Kaunietis šturmuoja pasaulio elito duris Pereiti į pagrindinį turinį

Kaunietis šturmuoja pasaulio elito duris

2016-08-27 02:53

Šiandien Zarasuose startuojančiame vandens formulių F2 pasaulio čempionato etape Lietuvos garbę gins kaunietis Edgaras Riabko. 32 metų pilotui teks atlaikyti milžinišką konkurenciją, tačiau jis kupinas ryžto namuose pamokyti ne vieną varžovą.

Edgaras Riabko
Edgaras Riabko / Asmeninio archyvo nuotr.

E.Riabko rizikingu lenktynių ant vandens sportu užsiima nuo pat vaikystės. Įspūdingą 20 metų stažą sukaupęs kaunietis yra nuskynęs Europos čempiono titulą F5 klasėje, tapęs Europos ir pasaulio čempionatų prizininku F4 klasėje, tačiau F2 lenktynėse jis dar tik skinasi kelią į elitą.

Pasaulio čempionato penktame etape Lietuvos vandens formulių lenktynių lyderis, palaikomas savo sirgalių, tikisi pasiekti geriausią sezono rezultatą.

– Metai po metų artėjate prie vandens formulių pasaulinio elito. Kaip jums klostosi šių metų pasaulio čempionatas?

– Šiemet svarbiausias tikslas buvo geresnės technikos įsigijimas, jos sureguliavimas ir pajautimas, o tai užtrunka tikrai ilgai. Deja, nepasisekė pirmuose dviejuose pasaulio čempionato etapuose. Pirmame etape per kvalifikaciją į mane atsitrenkė švedų lenktynininkas. Antrame etape negalėjau startuoti dėl mano mechaniko techninės klaidos. Trečiame etape finišavau aštuntas. Tai kol kas mano aukščiausias pasiekimas F2 klasėje. Ketvirtame etape rugpjūčio pradžioje buvau tryliktas. Dabar Zarasuose vyks penktas etapas. Namuose mano minimalus tikslas yra šešetukas.

Konkurencija mūsų varžybose yra milžiniška. Maždaug dešimt lenktynininkų ratą įveikia ne didesniu nei 1 sek. skirtumu. Todėl labai svarbu kvalifikacijoje užimti kuo aukštesnę vietą, nes startas iš aukštos pozicijos duoda daug pranašumų. Taip pat labai svarbu gerai startuoti. Prieš pirmąjį posūkį reikia būti tarp pirmų kelių lenktynininkų, nes jeigu būni kur nors viduriuke, prasideda visokie įvykiai, susistumdymai, avarijos. Nebūna varžybų be kokių nors incidentų. Žiūrint plačiau, pagrindinis šių metų tikslas dabar yra perprasti naująją techniką, susigyventi su ja, kad kitais metais nuo pat pirmojo etapo pirmaučiau.

– Į Zarasus susirinko greičiausi F2 klasės pasaulio lenktynininkai. Kurie sportininkai verti išskirtinio dėmesio?

– Atvažiavo du arabai iš Dubajaus ir Abu Dabio. Jie nuomojasi pačią profesionaliausią mechanikų komandą – tuos pačius italus, kurie gamina geriausius F2 klasės laivus. Jie tai gali sau leisti. Apskritai šiame sporte greičiausi yra skandinavai. Taip jau yra nuo senų laikų – jie turi senas tradicijas, taip pat turi daug vandens telkinių.

– Galima įsivaizduoti, kad tai brangus sportas. Kiek kainuoja išlaikyti komandą?

– Pasaulyje yra keturi pagrindiniai gamintojai. Neskaitant variklio ir visos įrangos, pats laivas kainuoja nuo 50 iki 80 tūkst. eurų. Variklio kaina siekia apie 20 tūkst. eurų. Brangus ir visas išlaikymas. Viena labai svarbi detalė, kurią reikia dažnai keisti, yra formulės sraigtas. Jis kainuoja apie 1,5 tūkst. eurų. Turtingos komandos į varžybas atsiveža po 20 skirtingų sraigtų. Jie visi yra skirtingi, skirti minkštam, kietam vandeniui, skirtingoms oro sąlygoms. Mes juos Aleksote esančiose dirbtuvėse gaminamės patys. Šia prasme pranašumo turėti negalime, bet kaip ir daugelis lietuvių – sugebame iš nieko padaryti daug.

Šiame sporto labai daug kas priklauso nuo mechanikų. Jei turi surinkęs gerą komandą, kuri supranta techniką ir yra universali, gali pasiekti daug. Norint būti tarp geriausiųjų, itin aukšto lygio mechanikų komanda yra tiesiog būtina. Su manimi dirba ir į kiekvienas varžybas važiuoja penki mechanikai, tarp kurių yra mano tėvas. Kaip jau minėjau, Jungtinių Arabų Emyratų komanda varžyboms samdo visą italų formulių gamyklos komandą, kuriai vadovauja pagrindinis fabriko inžinierius.

– Ar F2 klasės pasaulio čempionate formulėms yra taikomi griežti reikalavimai?

