Pranešus, jog Baltijos moterų krepšinio lygos čempionato varžybas stebi dukart olimpinė, triskart pasaulio ir dešimtkart Europos čempionė Uljana Semjonova, gausiai susirinkę klaipėdiečiai atsistoję negailėjo ovacijų legendinei krepšininkei.

Lietuva – gimta šalis

"Myli mane lietuviai, – duodama interviu "Klaipėdai", nusišypsojo kovo 9-ąją 58-ąjį gimtadienį šventusi garsioji Ulia, dažniausiai taip vadinama garsioji Latvijos krepšininkė. – Kone kiekvieną kartą žaidžiant su jūsų "Kibirkštimi", Vilniaus krepšinio komandos aistruoliai juokaudavo, jog ne Rygos TTT, o "Kibirkšties" marškinėlius turiu vilkėti. Visada į Lietuvą atvykstu kaip į antrus, gal net gimtus namus. Be to, Lietuvoje, ypač sostinėje, gyvena nemažai mano giminaičių, todėl malonu lankytis pas jus".

– Prasitarėte, kad gimėte Lietuvoje, tačiau visur skelbiama, jog Latvijoje, Daugpilyje.

– Iš tikrųjų gimiau Zarasuose. Tėvai gyveno Latvijoje, vos už keturių kilometrų nuo Lietuvos sienos. Kai mamai prasidėjo sąrėmiai, tėtis nieko nelaukęs pakinkė arklį ir rogėmis per mišką nudangino į Zarasus. Jis neturėjo laiko rinktis. Iki Zarasų buvo 8 kilometrai, iki Daugpilio – 25.

Nesigaili žaidusi krepšinį

– Ar nesigailite šiandien, būdama antros grupės neįgalioji, kad pasirinkote krepšininkės kelią?

– Ne. Nors gyvenimo metus jaučiu, tačiau krepšiniui už daug ką esu dėkinga. Kai manęs klausia: "Kaip gyveni?", visuomet atsakau, jog yra ir blogiau gyvenančių. Esu turtinga širdyje. Būdama krepšininkė, aplankiau visą pasaulį, duonai turiu pinigų ir man to užtenka. Suprantama, yra likę visokių nuoskaudų, tačiau geriau prisiminti tai, kas buvo gražaus.

– Nuolat ginčijamasi, koks gi Semjonovos ūgis, nes yra daugybė variantų.

– Kai matuodavo – 208 centimetrai, bet kai priversdavo labiau išsitiesti, paaugdavau dar dviem. Niekuomet nebuvau 220 centimetrų, kaip jūsų Arvydas Sabonis. Nors daug kur prie savo duomenų esu mačiusi šį skaičių.

Credo – rūpestis kitais

– Kaip susiklostė jūsų tolimesnis gyvenimas, kai atsisveikinote su krepšinio aikštele?

– Netrukus po to, kai baigiau sportinę karjerą, mane paskyrė Latvijos olimpiečių socialinio fondo pirmininke. Tad beveik 20 metų rūpinuosi sunkiai gyvenančiais buvusiais sportininkais. Šiandien globoju apie 170 žmonių. Iš jų 70 procentų sudaro sportininkai, 20 – treneriai ir 10 – žinomi sporto veikėjai. Valstybė buvusiems olimpiniams čempionams kiekvieną mėnesį skiria po 400 JAV dolerių, vicečempionams – po 320, o bronzos medalininkams – po 280 dolerių. Sunkiausiai besiverčiantiems kas savaitę išvežiojame rėmėjų tiekiamų maisto produktų – duonos, pieno, vaisių. Didesnį dėmesį skiriame vienišiems pensininkams, nes jiems daug sunkiau gyventi. Buvę sportininkai mane vadina motina Terese arba Saule. Nors ne savo pinigus jiems daliju, tačiau žilagalviai man sako, jog neįsivaizduoja, kaip išgyventų, jei ne aš. Tiesa, pastaruoju metu valdžia vis nurėžia nuo senelių. 2009 ir 2010 metais sumažino biudžetus po 60 tūkst. dolerių. Tačiau vis šioks toks pinigėlis.

– Jūsų pasiaukojimas krepšinio aikštelėje, gyvenime, jūsų kuklumas galėtų būti itin geras pavyzdys...

– Kaip gali nepadėti, jeigu gali. Aktyvios karjeros saulėlydyje, kai žaidžiau prancūzų "Orchsi" komandoje, sugipsuota koja sėdėjau namuose. Sulaukiau TTT krepšininkių skambučio. Jos prašė manęs padėti – bent pagąsdinti varžoves nuo atsarginių suolelio, nes komandai grėsė iškritimas į žemesnę lygą. Ilgai nesvarsčiau – nusiėmiau gipsą, porą dienų pavaikščiojau po aikštelę, pamėčiau į krepšį ir puikiai sužaidėme lemiamas rungtynes. Apskritai, kai padedu kuriam nors žmogui, man palengvėja "ant širdies".

Ulia pagerbta Amerikoje

– Jūs 1993 metais buvote tarp tų septynių laimingųjų, patekusių į Krepšinio šlovės muziejų JAV, Springfylde. Koks jausmas, nes buvote pirmoji taip pagerbta Europos krepšininkė?

– Tuomet buvau labai laiminga. Man nepatinka, kai amerikiečiai dėkoja bobutei, diedukui, mamai, tėčiui ir Dievui. Norėdama pabrėžti Latvijos nepriklausomybę, kalbėjau latviškai. Per vertėją padėkojau stipriems varžovams. Baigdama pasakiau anglų kalba: "I love this game!" Vos ištariau, 3 tūkstančiai svečių atsistojo ir be perstojo plojo tris minutes. O priėjęs treneris paklausė: "Ar galėtume jūsų garsųjį sakinį panaudoti NBA reklamose"? Žinoma, leidau. Šie mano žodžiai pakeitė iki tol reklamavusį NBA šūkį "It’s fantastic".

– Ar šiandien švystelite kamuolį į krepšį?

– Ne. Tačiau turiu aibes susitikimų su moksleiviais, kur turiu papasakoti apie šią sporto šaką. Ir ne tik. Netgi reikia pasiruošti, kad manęs neužkluptų jaunimas, paklausdamas apie dopingą bei kitas mums, tuomečiams sovietmečio sportininkams, nežinomas sporto sritis.