Pastarųjų kelių sezonų Kauno „Žalgirio“ simboliu tapęs Marko Popovičius jausmingai atsisveikino su Lietuva. Išvykdamas į gimtąjį Zadarą kroatas pareiškė, kad palieka miestą, kuris tapo jo šeimos antraisiais namais.

Su snaiperiu kalbėjomės prieš paskutinius „Žalgirio“ klubo krepšininkų bendrus pietus, kuriuos inicijavo vyriausiasis treneris Joanas Plaza.

Keturi sezonai – keturi Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempiono titulai. Taikliarankiui M.Popovičiui sirgaliai „Žalgirio“ tribūnose per kiekvienas rungtynes išskleisdavo Kroatijos vėliavą.

Pirmą kartą Marko į Kauną atvyko 2006-aisiais, tačiau, klubui pradėjus balansuoti ties finansinio kracho riba, išvyko į Kazanės „Uniks“. 2011-aisiais daugkartinių LKL čempionų ir krepšininko keliai susikirto dar kartą, tačiau finansinės problemos vėl pasikartojo.

„Nenoriu, kad man išvykus liktų kažkokių kabliukų. Per ketverius metus atidaviau komandai visas jėgas, stengiausi profesionaliai elgtis tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Gerbiu ne tik varžovus, bet ir žmones, kurie palaikė mane ir komandą. Juk klubai egzistuoja tik dėl sirgalių. Būtent jie padėjo man jaustis laimingam Lietuvoje. Deja, negalėsiu žaisti krepšinio dar dešimt metų, todėl privalau galvoti ir apie savo šeimą“, – atsisveikinimo interviu „Kauno dienai“ sakė M.Popovičius.

– Marko, jūsų laukia paskutiniai pietūs su komandos draugais. Kokios emocijos užplūsta žinant, kad išsiskirsite? – paklausėme Kroatijos krepšininko.

– Vadovaujuosi posakiu – niekada nesakyk niekada, tačiau šį kartą atrodo, kad atsisveikinu su Kaunu ir „Žalgiriu“. Turbūt galiu užtikrinti, kad čia ateinantį sezoną nerungtyniausiu. Bet koks išsiskyrimas niekada nebūna lengvas, kai reikia palikti žmones, kurie tapo tikrais draugais. Ketveri metai viename klube – gana daug. Džiaugiuosi, kad čia buvau mylimas ir lygiai taip pat mylėjau šį klubą. Palikti „Žalgirį“ man be galo sunku. Esu įsitikinęs, kad kitoje komandoje, kurioje žaisiu, tikrai nesijausiu taip gerai kaip čia. Tačiau toks yra gyvenimas. Visuomet ateina akimirka, kai tenka pasakyti sudie.

– Ne kartą sakėte, kad Kaunas tapo jūsų antraisiais namais. Klubo vadovai ir sirgaliai taip pat tvirtino ir galėtų vėl patvirtinti, kad esate tarsi lietuvis. Ar ilgai galvojote apie sprendimą atsisveikinti su „Žalgiriu“?

– Jei ši komanda man nebūtų išskirtinė, aš seniai būčiau susikrovęs lagaminus ir iškeliavęs kur nors kitur. Šis sezonas tiek man asmeniškai, tiek „Žalgiriui“ klostėsi labai sėkmingai. Kai mus prispaudė finansinės bėdos, aš sulaukiau trijų viliojančių pasiūlymų ir galėjau išvykti. Kaune likau dėl savo draugų, dėl komandos, jos trenerio, dėl visų nuostabių sirgalių. Žinau, kad tapau geru lietuvių draugu ir tuo didžiuojuosi. Lietuvoje puikiai jautėsi mano žmona, sūnus žengė pirmuosius žingsnius, ištarė pirmuosius žodžius. Tai man visuomet kels ypatingų sentimentų. Gyvenimas Kaune buvo tikrai kur kas daugiau nei tik dvi karjeros stotelės.

– Jūsų žmoną Tea ir sūnelį Adrianą galėjome pamatyti beveik visose „Žalgirio“ namų rungtynėse. Kaip į žinią apie išvykimą reagavo jie?

