– Kaip įsitraukei į UTMA ir tapai bendrasavininku?
– Su kolega, su kuriuo ir dabar darbuojamės prie šios organizacijos, susitikome turbūt 2022 metais. Važiavome į vieną filmavimą, kuris buvo gana toli – Ventės rage. Dabartinis mano kolega UTMA pavežėjo mus su kitais kolegomis. Taip mes susipažinome, paskui jis tapo Rimkenzo vadybininku. Mes darėme dokumentiką apie jį. Tada gimė artimesnė pažintis ir gimė pirmas renginys, kurį mes padarėme Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode, tokioje renginių palapinėje. Pardavėme tūkstantį bilietų ir supratome, kad kažkur gal kovos menų rinka ir yra. Taip mes ir pradėjome kovos menų renginius organizuoti. Antrasis buvo labai nesėkmingas. Tuo metu ką tik naujai atsidariusioje Kauno sporto halėje kažkaip apsauga pamiršo ateiti ir ten žmonės su peiliais vaikščiojo užkulisiuose. Tai buvo renginio lankytojai, kovos menų entuziastai. Po šio renginio viskas buvo pakibę ant plauko, bet vis dėlto trečią kartą pabandyti buvo nuspręsta. Grįžo Dirkstys. Tada bilietai sujudėjo. Supratome, kur čia gali būti šuo pakastas. Toliau socialiniuose tinkluose tęsėsi visos kovotojų istorijos. Taip tie renginiai įsivažiavo. Pamažu tai tapo reiškiniu.
– Ar pats esi kada kovojęs?
– Ne, niekada. Nieko apie kovos menus neišmanau, tik kaip buvęs sporto žurnalistas bendrais bruožais, kas yra geriausi kovotojai, kas maždaug ten vyksta.
– Kaip Eimantas Stanionis įsitraukė į UTMA?
– Kai mano kolega tapo Rimkenzo vadybininku, netrukus po to tapo ir Stanionio vadybininku. Atrado naują nišą. Stanionis ir šiandien dirba su juo, su mūsų organizacija tam tikra prasme. Jis buvo nuo pirmo renginio mūsų ambasadorius, paskui tapo ir oficialia dalimi.
– Dabar bus jūsų aštuonioliktas renginys?
– Taip. Akivaizdu, kad yra rinka. Ji pritraukia auditoriją prie mokamų transliacijų. Bilietai parduodami už pakankamai gerą kainą. Kovotojų kaina Lietuvos rinkoje irgi dar saikinga, ne tokia kaip tarptautinė.
– Kiek jums reikia kurstyti kovotojų beefus? Kiek jie iš tikrųjų yra natūralūs?
– Kovotojai yra labai dėkinga auditorija. Kovotojas gali leisti sau daugiau. Gali ir nori būti agresyvesnis, gali ir atsipalaiduoti labiau. Tie jų beefai yra didžiąja dalimi natūralūs. Jie supranta, kad tai kuria jų pačių komercinę vertę. Tačiau žodžių į jų lūpas mes nededame.
– Yra planų jums iš UTMA patraukti ringą, įnešti narvą?
– Buvo toks atvejis. Tačiau toks formatas ne visai pasiteisino. Reikia žinomų veidų, tradicinių beefų, ir tradicinių kovų.
– Koks yra žmogus Dominykas Dirkstys? Labai daug kas nemėgsta jo kaip asmenybės.
– Dominykas visų pirma yra profesionalas. Disciplinuotas žmogus ir kovotojas, kuris įdeda tikrai labai daug darbo į tai, kad būtų ir geras kovotojas, ir geras šoumenas. Jis sugeba šiuos dalykus dienotvarkėje suderinti.
– O Arnoldas Misiūnas?
– Su Arnoldu tenka mažiau susidurti. Dirkstys yra didžioji organizacijos žvaigždė.
– Ar nėra su kovotojais sunku bendrauti?
– Ne. Aš mažai bendrauju derindamas sąlygas su kovotojais, beveik išvis to nedarau. Tą puikiai daro kolegos. Gal iš pradžių buvo kažkokių nesusišnekėjimų, bet dabar organizacijoje yra profesionali atmosfera.
– Kaip su Sergejumi Maslobojevu?
– Tai legendinis kovotojas. Lietuvos rinkoje tai vienas geriausių kikboksininkų, jei ne pats geriausias. Jis mažiau pasileidęs plaukus negu koks Dominykas. Jis vyresnis, brandesnis, bet tame ir yra kontrastas. Bet kokią istoriją tu gali paversti geru produktu.
– Kai būni per spaudos konferencijas tarp kovotojų, tau kyla adrenalinas?
– Turbūt yra adrenalino. Mane užveda tas jausmas. Ir tada gali būti ramus, arba demonstruoti kažkokią emociją, priklausomai nuo to, ką reikia daryti tuo metu. Jautiesi susikaupęs, gaudai aplinką ir tikrai nėra nuobodu.
– Koks jausmas pristatyti kovotojus?
– Nėra geresnio jausmo. Ir auditorija yra nebloga, ir ji labai reaguoja į tai, ką tu pasakai, į tai, ką daro kovotojai. Greitai esi apdovanojamas, už tai, ką darai.
– Jeigu eitum į UTMA ringą kovoti prieš savo didžiausią priešą, kokią dainą paleistum, kad tave užvestų?
– Norėtųsi, kad daina ne tik užvestų, bet ir žiūrovai arenoje užsivestų. Kad būtų žinoma, girdėta. Tai turėtų būti lietuviška daina. Turbūt eičiau su Marijonu Mikutavičiumi, jei jis sutiktų. Aš turiu daug mėgstamų jo dainų. Tačiau man geriausia sporto daina apskritai Lietuvos istorijoje yra „Ryto“ himnas „Atėjo laikas mums būti pirmiems“. „Trys milijonai“ irgi labai gera daina.
– Atrodo, kad gyvenime užsiimi labai skirtingomis veiklomis. Kaip tapai buvusios krašto apsaugos ministrės Dovilės Šakalienės atstovu spaudai?
– Dovilė paskambino. Man atrodo pirmas rinkimų turas buvo galimai pasibaigęs ir laukė antras rinkimų turas. Tuo metu aš kaip politinių laidų vedėjas gana aktyviai dirbau. Po štabus teko važinėti. Dovilė paskambino, pasikvietė pas save į Seimą. Ji sakė, kad bus labai svarbus metas, labai svarbi pozicija ir tiesiog reikia ateiti. Ji moka įtikinėti žmones – mane įtikino.
– Kokia ji buvo tau kaip vadovė?
– Kiekvienas vadovas turi savo specifiką. Man atrodo, einant į tokio pobūdžio pareigas reikia aiškiai darbuotis Lietuvai. Turi būti pakankamai psichologiškai pasiruošęs, kad jokios aplinkybės tau nesutrukdytų.
– Kodėl išėjai?
– Gavau neatremiamą pasiūlymą iš privataus sektoriaus, kolegos Tado, prasiblaškyti startuolių pasaulyje. Jis mane įtikino, kad nereikėtų laukti Seimo kadencijos pabaigos.
– Ka veikiate su Tadu?
– Sugalvojome, kad Z kartoje parfumerijos rinka labai auganti. Jiems svarbu, kaip jie kvepia ir patirtis, perkant prekę. Tas pats galioja ir kitose rinkose. Z kartos atstovai gali sau leisti prabangos prekes būdami pakankamai jauni.
– UTMA turbūt viena didžiausių veiklų?
– Nors dabar kolektyvas yra didelis, aš vis dėlto esu vedėjas, tai daugiausia laiko aplink turnyrą sukasi. Likusiu laiku užsiimu visokiomis avantiūromis.
Visas reportažas – „Žinių radijo“ vaizdo įraše:
Naujausi komentarai