– Kai prieš trejus metus kalbinau jūsų brolį ir jūsų bėgimo trenerį Remigijų Kančį, jis sakė: „Mano sesė taip pat žengia žingsnius viso maratono link. Kol kas tarp jos pasiekimų – tik pusė maratono, tad maratonininke vadintis negali – tik vidutinių ir ilgų nuotolių bėgike.“ Gal jau?

– Per tą laiką padėtis pasikeitė (šypsosi). 2021-ųjų gruodį Valensijoje įveikiau debiutinį savo karjeros maratoną. 42,195 km nubėgau per 2 val. 30 min. 48 sek. Beje, šią vasarą netikėtai man teko garbė atstovauti savo šaliai Pasaulio lengvosios atletikos čempionate. Džiaugiausi pirmą sykį dalyvaudama tokio rango varžybose ir užimdama 46 vietą pasaulyje maratono distancijoje (2 val. 38 min. 52 sek.). Juk kovojau ne tik su labai stipriomis varžovėmis, bet ir su karštu Budapešto oru.

– Kada pradėjote bėgioti?

– Sunku suskaičiuoti. Gal bus 14–15 metų? Viskas prasidėjo per brolį – jis atvedė mane į tas kančias (juokiasi). Laimei, jos mums abiem teikia malonumą – antraip turbūt ir nesportuotume. Jis išvažiavo studijuoti į Kauną ir ėmė galvoti, ką sesė veiks viena kaime. Tad davė veiklos. Grįžęs namo savaitgaliais klausdavo manęs, ar tikrai viską padariau. Dažnai ir pasimuliuodavau, bet linksėdavau galvą ir sakydavau „taip“. Net mamos prašydavau meluoti, kad iš tiesų nubėgau tiek, kiek Remigijus liepė. Sykį dalyvavau vienose varžybėlėse Alytuje, paskui – Prienuose, o kai abejas pavyko laimėti, atsirado paskata treniruotis.

– Jūsų ir brolio amžiaus skirtumas – septyneri metai?

– Taip. Juokiamės, kad kai jis išeidavo iš vienos mokyklos, tuomet į ją ateidavau aš. Esame kilę iš Sūkurių kaimo Prienų rajone. Galėjome rinktis, į kurią pusę nuo savo kaimuko važiuoti mokytis: 6 km į vieną pusę arba 6 km į kitą. Vėliau, kai brolis išvyko studijuoti į Kauną, aš nusekiau jo pėdomis į Alytaus rajono Krokialaukio gimnaziją ir ėmiau treniruotis pas jo trenerį Arūną Klebauską. Baigusi mokyklą, irgi įstojau į Lietuvos sporto universitetą, nuėjau sportuoti pas brolio trenerę Ingą Juodeškienę.

Bendraminčiai: su Andriumi, taip pat bėgimo entuziastu, Loreta drauge jau aštuntus metus. / L. Kančytės asmeninio archyvo nuotr.

– Jums 29-eri ir maždaug pusę to laiko bėgiojate. Smalsu sužinoti, kokių užduočių skirdavo brolis, kad sesė, likusi be jo priežiūros kaime, netinginiautų?

– Tai būdavo ilgesni arba trumpesni bėgimai. Pavyzdžiui, bėgti 30 minučių. Dieve, kaip daug tai atrodydavo paauglei! Juolab kad mūsų kaime nebuvo daugiau sportuojančių. Keistai į mane vietiniai žiūrėdavo. Pamenu, kai brolis grįžęs bėgiodavo, vaikai pirštais į jį rodydavo: vyras su timpomis (juokiasi). Tačiau tokia apranga bėgikui įprasta.

– Treniravotės pas visus Remigijaus trenerius, o kai galiausiai brolis perėmė sesės treniruotes į savo rankas, prašom – L. Kančytės sąskaitoje jau net keturi maratonai! Koks jis treneris – ar labai griežtas?

– Nemeluosiu, būna visko, juk negali viskas būti idealu. Kartu treniruojamės, kartu dalyvaujame varžybose, rezultato siekiame irgi kartu. Džiaugiuosi, kad abu siekiame tikslo ir abu vienas kitą palaikome. Drauge treniruojame ir mūsų bėgikų klubo „Origami runners“ mėgėjus. Ar Remigijus reiklus? Gal, kai buvau paauglė, taip atrodė. Dabar, kai pati dirbu trenere, manau, visai normalu, kad treneris sportininką truputį paspaudžia – ypač tuomet, kai mato, kad jis galėtų geriau. Juk abiem norisi rezultato.

