Pau Gasolis nesigėdijo savo ašarų, kai jo vedama Ispanijos rinktinė pirmą kartą tapo Europos krepšinio čempione.

Permirkęs nuo pergalės šampano, naudingiausias "Eurobasket 2009" žaidėjas kelias minutes vienas stovėjo atsirėmęs į Katovicų sporto arenos sieną ir verkė. Pamatęs pribėgančius komandos draugus, jis akimirksniu pasikeitė – plačiai nusišypsojo, kažką riktelėjo ir vėl įsitraukė į triumfo siautulį.

– Emocijas, kurios mane tada buvo apėmusios, sunku išpasakoti, – interviu po Europos čempionato sakė Rožine pantera pravardžiuojamas P.Gasolis. – Tai buvo pirmasis finalas, kurį laimėjau su nacionaline rinktine. Pasaulio čempionatas Japonijoje? Taip, mes ten irgi buvome stipriausi, tačiau prieš lemiamą dvikovą aš susižeidžiau ir varžybas stebėjau nuo atsarginių žaidėjų suolo. Žaisti finale ir po to stovėti ant nugalėtojų pakylos, skambant savo šalies himnui, – tai fantastiška!

– Prieš dvejus metus "Eurobasket" finale jūs galėjote išplėšti pergalę Ispanijai, tačiau po jūsų paskutinio metimo kamuolys į krepšį neįkrito. Ką tąkart jautėte? Ar galite pasakyti, kad dabar atsirevanšavote likimui už tą nesėkmę?

– Tada Madride visi laukė mūsų aukso, tačiau rusai sužaidė geriau. Man tos rungtynės susiklostė nekaip. Jaučiau didelę atsakomybę už tai, nežmoniškai krimtausi, kad nelaimėjome. Aš visada nusitaikęs į pergalę. Nemėgstu pralaimėti ir sunkiai iškenčiu bet kokią nesėkmę. Kiekvieną kartą, kai mano komanda pralaimi, man kažkas lyg lazda kerta – stipriai ir skaudžiai. Kita vertus, sukyla ambicijos atsigriebti, noriu įrodyti, kad esu vienas geriausių krepšininkų pasaulyje. Jaučiu, kad mane palaiko visa Ispanija, žmonės tiki manimi ir rinktine. Tai yra galingas stimulas. Todėl esu laimingas, kad pagaliau pasiekėme viršūnę.

– Ar jūsų brolis Marcas džiaugėsi taip pat, kaip ir jūs?

– O kaipgi? Mes dažnai pasikalbėdavome apie rinktinę, konkurentus. Marcas žaidė mažiau nei aš, bet jis yra fiziškai stipresnis, todėl, pakeitęs mane, jis didele jėga griebdavo varžovus už ragų. Mes kartais juokais susilažiname, kuris surinksime daugiau taškų ar atkovosime kamuolių, blokuosime metimų. Pastebėjau, kad tokie susitarimai įkvepia iš principo nenusileisti vienas kitam. Panašiai būdavo vaikystėje, kai, viešėdami pas močiutę, surengdavome dvikovas vienas prieš vieną.

– Kodėl pasirinkote būtent krepšinį?

– Mačiau, kaip tėvas žaidė veteranų komandoje, į rungtynes nueidavome su mama. Beje, ji irgi buvo krepšininkė, tačiau baigė sportuoti, kai laukėsi manęs. Norėjau būti panašus į tėvą. Mėginau žaisti regbį, futbolą. Bendraamžiai buvo žemi, kresni ir greiti, o aš – ištįsęs ir liesas. Kartą mama pasakė: nesiblaškyk, žaisk tik krepšinį. Taip ir padariau.

– Palyginkite triumfą Europos ir NBA čempionatų finaluose.

– Tikriausiai nelabai teisinga lyginti pergales klubų ir rinktinių varžybose, bet aš buvau devintajame danguje abiem atvejais. Kai jums gimsta vienas vaikelis, po to – antras, jūs juk nesvarstote, kuris iš tų įvykių džiugesnis, mielesnis, įsimintinesnis, ar ne? Jūs tiesiog mėgaujatės gyvenimu.

– Kaip manote, ar komandos draugai iš "Lakers" pasveikins jus su Europos čempiono titulu?

– Abejoju. Nemanau, kad "Lakers" supranta, ką man ir mano šaliai reiškia Europos čempionato aukso medalis, bet svarbiausia, kad aš tai suprantu (vis dėlto P.Gasolis užvakar sulaukė "Lakers" stratego Phillo Jacksono sveikinimo – red. past.). Jie vertina olimpines žaidynes ir pasaulio čempionatus. Europoje patekti į pusfinalį ar finalą yra sunkiau negu olimpiadoje ar planetos pirmenybėse.

– O jūsų bičiulis Rafaelis Nadalis nepamiršo atsiųsti žinutės?

