Europos lengvosios atletikos čempionato finalas, Europos uždarų patalpų čempionato 4-oji vieta, daugybė Lietuvos bėgimo rekordų (200 m – 22,99 sek., 400 m – 50,99 sek. ir uždarų patalpų 400 m – 52,33 sek.). 2018-aisiais A.Šerkšnienė įsitvirtino 400 m bėgimo rungties pasaulio elite, tačiau po geriausių karjeros metų atėjo skausmingiausi.

– Rūpesčiai prasidėjo maždaug balandžio viduryje, prieš pat pirmą treniruočių stovyklą. Iš pradžių neatrodė labai blogai, tad išskridau į Turkiją. Ten rengiau kitokio pobūdžio treniruotes, sportavau taip, kaip galėjau. Tikėjomės, kad skausmai greitai praeis. Grįžusi ėjau pas gydytojus, jie taip pat manė, kad viskas greitai susitvarkys – diagnozavo nervo uždegimą. Tačiau mano savijauta po truputį vis prastėjo, – pasakojo bėgikė. – Blogiausia buvo praeitų metų birželį, per patį vasaros sezono įkarštį. Negalėjau bėgti sprinto, atlikti pratimų su štanga, tad rengėme ištvermės ir tam tikras greičio treniruotes. Buvo tikra kančia, pirmiausia – psichologinė, tam išeikvojau daugiausia energijos. Atrodė netgi taip: jei skausmai liausis, vis tiek jau nebegalėsiu visa jėga startuoti svarbiausiose varžybose. Dabar, manau, jau viskas gerėja, bet reikia itin dėmesingai reaguoti į tai, ką sako kūnas – ką galima daryti ir ko negalima, reikia daugiau poilsio, reabilitacijos pratimų, daug kantrybės. Tačiau jaučiuosi geriau, smagu bėgti ir noriu dalyvauti varžybose. Jau startavau porą kartų, rezultatai kol kas ne tokie geri, kaip per praeitas dvi žiemas, bet tai tik tarpinis etapas.

Nenorėčiau vykti į Tokijo žaidynes žinodama, kad mano galimybės – ribotos. Norėčiau olimpiadoje jaustis tvirtai.

– Jūs dusyk sugrįžote į sportą – po motinystės atostogų ir dabar – po traumos. Kuris kartas buvo sudėtingesnis?

– Manau, kad šis. Nesijaučiu visiškai atsigavusi, esu, kaip sakoma, pakeliui. Nesu tikroji Agnė, kuri buvo prieš traumą. Po motinystės atostogų sugrįžau į sportą, bet ne į tą patį lygį, o į tokį, apie kurį net nesvajojau (juokiasi – red. past.). Tada net pati stebėjausi, kad apskritai galiu taip gerai bėgti. O dabar žinau, kad galiu ir turėčiau bėgti greičiau, bet mano lygis vis dar vidutinis. Reikia mažinti lūkesčius, nespausti savęs, nors elgiuosi priešingai.

– Šį žiemos sezoną norėjote pasiekti tam tikrą rezultatą ar kad bėgdama nebejaustumėte skausmų?

– Iki Kalėdų net nežinojau, ar startuosiu šį žiemos sezoną. Negalėjau normaliai bėgti ir nebuvau tikra, ar išvis galėsiu dalyvauti varžybose. Viskas paaiškėjo treniruočių stovykloje Pietų Afrikos Respublikoje. Po ilgos pertraukos – beveik po metų – pirmą kartą per dieną treniravausi po du kartus. Buvo baisoka – ar atlaikysiu? Džiaugiuosi, kad stovykla susiklostė gana gerai, todėl su treneriu nusprendėme, kad reikia pabandyti dalyvauti varžybose žiemą. Pirmas 400 m startas "Q-Meeting" varžybose Maglingene – 53,64 sek. Rezultatas – vidutinis, bet kaip sugrįžus – gerai.

– Kokie jūsų siekiai šiais – olimpiniais – metais?

– Tikrai nenorėčiau vykti į Tokijo žaidynes žinodama, kad mano galimybės – ribotos. Norėčiau olimpiadoje jaustis tvirtai, tačiau pirmiausia reikia į ją patekti. Šiuo metu mano pozicija pasaulio reitingų lentelėje nuteikia optimistiškai, bet reitingas – ne šimtaprocentė garantija, ją suteikia tik įvykdytas kvalifikacinis normatyvas. Viskas spręsis gegužės, birželio mėnesiais. Tikiuosi iki vasaros įgyti geriausią sportinę formą.