– Kokia bėgiko dienos rutina?

– Jei ruošiamasi kokioms svarbioms varžyboms – vienokia, jei ne – kitokia. Kai ruošiuosi varžyboms, 9 val. ryte turiu treniruotę. Jei maratonui – ji būna ilgesnė: bėgu apie 20 km. Grįžusi namo, kai normalūs žmonės turbūt jau valgo pietus, aš pusryčiauju. Paskui kiek pailsiu ir turiu antrą bėgimo treniruotę. Po jos laukia trenerės darbas „Origami runners“ klube.

Atvirai: pasak L. Kančytės, bėgant maratoną pašalinėms mintims nelieka laiko. / A. Pliadžio nuotr.

– Ar visada buvote tokia liekna, sportiška?

– Klausiate, ar paauglystėje neturėjau antsvorio problemų? Jei sudėtume nuotraukas, darytas prieš dešimt metų ir dabar, vaizdas tikrai skirtųsi. Tačiau maitinuosi labai paprastai. Maistą gaminamės dažniausiai namuose. Nesu linkusi į kraštutinumus, tad jei kartais norisi bandelės, picos ar bulvių traškučių – leidžiu jais pasimėgauti su saiku. Ypač savaitgaliais, kai jau būnu nubėgusi ilgą krosą ir, rodos, jaučiuosi dar labiau visko nusipelniusi. Tuomet, patikėkite, norisi ne kasdienių kotletų ar makaronų! Pamenu, kai šią vasarą važiavau į Pasaulio lengvosios atletikos čempionatą Budapešte, bėgimo išvakarėse apėmė toks stresas – be proto norėjosi saldumynų. Nežinau, kiek šokoladukų tada būčiau galėjusi sukirsti.

Po maratono būtina šiek tiek laiko skirti poilsiui. Todėl per metus, jei norime gero rezultato, galime bėgti ne daugiau kaip du maratonus.

– Kokio nuotolio bėgimus renkatės? Ar turite savo favoritų?

– Mano favoritai – 10 km, pusmaratonis (21,0975 km) ir maratonas (42 km 195 m). Anksčiau dar bėgdavau stadione ilgo nuotolio (5 000 m), arba vidutinio nuotolio (1500–3000 m) atstumus. Dabar labiau traukia plento bėgimai, bet tikrai neatmetu galimybės kada nors sugrįžti ir į stadioną.

– Kaip sudarote savo varžybų tvarkaraštį ir kaip renkatės varžybas, kurių pasiūla, turbūt labai didelė?

– Pasiūla iš tiesų didelė, bet pirmenybę teikiu maratonams. Jie vyksta pavasarį ir rudenį. Tuomet pagal pasirinktą startą su broliu dėliojame tarpines varžybas. Po maratono būtina šiek tiek laiko skirti poilsiui. Todėl per metus, jei norime gero rezultato, galime bėgti ne daugiau kaip du maratonus. Šiais metais man labai pasisekė – atsirado galimybė dalyvauti Pasaulio lengvosios atletikos čempionate. Nuoširdžiai sakau: nesitikėjau, nes normatyvai maratono distancijoje bėgikams buvo labai aukšti. Balandį bėgau maratoną Hamburge ir tikrai nemaniau, kad papulsiu. Todėl visą mėnesį poilsiavau, o brolis juokavo, kad šansų dar yra… Kol vieną dieną sužinojome, kad pakliuvau 99-a iš 100! Lyg ir turėjau džiaugtis, bet iš pradžių labiau sutrikau, nes juk kiekvienas maratonas – kančia arba džiaugsmas. Taip ir buvo. Tą dieną, kai turėjau startuoti, Budapešte jutiminė temperatūra buvo 37 °C karščio. Asmeninio rekordo nepagerinau, bet finišą pasiekiau. Labai nesijaudinau, nes mačiau, kad net elitiniai bėgikai maratono distancijoje savo asmeninių rekordų nepagerino – labiau kovojo dėl vietų.

– Kokios mintys sukasi galvoje bėgant tokią ilgą distanciją: ar kuriate kokias nors strategijas, o gal tiesiog svajojate apie mamos cepelinus?