– Atsiuntė net kelias! Su Rafa mes geri draugai. Pagal galimybes stengiuosi apsilankyti turnyruose, kuriuose jis dalyvauja. Dažniausiai tai būna "Roland Garros". Kai Rafa žaidžia su Rogeriu Federeriu, mane erzina Juanas Carlosas Navarras – jis yra didelis šveicaro gerbėjas. Kartą treniruočių stovykloje prie televizoriaus su Juanu netgi apsišaudėme piktomis replikomis, nors nei aš, nei jis didžiojo teniso nežaidžiame – tik stalo tenisą arba pamėtome smiginio strėlytes.

– Kur sunkiau: Europos ir pasaulio čempionatuose ar NBA?

– NBA reguliariosios pirmenybės – ilgos, reikia sužaisti daugiau nei 80 rungtynių, ir tik po to prasideda atkrintamosios kovos. Jose, beje, serijos iki keturių pergalių, todėl yra galimybių ištaisyti klaidas. Europos ir pasaulio čempionatai – specifinės varžybos. Per ribotą laikotarpį reikia sužaisti kelis ypač sunkius mačus su skirtingo stiliaus ir agresyviai nusiteikusiais priešininkais, o bet kuris pralaimėjimas gali sugriauti visas viltis iškovoti medalius. Todėl rinktinėje privalai būti maksimaliai susikaupęs.

– Specialistai laužė galvas: kas buvo atsitikę ispanų "Svajonių rinktinei" "Eurobasket 2009" grupių turnyre, kad ji pralaimėjo net dvejas rungtynes, o vienas laimėjo tik po pratęsimo?

– Neįvertinome varžovų. Pavyzdžiui, serbų. Jie subūrė jauną ir perspektyvią komandą. Neabejoju, kad naujosios Serbijos krepšinio kartos laukia įspūdinga ateitis. Grupių varžybose mes stengėmės, tačiau žaidimas nesiklijavo. Tuomet susirinkome, pasitarėme. Kažkuris iš vaikinų pranešė, kad sirgaliai internete kraustosi iš proto, tačiau aš to nesureikšminau – jie beveik visada pila purvą, kai komandai nesiseka, ir uždeda karūną, kai tampi čempionu. Atsigavome mačo su Lietuva antrajame kėlinyje. Nuo tada praėjome žaisti tokį krepšinį, kokį norime. Mane asmeniškai įkvėpė patiko trenerio Sergio Scariolo žodžiai: eikite ir laimėkite, nes jūs to verti.

– Jei 2010 m. pasaulio čempionate Turkijoje jūsų komanda žais tokį pat krepšinį, kurį kai kurie specialistai dabar pavadino ateities krepšiniu, galbūt įveiksite ir JAV profesionalus?

– Stengsimės tai padaryti. Žaidynėse Pekine buvome netoli to. Žmonės tas rungtynes vadina geriausiomis krepšinio istorijoje. Tai glosto savimeilę, tačiau man jos nėra geriausios, nes pralaimėjome. Krepšinio istorijoje dažniausiai prisimenami nugalėtojai.

P.Gasolio dosjė

Gimė: 1980 m. liepos 6 d. Sant Boi de Llobregate, Ispanijoje.

Ūgis: 215 cm. Svoris: 115 kg.

Šeima: nevedęs.

Pravardė: "Rožinė pantera".

Pomėgiai: grojimas rojaliu, japoniškų galvosūkių (sudoku) sprendimas.

Karjera: pirmasis kontraktas – sulaukus 14 metų su "C.B. Cornella" klubu, 16 m. – su "Barcelona" jaunimo ekipa; debiutas nacionalinėse rinktinėse – 1998 m. Ispanijos jaunimo (iki 18 m.) komandoje ir 2001 m. vyrų ekipoje; 2001 m. pakviestas į NBA, klubai – Memfio "Grizzlies", Los Andželo "Lakers".

Pasiekimai, titulai: Europos jaunimo (iki 18 m.) čempionas (1998 m.), Ispanijos čempionas (su "Barcelona", 1999, 2000, 2001 m.), Ispanijos ACB lygos finalų ir Ispanijos taurės turnyro naudingiausias žaidėjas (2001 m.), Europos čempionato bronzos medalis (2001 m.), NBA metų naujokas (2002 m.), Europos vicečempionas (2003, 2007 m.), pasaulio čempionas ir naudingiausias pasaulio čempionato žaidėjas (2006 m.), NBA "Visų žvaigždžių" mačų dalyvis (2006, 2009 m.), Pekino olimpiados vicečempionas (2008 m.), FIBA metų krepšininkas (2008 m.), NBA čempionas (su "Lakers", 2009 m.), Europos čempionas ir Europos čempionato naudingiausias žaidėjas (2009 m.).