjo šalies supertaurę, o 2008-aisiais Eurolygos finalo ketverte užėmė trečiąją vietą ir buvo išrinktas į simbolinį geriausių Eurolygos sezono krepšininkų antrąjį penketuką.

– Kšištofai, vos nuskambėjus LKL finalo serijos ketvirtųjų rungtynių finalinei sirenai pareiškėte, kad Lietuvos čempiono titulas – vienas svarbiausių pasiekimų per visą jūsų sportinę karjerą. Tai tebuvo emocijos ar ši pergalė iš tiesų išskirtinė? – paklausėme puolėjo.

– Žaisdamas užsienyje savam kraštui visuomet jaučiau ypatingų sentimentų, o laimėti tarp savų sienų, puikių sirgalių apsuptyje – nuostabus jausmas. Savo ateitį sieju su Lietuva, mūsų šeima planuoja gyventi čia, tad ir krepšinio aikštelėje norėjau palikti šiokį tokį pėdsaką. Neabejoju, kad šis triumfas su „Žalgiriu“ bus gražus prisiminimas. Tapti LKL čempionu man buvo labai svarbu.

– Esate vienas pretendentų į LKL finalo serijos naudingiausiojo žaidėjo prizą. Kam jūs pats skirtumėte šį apdovanojimą?

– Labai sunkus klausimas. Mano manymu, šiemet esame tokie stiprūs todėl, kad buvome tarsi kumštis. Jei galėčiau, šį prizą išdalyčiau visiems „Žalgirio“ žaidėjams ir treneriams lygiomis dalimis. Mūsų komandoje tikrai nėra krepšininko, kuriam būtų svarbūs pelnomi taškai, atkovoti kamuoliai ar kiti asmeninės statistikos rodikliai. Visi stengėsi padėti vienas kitam, kartu siekėme pergalių ir matėme tą patį tikslą. Asmeninių apdovanojimų nesureikšminu nei aš, nei kiti žalgiriečiai.

– Krepšinio specialistai šį sezoną išskiria ypatingą trenerio Joano Plazos įdirbį ugdant jaunuosius krepšininkus. Kaip jums atrodo, ar stipriai ūgtelėjo jaunieji žalgiriečiai?

– Visi mūsų jaunieji žaidėjai padarė nemenką pažangą, tačiau aš ypač džiaugiuosi M.Kuzminsku. Jis puikiai išnaudojo suteiktą šansą. Treneris elgėsi drąsiai, leido jam žaisti, o Mindaugas pasitikėjimą pateisino su kaupu. Per šį sezoną visa „Žalgirio“ komanda šiek tiek ūgtelėjo.

– Savo karjerą galite skirti į keturis etapus: Alytus, Rusija, Italija, Kaunas. Ar lengvai adaptuojatės naujoje aplinkoje? Kada buvo sunkiau: 2007-aisias iš Kazanės išvykti į Sieną ar prieš šį sezoną iš Italijos grįžti į Lietuvą?

– Po penkių Rusijoje praleistų sezonų persikelti į Italiją buvo labai sunku. „Montepaschi“ buvo pirmasis mano Eurolygos klubas. Atvykęs į Apeninus pirmiausia susidūriau su kalbos barjeru – nemokėjau nei angliškai, nei itališkai. Vis dėlto laikas parodė, kad mano sprendimas pasirinkti Sienos komandą buvo teisingas. Niekada dėl šio žingsnio nesigailėjau. Italijoje praleidau nuostabius penkerius metus, pasiekėme daug gražių pergalių, sėkmingai žaidėme Eurolygoje. O į Lietuvą grįžau dėl to, kad šaukė tėvynė (juokiasi).

– Vis dėlto po praėjusio sezono, kai penktą sezoną iš eilės laimėjote Italijos čempionatą ir iškovojote šalies supertaurę, prasitarėte, kad rimtai svarstote galimybę likti gyventi šioje šalyje. Kas pasikeitė?

– Iš tiesų rimtai apie tai galvojome. Žmona linko gyventi Italijoje, tačiau, viską įvertinę, apsisprendėme, kad geriau bus Lietuvoje. Aš labai norėjau grįžti į tėvynę. Lyginant su Italija, čia trūksta šiltesnio oro, tačiau tai ir yra bene vienintelis minusas. Žmonių mentalitetas, kultūrinės ypatybės man priimtinesnės Lietuvoje. Čia gimiau, užaugau, noriu gyventi ir pasenti.

