Po Londono žaidynių imtynininkas ėmėsi permainų – iš svorio kategorijos iki 74 kg, kurioje kovojo, perėjo į dešimt kilogramų sunkesnę. Tokios permainos neišėjo į gera, nes per naują ketverių metų olimpinį ciklą nei Europos, nei pasaulio čempionatuose A.Kazakevičui sužibėti nepavyko. „Viskas ne taip greitai vyksta – svorio kategorijų skirtumas buvo dešimt kilogramų. Turbūt  aš nespėjau taip greitai persiorientuoti į naują kategoriją. Jėgos kažkiek, matyt, pritrūko – daug niuansų yra. Kitoje svorio kategorijoje viskas kitaip, sunkiau. Bet ketverių metų eigoje buvo visko – buvo ir pergalių. Europos žaidynėse esu laimėjęs ir prieš tą baltarusį, kuris Rio buvo trečias. Kovoti galima buvo su visais. Bet čia imtynės – vieną kartą pasisekė, kitą kartą – ne, yra sėkmės faktorius. Sportavau, atidaviau visą save – nepavyko“, - ketverių metų rezultatus vertino A.Kazakevičius.

Nepavyko jam prasibrauti ir į Rio olimpines žaidynes. Olimpinei atrankai artėjant prie pabaigos, A.Kazakevičius desperatiškai bandė grįžti prie savo senojo svorio. Tačiau iš olimpinės atrankos turnyro Turkijoje, kur jis vėl startavo svorio kategorijoje iki 75 kg, A.Kazakevičius grįžo ne tik be kelialapio, bet ir su sunkia trauma. „Paskutiniame savo kvalifikacijos turnyre vėl kovojau toje pačioje svorio kategorijoje, kurioje buvau pelnęs bronzą Londone. Ir tas turbūt lėmė mano traumą – per labai trumpą laiką numečiau 11 kg“, - svarsto patyręs imtynininkas.

Bet tai jau praeitis. Rio olimpinės žaidynės pasibaigė, sportininkai pradėjo naują olimpinį keturmetį. O 30-metis olimpinis prizininkas stovi ant savo sportinės karjeros pabaigos slenksčio. Ir nors dar  griežto žodžio „pabaiga“ nesako, mintimis ir darbais jau verčia naują gyvenimo puslapį.  „Aš 20 metų sporte – visą kūną skauda ir apskritai į gyvenimą reikia truputį žiūrėti, nes taip galima užsisportuoti ir užmiršti, kad yra kitas gyvenimas“, - įsitikinęs A.Kazakevičius, susižadėjęs su muzikos atlikėja, trenere Greta Lebedeva.

– Ar dar dalyvausite kokiose nors varžybose, neolimpinių kategorijų pasaulio čempionate, kuris gruodžio mėnesį rengiamas imtynininkams, nedalyvavusiems olimpinėse žaidynėse?

– Buvo planuose šis čempionatas, bet jis atitolo, nes trauma sutrukdė. Per atrankinį  turnyrą Turkijoje man plyšo mentės rotatorių sausgyslė bei peties sąnario apatinė lūpa. Galbūt dar šiek tiek mane ir ši trauma stumia karjeros pabaigos link. Atstačiau ranką, bet vis tiek ji jaučiasi, nusprendžiau, kad reikia galvoti apie gyvenimą, žiūrėti, kokį kelią pasirinkti. Gal trenerio? Tai dar apmąstymai, bet jau po truputį po truputį galvoju apie tai.

– Tad ar žadate dar startuoti kokiose nors varžybose?

– Kol kas negaliu pasakyti. Bus matyti. Galbūt po metų noras ateis, gal startuosiu kur nors. Dabar pasirinkau kitą gyvenimo būdą ir po truputį bandau užmiršti sportą.

– Ką veikiate dabar?

– Esu Lietuvos jaunių rinktinės treneris, įsiliejau į šį darbą. Bandau dirbti, pažiūrėsiu, kaip man seksis, ar patiks tas darbas. Bus matyti toliau. Gal kilsiu trenerio karjeros laiptais – gal jaunimo rinktinę treniruosiu, gal ir suaugusius?

– Nuo kada dirbate treneriu?

– Nuo spalio pradžios. Neilgai, bet jau buvau nuvažiavęs ir į varžybėles.

– Tai, kad nepatekote į Rio olimpines žaidynes, prisidėjo prie jūsų apsisprendimo baigti sportinę karjerą?

– Buvo skaudu, bet imtynininkai irgi turi savo limitą. Gal dar ir ne senas, bet žiūri, kad jau nebepatempi tų krūvių, kad jau sunkiau po varžybų atgauti jėgas – viskas susideda. Man dabar 30 metų, jeigu dar ketveriems metams apsispręsčiau sportuoti, per Tokijo žaidynes man bus jau 34-eri. O gyvenime aš nieko kito nedariau, kaip tik sportavau. Ir tokios mintys aplanko. Reikia jau į gyvenimą žiūrėti. Reikia šeimą sukurti. Žinoma, galima paraleliai sportuoti, bet važinėsi, sėdėsi stovyklose, o tavo šeima bus kažkur toli. 

– Gal planuojate atšokti vestuves?

– Mintyse yra, manau, kitais metais.