Paplūdimio tinklininkės Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė Austrijoje vykusiose Senojo žemyno jaunimo (iki 20 metų) pirmenybėse pasipuošė bronzos medaliais. Į tėvynę sugrįžusios sportininkės prisipažino: šis turnyras išmokė nepasiduodi ir kovoti iki pabaigos.

– Ar bronzos medalis yra rezultatas, kurio tikėjotės? – žurnalistai paklausė tinklininkių.

Monika Povilaitytė: "Tikėjomes patekti į stipriausiųjų šešetuką. Netikėjome, kad į Lietuvą parvešime medalį."

Ieva Dumbauskaitė: "Tik kalbėjome, kad labai norime medalio, tačiau tikslas buvo mažesnis. Jau vykstant turnyrui ambicijos išaugo. Po pralaimėto pusfinalio buvo daug ašarų, nes tikrai galėjome laimėti."

M. P.: "Tiesiog nesugebėjome susitvarkyti psichologiškai."

I. D.: "O dėl trečios vietos mačas buvo labai sunkus. Trečios partijos pabaigoje pagalvojome: "viskas". Mintyse tik pasiguodžiau draugo žodžiais: "Gausite medinius medalius." Kažkaip sugebėjome susikaupti ir laimėjome. Viskas gerai baigėsi."

M. P.: "Šį sezoną prieš porą iš Rusijos Kseniją Dabižą ir Aną Gorbunovą jau žaidėme tris kartus. Buvo sunku, nes jos mus puikiai pažįsta."

– Kokie jūsų artimiausi planai?

I. D: "Šį sezoną Rusijoje dar mūsų laukia Rytų šalių moterų čempionatas, į kurį išvykstame jau trečiadienį. Tikimės geriausio. Tai moterų čempionatas, pažiūrėsime, kaip mums seksis (šypsosi). Vėliau važiuosime į Suomiją, kur vyks vienas iš moterų čempionato etapų."

– Minėjote, kad po pralaimėto pusfinalio buvo nusivylimo ašarų. Ar buvo džiaugsmo ašarų po laimėto mažojo finalo?

I. D.: "Jautėme didelį džiaugsmą. Emocijos liejosi per kraštus."

M. P.: "Emocijų buvo daugiau negu per pasaulio čempionatą..."

I. D.: "Nes šįkart buvo labai sudėtinga. Atidavėme visas savo jėgas."

M. P.: "Dar prieš pusfinalį pradėjo skaudėti nugarą. Svarstėme, ar galėsiu žaisti. Mane išgelbėjo masažas ir krūva vaistų. Nusprendėme, kad nepasiduosime iki pabaigos."

I. D.: "Tiesiog nuėjusi pasirašyti ant protokolo, pamačiau, kad Monika klūpi ant kelių. Paklausiau, kas nutiko. O ji man verkdama: "Negaliu atsistoti." Išsigandome, tačiau medikai padarė viską, ką galėjo. Dabar džiaugiamės, kad viskas baigėsi gerai."

– Ko dar pačioms trūksta, kad labiau pasitikėtumėte savimi moterų varžybose?

I. D.: "Patirties. Visuose dalykuose dar reikia šiek tiek padirbėti. Moterys viską daro geriau. Todėl mums reikia dar labai daug dirbti."

– Ar telefonai įkaito po bronzinės pergalės?

Duetu: "Įkaito" (juokiasi).

I. D.: "Įkaito ir feisbukas."

M. P.: "Iki šiol nespėjome visų žinučių perskaityti."

I. D.: "Skaičiau, tačiau nespėjau visiems atsakyti. Visų, kuriems neatrašiau, atsiprašau" (šypsosi).

– Sunkiai iškovotoms taurėms jau paruoštos garbingos vietos namuose?

I. D.: "Aš viską dedu ant spintos. Visa mano kolekcija yra namuose, Vilniuje – tik pastarieji apdovanojimai. Čia dar vietos rasiu."

M. P.: "Aš taip pat apdovanojimus laikau ant spintos. Viskas saugoma Tytuvėnuose. Vilniuje – trys taurės ir trys medaliai."

– Laikas prisipažinti, kaip po pergalių švenčia jaunieji tinklininkai?

M. P.: "Po pergalės ramiai sėdėjome su treneriais..."

I. D.: "Ramiai vakarą praleidome, nors po jaunių varžybų visada vyksta vakarėlis, tačiau šįkart jis vyko šeštadienį. Mes sapnavome sapnus prieš pusfinalį. Į vakarėlį nepatekome. Po visko tiesiog pasėdėjome su treneriais ir dalijomės geromis emocijomis."

M. P.: "Apsidžiaugėme, kad nedalyvavome vakarėlyje. Nuo ankstyvo ryto viena kitai pasakėme, kad neisime. Kaip nusprendėme, taip ir padarėme."

– Su treneriais dalijotės tik geromis emocijomis?

I. D.: "Atvirai pasakysiu, jaučiau nedidelį apmaudą dėl pralaimėto pusfinalio. Mes galėjome įveikti savo varžoves..."

M. P.: "Žinojome jų silpnąsias puses, su treneriais buvome susidėlioję strategiją. Vis dėlto jos įgyvendinti nepavyko."

I. D.: "Vėliau sulaukėme daug sveikinimų: "Sveikiname, trečia vieta – tai nuostabu." O aš galiu pasakyti tik viena: nuostabu yra pirma vieta. Bronza – labai gerai."

M. P.: "Pasimokėme, įgijome patirties ir turėsime, ko siekti ateityje."