– Tai dar viena sunki tema... Kelionės išvakarėse Tea daiktus į lagaminus krovė ašarodama. Vis prisimindavome tai vieną, tai kitą smagų gyvenimo čia epizodą. Ji surado daug draugų ir jautėsi Kaune laiminga. Sūnus taip pat buvo nustebęs. Kai pasakiau, kad tuoj vyksime namo, jis manęs klausė: „Tėti, kaip tai suprasti? Juk čia yra mūsų namai. Nenoriu niekur išvykti!“ Šiomis dienomis mane užplūdo įvairios mintys. Neslėpsiu, ne kartą pagalvojau: jei gyventume su žmona dviese, galbūt liktume Kaune, kad ir kas benutiktų. Bet dabar esame trise, privalau galvoti apie savo sūnų, rūpintis juo. Noriu užtikrinti jam kuo geresnę ateitį.

– „Žalgirio“ marškinėlius vilkėjote keturis sezonus. Kurie metai atmintin įstrigo giliausiai?

– Visi jie buvo skirtingi... Nesunkiai išvardyčiau viską, ką iškovojome. Pirmaisiais metais laimėjome Lietuvos čempionatą ir šalies taurę, o antraisiais nuskynėme net tris titulus – LKL čempionų žiedus, LKF taurę ir Baltijos lygos trofėjų. Tai buvo neblogas sezonas. Pernai mums pritrūko geresnių rezultatų Eurolygoje, o šiemet buvo iš tiesų daug vilčių, emocijų ir, deja, daug problemų. Paskutinis sezonas buvo išskirtinis, o ir „Žalgiris“ buvo stipriausias. Buvome daugiau nei komanda, J.Plaza – daugiau nei treneris. Ponas Joanas – neeilinė asmenybė. Jis buvo ir mūsų treneris, draugas, ir tėvas bei guodėjas.

– Kaip manote, kada išgirsime apie jūsų naują komandą? Ar tiesa, kad jau sukirtote rankomis su Malagos „Unicaja“?

– Viskas, ko dabar labiausiai noriu, – kelias savaites pailsėti namuose ištiesęs kojas, išsigydyti nugaros traumą, pabūti su tėvais, susitikti su senais bičiuliais. Pasiilgau to jausmo. Noriu atsigauti tiek fiziškai, tiek emociškai. Sezonas buvo alinantis, o jo pabaigoje fiziškai visiškai išsekome. Girdėjau spekuliacijų, kad pradėjau simuliuoti ir nesistengiau per rungtynes. Užtikrinu, kad tai – netiesa. Kalbos apie „Unicają“ – gandai. Skaičiau, kad esu pagrindinis kandidatas papildyti Andalūzijos klubą, kai jis ilgam prarado Marcusą Williamsą. Fantazijos! Niekas su manimi apie tai nekalbėjo ir niekam jokio sutikimo nei žodžiu, nei raštu nepareiškiau. Malagos klubo agentai kreipėsi į mano agentą, tačiau tai yra viskas, nieko daugiau.

– Kaip šiuo metu jaučiatės? Ar reikės ilgos reabilitacijos?

– Sezono pabaigoje tikrai nebuvau toks, kokį mane įpratę matyti „Žalgirio“ gerbėjai. Negalėjau žaisti iš visų jėgų ir šiuo metu dar nesu visiškai sveikas. Norėčiau padėkoti klubo vadovams, kurie manimi rūpinosi, gydė, globojo. Kita vertus, LKL finale mano pastangų lyg ir nereikėjo – „Žalgiris“ sutriuškino Vilniaus „Lietuvos rytą“ be didesnių pastangų... Tikiuosi, kad vasara bus puiki proga žaizdoms išsilaižyti. Būtent todėl pirmą kartą atsisakiau rungtyniauti ir Kroatijos rinktinėje. Tai irgi labai sunkus sprendimas.

– Ko palinkėsite „Žalgiriui“, sirgaliams, savo gerbėjams Lietuvoje?

– „Žalgiris“ priklauso žmonėms, kurie šią komandą palaiko ir dėl jos aukojasi. Norėčiau, kad visi suprastų, jog tai nėra asmeninė Arvydo Sabonio, Vladimiro Romanovo, Pauliaus Motiejūno ar dar kieno nors komanda. Žaisti čia man buvo didžiulė garbė. „Žalgirio“ klubas – labai gerbiamas, Kaune krepšinis stipriai mylimas ir pėdsakas, kurį ši komanda yra palikusi Europos krepšinio istorijoje – gilus. Didžiuojuosi, kad buvau šios komandos istorijos dalelė ir visuomet lauksiu sugrįžimo į „Žalgirio“ areną. Labai pasiilgsiu Kauno.