Taip susikaupęs 27-erių kaunietis šiemet žengė ir į Sporto halėje surengto turnyro "King of the Cage" kovos narvą, kuriame jau pirmą raundą efektingu kojos smūgiu nokautavo UFC legendos airio Conoro McGregoro bendraklubį islandą Birgirą Orną Tomassoną.

"Labiausiai įsimenu tas dvikovas, kurioms pasibaigus tvirtai žinau: padariau viską, ką galėjau ir ką reikėjo, ko iš manęs reikalavo treneriai, ko tikėjosi sirgaliai. Ir visai nesvarbu – laimėjau ar pralaimėjau, kaip dirbo teisėjai. Tokia buvo akistata ir su islandu, ji – neeilinė: juk tik antras nokautas per mano karjerą, – kalbėjo P.Žitinevičius. – O apie maldą pasakiau labai rimtai. Esu katalikas, tikiu Dievą. Tai man padeda nusiteikti išbandymams, jaučiu, kad ringe Aukščiausiasis mane saugo, įkvepia, padeda atsitiesti, kai būna sunku, o po varžybų nuramina."

– Kudo, džiudžitsu, bušido, sambo. Pauliau, kokio tavo išmėginto kovos meno dar nepaminėjau?

– Pirmiausia buvo dziudo. Pirmosios pratybos – pas trenerį Jordaną Poškaitį Ežerėlyje, kur gyvenau su tėvais, vėliau – tuometės Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas – aut. past.) klube pas trenerį Rimantą Gricių. Po to pamėginau kudo, pas žinomą trenerį Ilgarą Gružinską – labai patiko. Užkibau devyneriems metams, tapau Ukrainos, net Balkanų šalių ir Bulgarijos čempionu, neblogai sekėsi ir Lietuvoje, Europos turnyruose. Dabar atstovauju Kauno klubui "Otso Gym", dirbu su patyrusiais mišrių kovos menų specialistais Sauliumi Šeškevičiumi ir Tadu Rimkevičiumi. Visi mano treneriai – buvę ir dabartiniai – puikūs žmonės, savo srities profesionalai, iš jų pasisėmiau ne vien sporto, bet ir gyvenimo patirties.

– Kiekviena dvikova neišvengiama be didesnio ar mažesnio skausmo. Kaip su juo susitvarkai?

– Labiau skauda per treniruotes nei per varžybas... Ringe ar kovos narve jautiesi lyg užhipnotizuotas, apimtas transo ir tik grįžus į įprastinę būseną ima mausti vienur, kitur. Kartais būna ir taip: man po dvikovos kas nors sako – ei, tu susižeidei, o aš nieko nejaučiu. Tik vėliau, kai nusiraminu, žiūriu – pirštas sulaužytas ar dar kažkas atsitikę. Ačiū Dievui, sunkių traumų kol kas išvengiau.

– Apie ką galvoji, kai varžybų išvakarėse sustojate su priešininku vienas prieš kitą ir sukryžiuojate žvilgsnius?

– Nesistengiu įbauginti varžovų, o jiems įbauginti ar suerzinti mane – bergždžias reikalas. Prieš dvikovas savo priešininkams nejaučiu jokio pykčio. Žiūrėdami vienas kitam į akis žinome: viskas paaiškės ringe, o tai, kas greta jo – tik tradicinė apeiga. Tokiais atvejais apie būsimą taktiką tikrai negalvoju.

Jaučiu, kad ringe Aukščiausiasis mane saugo, įkvepia, padeda atsitiesti, kai būna sunku, o po varžybų nuramina.

– Kas tau daro įtaką ringe pasirinkti vienokį ar kitokį kovos būdą? Tarkime, Ignas Barysas be žvalgybos iškart veržiasi, anot jo paties, sudraskyti varžovą į skutelius.

– Igno stilius išties neprilygstamas... Aš irgi – ne šaltesnio kraujo, bet pirmiausia atsižvelgiu į situaciją. Savitvarda – vertinga savybė.

– Pauliau, kokie keliai tave atvedė į Viešojo saugumo tarnybą?

– Tikriausiai tie patys, kaip ir kitus sportininkus – rankininkus, ledo ritulininkus. Man daug padėjo treneris I.Gružinskas. Atitikau fizinio parengtumo, kitus reikalavimus ir priėmė. Mano darbas glaudžiai susijęs su sportu, specialios treniruotės – mažiausiai dukart per savaitę. Džiaugiuosi, kad taip sutapo.

– Ar teko tarnyboje panaudoti kovos menų įgūdžius?

– Dirbame taip, kad nekiltų jokių incidentų.

– Kas ateityje bus tavo gyvenimo prioritetas – sportas, darbas, šeima?

– Norėčiau, kad viskas sklandžiai derėtų. Šiuo metu Kauno kolegijoje neakivaizdžiai studijuoju sporto vadybą, laukia pankrationo turnyras Latvijoje, mišrių kovos menų – Šveicarijoje ir Kaune. Mano draugė Laura – prijaučianti sportui, susipažinome kudo treniruočių stovykloje. Neprieštarauju, kai matau ją greta ringo – labai svarbu, kai į kovą palydi artimas žmogus. Lietuvoje išsiversti vien iš sporto – sudėtinga. Galima uždirbti užsienyje, tačiau tokiam gyvenimui svetur reikia atsiduoti – it vienuoliui. O man mieliau čia, arčiau namų.