Pergalę prieš Marijampolės "Sūduvą" atnešusio įvarčio autorius Vitalis Stankevičius džiaugėsi, kad jam pagaliau pavyko pralaužti "Atlanto" varžovų vartų gynybą.

– Esu įsitikinęs, jog po šio įvarčio jų bus ir daugiau, – šypsojosi du mėnesius Klaipėdoje rungtyniaujantis kaunietis.

– Į uostamiestį atvykote netrukus po to, kai dublerių pirmenybėse žaisdamas už Vilniaus "Vėtros" rezervą į "Atlanto" antrosios komandos vartus per vienas rungtynes įmušėte penkis įvarčius. Kodėl tiek ilgai teko laukti taiklaus smūgio "Atlante"?

– Kai sportininkai pakeičia komandas, jiems reikia laiko adaptuotis. Pusę metų neturėjau progos žaisti Lietuvos A lygoje – žaidžiau tarp dublerių. O antrųjų komandų pirmenybės, kaip žinote, yra žemesnio lygio. Gal dėl žaidybinės praktikos stokos neišnaudojau daugiau palankių progų žaidžiant su "Ekranu" ir "Sūduva". Turėjau idealias progas galva įmušti įvarčių, tačiau nesugebėjau. Manau, kad po pergalingo įvarčio į vicečempionų vartus sėkmė atsisuks veidu į mane.

Iki pergalės prieš "Sūduvą" mūsų ekipai daug rungtynių, nors ir žaidėme gerai, nenusisekė. Psichologiškai buvome palūžę. Sėkmė įkvėpė vaikinus. Į Kauną vyksime akivaizdžiai pakilesnės nuotaikos.

Be to, tikiuosi, kad pagerinsime savo poziciją čempionate. Namie laukia rungtynės su turnyrinės lentelės kaimynais – "Šiauliais", "Žalgiriu" ir autsaidere "Šilute".

– Vyksite į gimtąjį miestą, kuriame pradėjote spardyti kamuolį, išmokote futbolo abėcėlę. Tačiau Klaipėdos futbolo aistruoliai nedaug žino apie jus.

– Mano tėvas Vitalijus Stankevičius buvo futbolininkas, todėl tikriausiai niekas nesuprastų manęs, jei būčiau pasirinkęs kitą sporto šaką. Tėvas nesiekė, kad žūtbūt tapčiau profesionaliu žaidėju, tačiau šiandien džiaugiasi, kad nuėjau jo pėdomis.
Treniruotes pas trenerį Antaną Ulevičių pradėjau lankyti būdamas šešerių – 1988 m. Iki 16 metų buvau Kauno futbolo mokyklos auklėtinis. Sekėsi žaisti. Mane, šešiolikmetį, į peržiūrą pakvietė Maskvos "Torpedo" komanda, kuri tą periodą vadinosi "Torpedo-Lužniki". Palikęs gerą įspūdį klubo treneriams, buvau priimtas į jaunimo ekipą. Praėjus dvejiems metams, rusai siūlė pasilikti, tačiau nesutarėme dėl pinigų.

Iš Rusijos, buvusio Vilniaus "Panerio" žaidėjo Virmanto Černiausko pakviestas, išvykau į Vokietiją. Pusantrų metų rungtyniavau ketvirtoje lygoje.

Kai prie "Kauno" komandos vairo stojo mano tėvas ir Saulius Širmelis, jie manęs paprašė grįžti. Ketverius metus priklausiau pajėgiausiai Lietuvos komandai. Tačiau žaidžiau joje mažai – nuolat buvau paskolintas kuriam nors klubui. Per tuos metus žaidžiau "Šiauliuose", Kėdainių "Nevėžyje" ir "Sūduvoje".

Būdamas 24-erių išvykau į Rygos "Riga" komandą. Pabuvęs metus Latvijoje, grįžau į Kėdainių "Nevėžį". Viename iš dviejų sezonų įmušiau 13 įvarčių. Mane pastebėjo "Vėtros" vadovai ir pakvietė į sostinę.

– Tačiau iš "Vėtros" jūs atvykote į Klaipėdą nepasibaigus sutarties terminui.

– Neslėpsiu – "Vėtroje" nesusiklostė mano karjera. Vyriausiasis treneris Virginijus Liubšys neleido man žaisti pusę metų. Nežinau, dėl kokių priežasčių. Nemačiau ateities šioje vienuolikėje. Man, sulaukusiam 26-erių, nesinorėjo trinti atsarginių žaidėjų suolo. Likus iki perėjimų pabaigos dviem dienoms, paskambinau "Atlanto" vyriausiajam treneriui Vaciui Lekevičiui. Po kelių dienų jau buvau uostamiestyje. Sukirtome rankomis, kad žaisiu "Atlante" iki sezono pabaigos. O šiuo metu deriname sutarties kitiems metams detales.

– Ar nenusivylėte, kad šiandien esate "Atlante"?

– Ne. Viską, ką buvo pažadėjęs, klubas įvykdė. Svarbiausia, jog gaunu daug žaisti. Komanda – geras kolektyvas, ideali atmosfera. Apie "Atlantą" galiu atsiliepti tik geriausiais žodžiais.

– Apie vyriausiąjį trenerį V.Lekevičių sklando įvairios kalbos. Jūs nepabūgote tų kalbų?

– Kalbų buvau girdėjęs, tačiau Vacio nebijau. Nesu 21 metų piemuo. Jei tikrai bus blogai, susikrausiu lagaminus. Tiesa, stebiuosi, kad V.Lekevičius nori vienas pats aprėpti visus klubo reikalus. Juk neįmanoma to padaryti vienam žmogui.

– Jūsų žaidybinėje biografijoje būta muštynių, raudonų ir geltonų kortelių. Gal esate piktas futbolininkas?

– Jūs tikriausiai turite omeny susistumdymą šį pavasarį per draugiškas "Vėtros" ir "Žalgirio" rungtynes? Nesu piktas žaidėjas, esu kovotojas. Nemėgstu, kai vieni žiūri, o kiti komandos nariai kovoja. Stengiuosi partneriams įskiepyti mintį, kad be pasiaukojimo nebus pergalių.

O incidentas rungtynėse su "Žalgiriu" buvo daugiau žaidybinis momentas nei muštynės.  Per vieną ataką susidūriau su "Žalgirio" legionieriumi iš Brazilijos. Iš įkarščio stuktelėjome vienas kitam. Reikia suprasti – Vilniaus komandos tarp savęs nuolat kovoja be kompromisų. Be to, iki sezono pradžios buvo likusi savaitė – dviejų komandų žaidėjai degė noru kautis.

Šiaip nesu iš tų, kuris gavęs į koją dejuotų. Lietuvos gynėjai žino mane. Atsakau tuo pačiu: "kaulas į kaulą". Todėl ir prisirenku geltonų kortelių.

– Ar grįžtumėte į Kauną, jei sulauktumėte pasiūlymo žaisti "Kaune"?

– Mano apsisprendimą žaisti Kaune nulemtų tik du faktoriai – gimtas miestas ir čia likusi šeima. Į šiandieninį FBK "Kaunas" nenoriu grįžti. Jei gyvuotų "Inkaras", kuriame žaidė tėvas, parvažiuočiau žaisti ir už "kapeikas". FBK "Kaunas", nors ir gimto miesto klubas, manęs nevilioja.

– Ar apsipratote Klaipėdoje?

– Klaipėda – nuostabus miestas. Labai patinka. Yra ką jame veikti. Jei klubas išnuomotų butą, būtinai į uostamiestį atsivežčiau šeimą – žmoną Liną, dukreles Pauliną ir Sigitą. Šiandien mus skiriantys 200 km – vienintelis nepatogumas žaidžiant "Atlante".