– Italijoje jus treniravo žinomas krepšinio specialistas Simone Pianigiani. Dabar žalgiriečius muštruoja J.Plaza. Kokios patirties pasisėmėte iš šių strategų?

– Abu specialistai panašūs tuo, kad jie su kolegomis kiekvieną treniruočių ir rungtynių detalę išnagrinėja iki mažiausių smulkmenų. Pirmoji savybė, kurią norėčiau išskirti kalbėdamas apie mūsų dabartinį trenerį, – jis puikiai sugeba rasti komandoje jaunų ir patyrusių krepšininkų balansą. Dauguma trenerių jaunimu pasitiki rezervuotai, o J.Plaza nevengia elgtis drąsiai ir tai šį sezoną labai pasiteisino.

– J.Plaza ne kartą pabrėžė, kad yra ypač reiklus ir griežtas treneris. Jūs kartu su broliu išsiskiriate linksmu būdu. Ar dėl to nekilo problemų?

– Tikrai niekada. Kai dirbame – nejuokaujame. Gerai jaučiame, kada galima pašmaikštauti, o kada be jokių kalbelių reikia lieti prakaitą. Treneris – svarbiausia figūra treniruotėse ir mes besąlygiškai vykdome visus jo nurodymus.

– Į Lietuvą sugrįžote po dešimties metų pertraukos. Kokį įspūdį susidarėte apie LKL čempionatą?

– Mano įspūdžiai – dvejopi. Šalies čempionatas yra neblogo lygio, organizacija gera, o sirgaliai – vieni aistringiausių Europoje. Man labai patiko šiemetė LKL „Žvaigždžių diena“. Tokią šventę Lietuva moka surengti kokybiškiau nei dauguma Europos šalių. Kita vertus, norėtųsi, kad lygoje atsirastų daugiau pajėgių ekipų, kurios rimčiau pasipriešintų „Žalgiriui“ ir Vilniaus „Lietuvos rytui“. Tai šiemet bandė padaryti Klaipėdos „Neptūnas“, „Prienai“, tačiau būtų gerai, kad būtų bent 7–8 panašaus pajėgumo ekipos, kaip, tarkime, Ispanijoje, Rusijoje ar Italijoje. Tai dar labiau padidintų susidomėjimą Lietuvos čempionatu. Vis dėlto viskas remiasi į pinigus. Turbūt esame per maža valstybė, kad sugebėtume suburti tiek aukščiausio lygio ekipų.

– 2004-aisiais jumis domėjosi NBA klubas – Toronto „Raptors“. Ar nesigailėjote, kad stipriausios planetos krepšinio lygos durų taip ir nepravėrėte?

– Galbūt kažkokios emocijos užplūs ateityje, tačiau kol kas tikrai apie tai negalvoju. Labai džiaugiuosi, kad mano karjera Europoje susiklostė sėkmingai. Buvo daug gražių ir įsimintinų sezonų, tad, jei galėčiau atsukti laikrodį atgal, nieko nekeisčiau.

– Kitą savaitę „Žalgirio“ laukia VTB Vieningosios lygos atkrintamųjų varžybų mačas su Žemutinio Naugardo „Nižnyj Novgorod“ ekipa, kurią šį sezoną jau du kartus įveikėte. Ar tai reiškia, kad esate šio ketvirtfinalio favoritai?

– Galbūt ir turime šiokį tokį kozirį, pavyzdžiui, namų aikštės pranašumą. Kita vertus, jei pralaimėtume vieną iš dviejų mačų savo aikštėje, svarstyklės jau pakryptų varžovų pusėn. Žinau, kad kovoti su „Nižnyj Novgorod“ bus sunku. Gerai pažįstu šią komandą, jos trenerį Zoraną Lukičių. Tai jauna, mobili, agresyviai besiginanti ekipa. Mes daug fizinių jėgų ir emocijų atidavėme per LKL finalo seriją, iškovojome čempionų žiedus. Varžovai kol kas šį sezoną jokio laimikio savo kolekcijoje neturi, tad bus alkanesni už mus. Bet juk „Žalgirio“ tikslas nepasikeitė – veršimės ir į VTB lygos čempionato finalą.