Laukia iššūkiai Milane

M. Radvilavičiaus treniruojami Kauno kendo klubo „Daishinkan“ sportininkai, jauniausi Lietuvos čempionai Beatričė Šutaitė ir Andrius Stanislovaitis, atstovaus mūsų šaliai liepos 3–7 d. Milane (Italija) vyksiančiame šio kovos meno pasaulio čempionate.

Kartu su jais Lietuvos rinktinėje – Roberta Buožienė, Natela Amkoladzė, Raminta Girdzijauskaitė, Mona Jančytė, Aleksandras Strelcovas, Mykolas Maciulevičius, Gia Amkoladzė, Marius Tomaševičius, Pavelas Jahundovičius.

Kendo – japoniškas fechtavimasis su shinai (liet. – bambukinis kardas), dažnai vadinamas samurajų kovos menu, Japonijoje nuo mažens praktikuojamas kone kasdien kaip ypač tinkantis palaikyti tvirtą fizinę formą.

Kendo pradmenis japonai įgyja dar būdami vaikai, vėliau tęsia praktiką mokykloje, dalyvauja varžybose studijuodami universitetuose. Aukščiausio kendo laipsnio – 8 dan – japonai dažnai siekia tik sulaukę garbaus amžiaus ir sukaupę didžiulę patirtį. Tačiau iš 1 tūkst. labiausiai patyrusių tik keli sulaukia teigiamo teisėjų įvertinimo. Sakoma, kad pasiekti 8 dan kendo laipsnį Japonijoje sunkiau, nei išlaikyti stojamąjį egzaminą į Teisės universitetą.

Lietuvoje kendo praktikuojamas beveik du dešimtmečius. Šio kovos meno tradicijos mūsų šalyje dar tik formuojasi, tačiau jau turime čempionų, kurie nuo ketverių metų ryžtingai, kantriai ir atsakingai lanko treniruotes, tobulina įgūdžius, pelno reikšmingų apdovanojimų varžybose užsienyje ir garsina Lietuvą.

Karjera: A. Stanislovaitis ir B. Šutaitė – jauniausi Lietuvos kendo čempionai, su šalies rinktine dalyvausiantys pasaulio čempionate. / S. Girdzijauskaitės nuotr.

Sportuoja nuo vaikystės

Beatričė ir Andrius unikalūs ne tik savo gebėjimais shiai-jo (aikštelėje, kurioje varžosi kendo kovotojai). Užsispyrimas, atkaklumas, atsidavimas kovos menui, kurį praktikuoja nuo vaikystės, lėmė, kad abu jaunuoliai taptų vienais geriausių kendo atstovų Lietuvoje.

B. Šutaitė į pirmą treniruotę atėjo kartu su vyresniu broliu, kuriam tėvai ieškojo veiklos, lavinančios koncentraciją ir susikaupimą. Septynerių ji jau dalyvavo pirmose savo varžybose užsienyje.

A. Stanislovaitis pirmąkart kendo treniruotes išbandė irgi būdamas ketverių, o tarp sportinių trofėjų jau turi garbingą 2023 m. Europos kendo čempionato „Kovos dvasios“ apdovanojimą. Šiemet Andrius buvo nominuotas tarp 100 geriausių jaunųjų Lietuvos sportininkų.

Abu sportininkai aktyviai padeda populiarinti kendo Lietuvoje – rengia treniruotes jaunesniems šio kovos meno mėgėjams, padeda seminaruose.

„Kendo nėra eilinis kovos menas – jis ne tik padeda sustiprėti fiziškai, bet ir ugdo pasitikėjimą savimi, moko susikaupti“, – sakė Beatričė.

Anot Andriaus, jis, kaip ir dauguma vaikų, susidomėjo kendo dėl to, kad tai kovos menas su kardais, be to, žavėjo įspūdinga kovotojų apsauginė ekipuotė (kendogu), pagrindiniai ginklai (bokuto, iaito).

A. Stanislovaitis pripažįsta, kad kendo motyvuoja tobulėti. Jam kendo pirmiausia – pagarba kitam, tvirta laikysena, kultūra, nuoširdumas ir kovos dvasia. Jaunuolis atviras: kendo jį išmokė gerbti vyresniuosius, klausti ir domėtis, siekti tikslo ir visuomet stengtis daryti daugiau, nepaisant sunkumų.

Beatričė ir Andrius aktyviai padeda populiarinti kendo Lietuvoje.

Misija – iš širdies

Beatričės ir Andriaus pirmosios kendo pamokos – „Kyumeikan mokykloje“, o pastaruoju metu sportuoja „Daishinkan“ klube, vadovaujant treneriui M. Radvilavičiui.

Daishinkan, išvertus iš japonų kalbos, reiškia didelės širdies kendo klubą. Pasak M. Radvilavičiaus, jį taip mokė jo kendo mokytojai – daryti viską iš širdies, su didele meile, tuomet ir kendo, ir gyvenime sekasi kitaip.

„Mūsų klubas tikriausiai neišskirtinis – toks pats, kaip ir kiti pasaulyje. Stengiamės ugdyti kitus ir augti patys praktikuodami kendo. Vaikus siekiame paruošti gyvenimui, o ne tik kad taptų čempionais“, – pasakojo „Daishinkan“ vadovas.

Trenerio teigimu, Andrius ir Beatričė dažnai jį nustebina, nes yra išmokę tiek, kad ir jam yra ko iš jų pasimokyti.

„Mūsų klubo auklėtiniai – stiprūs psichologiškai, nemeta pradėtų darbų įpusėję, ryžtingai siekia tikslo suvokę, kad kartais ir pralaimėjimas yra pergalė“, – reziumavo M. Radvilavičius.