– Po finišo iš formulių išpylus susikaupusį vandenį teisėjai sveria laivus. Pagal taisykles formulės kartu su pilotu svoris turi būti ne mažesnis nei 513 kg. Formulės ilgis turi būti mažiausiai 4,8 m. Visi lenktynininkai varžosi turėdami vienodus 2 taktų, 6 cilindrų, 2,5 l darbinio tūrio variklius. Prie jo kišti nagų ir didinti galios negalima. Gali keisti sraigtą, gali modifikuoti korpusą, bet varikliai yra standartiniai. Rezultatai priklauso nuo formulės vairavimo ir visos technikos sureguliavimo.

Startuodami, kai užgęsta raudonos šviesos, lenktynininkai užkuria formulę, nuspaudžia greičio paminą ir jos neatleidžia iki pat finišo. Atliekant posūkius greičio pedalas neatleidžiamas, visas valdymas vyksta sukant vairą ir keičiant variklio padėtį. Viena svirtelė variklį užlenkia ir atlenkia, kita – jį pakelia ir nuleidžia. Variklį galima valdyti visomis trajektorijomis – čia ir išryškėja vairuotojų profesionalumas ir meistriškumas. Visa esmė yra kuo greičiau įplaukti į posūkį ir kuo greičiau iš jo išplaukti. Ieškant tos, kaip mes sakome, pusės sekundės, ir yra visas menas. Tikiu, kad aš pats dar tobulėsiu, kartu tobulės ir mechanikai. Sudėjus šiuos du kintamuosius, anksčiau ar vėliau pasieksime ir pačią viršūnę.

– Kokį maksimalų greitį gali pasiekti vandens formulės?

– Automobilių sporte yra Le Mano lenktynės, trunkančios 24 valandas, o vandens sporte yra 24 valandų Ruano varžybos. Jos vyksta Prancūzijoje, lenktynininkai plaukia aplink didelę salą, trasos ilgis siekia apie 3 km. Šįmet buvau ten pakviestas. Plaukiau komandoje su kitais trim pilotais. Šiose varžybose naudojame greituminius sraigtus, su kuriais formulės pasiekia 204–206 km/val. greitį.

Trumpesnėse varžybose, tokiose kaip šį savaitgalį vyksta Zarasuose, kur pilotai įveikia 45 ratus ir užtrunka apie pusvalandį, visi naudoja maksimalaus greičio prasme lėtesnius sraigtus, kurie užtikrina didesnį pagreitį išplaukiant iš posūkio. Aš visada naudoju sraigtus, kurie užtikrina mažesnį maksimalų greitį, bet turi didesnį pagreitį. Šiose varžybose maksimalus greitis siekia 184–186 km/val.

– Ar galėtumėte lenktyniavimą vandens formule palyginti su automobilių varžybomis?

– Vandenyje yra milžiniškas pagreitis. Tikrai nėra daug gamyklinių automobilių, kurie aplenktų vandens formulę. Kitas įdomus dalykas yra posūkiai. Niekas ant žemės neapsisuktų 180 laipsnių kampu nesulėtėdamas iki mažiau nei 100 km/val. greičio. Nėra net ir tokių padangų, kurios išlaikytų tokį sukibimą. Varžybose atliekant posūkio manevrą išcentrinė jėga veikia dvigubai stipriau ir ant žemės lenktyniaujančius "Formulės-1" pilotus. Galite tik įsivaizduoti, koks tvirtas turi būti laivo korpusas, kad išlaikytų tokią apkrovą.

– Anksčiau vandens sporte lenktynininkų žūtys būdavo pakankamai įprastas dalykas. Kokia situacija yra dabar?

– Lenktynininkai sėdi apsaugotoje kapsulėje, atlaikančioje iki 3 tūkst. niutonmetrų galios smūgius. Mes būname prisisegę saugos diržais, kuriuos formulei apsivertus galima vieno mygtuko paspaudimu atsegti. Kateriuose taip pat įrengta papildoma saugumo sistema, formulei apvirtus jos galą pripildanti vandens, o kitoje pusėje išskleidžianti oro pagalvę, kuri transporto priemonės priekį iškelia virš vandens. Aišku, būna atvejų, kai ši sistema sugadinama ir nesuveikia. Kai formulei apsivertus negali iš jos išlipti, kol tave išgelbėja, kvėpuoji naudodamas deguonies įrangą. Beje, man taip nutiko jau du kartus, kai buvau įstrigęs. Tiek treniruočių, tiek varžybų metu vandens telkinyje budi kelios profesionalių gelbėtojų ir narų komandos.

Prieš kelerius metus dar man neperėjus į šią klasę, su žmona buvau nuvykęs pasižiūrėti pasaulio čempionato etapo. Tose varžybose žuvo italų pilotas. Buvo įtarimų, kad formulei verčiantis jis per anksti nuspaudė diržų atsegimo mygtuką. Dar anksčiau, prieš 20–30 metų, tai buvo antras pagal mirštamumą sportas po alpinizmo. Vairuotojai sėdėdavo atvirose kabinose ir žūdavo beveik per kiekvienas varžybas. Dabar situacija yra visiškai pasikeitusi.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra