Lietuvos boksininkai – jau 30-ųjų vasaros olimpinių žaidynių šalyje: mūsiškiai savaitę treniruojasi Anglijoje, Kardifo mieste ir nekantriai laukia varžybų pradžios.

– Egidijau, ką veikiate pas olimpiados šeimininkus? – paklausėme olimpiečio Egidijaus Kavaliausko.

– Kardife surengta tarptautinė bokso treniruočių stovykla. Joje – daugiau nei keturiasdešimt kovotojų iš viso pasaulio. Ruošiamės olimpinėms žaidynėms. Rytais bėgiojame krosą, geriname ištvermę, o vakarais kovojame su sparingo partneriais. Tai tęsis iki liepos 24-osios. Tuomet turėtume persikelti į olimpinį miestelį, kurio dar nematėme. Net neįsivaizduojame, kaip ten viskas atrodo.

– Ar treniruočių stovykloje yra būsimųjų varžovų?

– Taip, bet kol kas dėl to jokio nerimo nejaučiu. Manau, viskas pasikeis, kai persikelsime į Londoną. Boksininkai, kurie atvyko į šią stovyklą, manęs tikrai nebaugina, su kai kuriais iš jų jau buvome surėmę pirštines. Pripažįstu, jie – geri boksininkai, tačiau ne antžmogiai, kad pradėčiau jaudintis. Kitas dalykas – po truputį pradedu jausti nuovargį. Nuo birželio 1-osios namuose buvau gal tik penkias dienas. Tiesiog grįždavau iš vienos treniruočių stovyklos, persikraudavau lagaminą ir vėl iškeliaudavau.

– Nejaugi iki olimpiados nebus galimybių atsikvėpti?

– Kartais ir čia būna laisvesnių dienų, kai rengiama tik viena rytinė treniruotė. Tokias dienas vadiname poilsinėmis (juokiasi). Treneriui pasakau, kada mane ima griauti nuovargis, tuomet jis leidžia šiek tiek pailsėti, kad atsigaučiau.

– Ką veikiate laisvalaikiu?

– Daugiausia laiko praleidžiame studentų bendrabutyje, kuriame gyvename po vieną. Išeiname ir pasivaikščioti, pasižvalgome po miestelį. Nors visos parduotuvės jau įkyrėjusios, vis vien einame, kad prasiblaškytume. Dar yra kompiuteriai, knygos.

– Kaip laikosi tavo kolega Evaldas Petrauskas?

– Mes – komandos draugai, todėl visur būname kartu, bet apie boksą nesikalbame. Pasirenkame neutralesnes temas: apie gyvenimo vingrybes, ką veiksime po olimpiados.

– Ką gi veiksite po žaidynių?

– Intensyviai atostogausime (juokiasi). Teks atsigriebti už visą vasarą. Pirmiausia vyksiu į mūsų pajūrį. Draugai man jau išūžė galvą pasakodami, kaip jie leidžia laiką prie Baltijos. Ir aš noriu tokio poilsio, tačiau žinau, kad apie jį galvoti dar anksti. Dabar svarbiausia – olimpiada. Džiaugiuosi, kad bičiuliai jau liovėsi siųsti trumpąsias žinutes – „Varom į Palangą?“. Visi žino, kur esu ir stengiasi manęs neerzinti.

– Kodėl su Evaldu nekalbate apie boksą?

– Mūsų gyvenime bokso ir taip – iki kaklo. Jeigu dabar pradėtume kalbėtis apie boksą, psichologinis nuovargis – garantuotas. Abu žinome, kokia įtampa laukia Londone, todėl gerbiame vienas kito ramybę.

– Ką matote per savo viešbučio langą?

– Stadioną, kuriame bėgiojame kiekvieną rytą. Labai motyvuojantis vaizdelis... Puiki gamta, netgi girdėjome, kad kažkur netoli yra jūra – mus pažadina kirų riksmai. Oras puikus, sąlygos geros, salė su keturiais ringais – smagi.

– Kardifas garsėja ir savo futbolo komanda...

– Čia visi pamišę dėl futbolo. Aikštės – puikios. Kartais nueinu pažiūrėti, kaip vaikinai spardo kamuolį. Pavarvinu seilę, nes labai mėgstu žaisti futbolą, tačiau dabar – negaliu. Gelbsti kompiuteriniai žaidimai.

– Kokie?

– Susėdame ir žaidžiame futbolą. Pasitikriname, kuris iš mūsų – kietesnis. Į stovyklą yra atvykęs ir Ričardas Kuncaitis. Kartais taip įsiaudriname, kad nervas griebia. Mačai – rimti (juokiasi). Ringe tenka atsirevanšuoti už pralaimėjimus prie kompiuterio... Yra tradicija: po tris mačus sužaidžiame po pietų ir tiek pat vakare. Skaičiuojame pergales. Ričardas atstovauja Miuncheno „Bayern“, o aš – „Manchester City“. Po pietų dažniausiai laimiu aš, vakare geriau sekasi Ričardui.

– Treneris Vladimiras Bajevas yra sakęs, kad judu su Evaldu turite galimybių kautis dėl olimpinių medalių. Ar toks avansas netrikdo?

– Tai man – tik į naudą. Jeigu treneris kiekvieną dieną kartotų, kad esame nepajėgūs, manau, palūžtume. Susirgtume depresija.