– Pašalinėms mintims nelieka laiko. Aišku, šiek tiek strateguoju. Mat tokioje distancijoje negali per greitai užsirauti į priekį – vėliau gali apleisti jėgos, pablogėti savijauta. Bėgi nuo vieno punkto iki kito. Užkandi. Tarkime, aš kas 5 km valgau geliukus (geliukai – maratono metu valgomi angliavandeniai, maratonininkų maistas). Žmonėms atrodo, kad maratonas – labai ilga distancija, bet iš tiesų laikas ir kilometrai bėga greitai. Kartais nebūna jokių minčių, o kartais norisi save motyvuoti, kad greičiau pasiektum finišą.

Vieningai: su broliu, treneriu, draugu, bėgimo įkvėpėju, bėgikų klubo „Origami Runners“ įkūrėju – maratonininku R. Kančiu. / L. Kančytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar esate patyrusi kokių nors traumų?

– Kaip ir sakiau, reikia bėgti mąstant, taip pat vartoti papildus, lankytis pas masažuotoją. Tuomet ir traumų bus mažiau. Tfu tfu tfu… Kažko rimto pastaruoju metu neprisimenu. Kai buvau septyniolikos, stipriai pasitempiau raumenį prie klubo. Negalėjau kurį laiką sportuoti. Kita vertus, kai kasdien bėgioji po nemažai kilometrų, normalu, kad kažką kūne nuolat jauti.

– Ar galėtumėte pasidalyti savo artimiausiais planais?

– Vieną plano dalį, t. y. įsivertinti, kiek jėgų dar liko po vasaros maratono Budapešte, jau įgyvendinau, o spalio 1 d. dalyvavau Pasaulio pusės maratono plentu čempionate. Jis vyko Rygoje. Startavo daugiau kaip 300 bėgikų iš 56 pasaulio šalių. Pusmaratonyje man pavyko pasiekti geriausią Lietuvos sezono rezultatą (1 val. 15min. 12 sek.) ir užimti 44 vietą, taigi, esu patenkinta. Šiuo metu ilsiuosi ir planuoju naujus startus kitiems metams. Kalbamės su broliu, kokį maratoną iš visos jų gausybės pasirinkti. Pirmiausia žiūrime, kad būtų gera (lygi) trasa; paskui – geri konkurentai, nes kuo stipresnė konkurencija, tuo geresni rezultatai. Kai važiavau į debiutinį savo maratoną Valensijoje, ten buvo be galo didelė konkurencija: 42,195 km nubėgusi per 2 val. 30 min. 48 sek. buvau tik 30-a. Kitame maratone su tokiu laiku galėjau atsistoti net ant prizininkų pakylos. Žodžiu, daug kas priklauso nuo dalyvių. Kartais gali atbėgti toli nuo prizinių vietų, bet pasigerinti savo asmeninį rezultatą.

– Ruduo – ne pats geriausias metas plento bėgimui. Gal žinote receptą, kaip bėgti ir nesušlapti?

– Nesame burtininkai, bei šiais laikais jais ir nereikia būti. Visi turime orų programėles savo telefonuose. Todėl pasižiūrime, kada, tikėtina, lis, ir pagal tai pasideriname treniruočių laiką. Jei tik lašnoja – niekis: visada bėgame. Nebent lytų labai smarkiai. Per šalčius irgi bėgiojame, nors brrr, kaip jų nelaukiu.

– Įdomu, ar sportininkai serga peršalimo ligomis, kurios netrunka mus užklupti vos atšalus orui?

– Serga, serga. Kai ruošiesi kokioms atsakingoms varžyboms ir organizmas, mūsų žargonu kalbant, yra pačiame pike, turi ypač saugotis, nes tuo laiku esi kur kas imlesnis visiems virusams. Žinau iš patirties.

L. Kančytės asmeninio archyvo nuotr.

– Abu su broliu įkūrėte „Origami runners“ bėgikų klubą, kurio devizas: „Tobulėk savu tempu.“ Kviečiate mėgėjus ir profesionalus, vaikus ir suaugusiuosius?

– Amžius čia nesvarbus. Į klubą renkasi bendraminčiai, kurie sportuoja kartu, dalyvauja varžybose, siekia savų rezultatų. Tikrai neakcentuojame žmonių fizinių galimybių. Tikime, kad kiekvienas iš mūsų turime potencialo. Broliui, kaip ir man, patinka atkaklūs ir siekiantys savo tikslų žmonės. Todėl daugiau dėmesio kreipiame į charakterį ir norą tobulėti.

– R. Kančys su žmona Erika augina dvi dukreles. Ar dažnai būnate jų šeimos viešnia, gal net esate vienos iš jų krikšto mama?

– Atspėjote: esu antrosios mergaitės, Lukos, krikšto mama. Jai greitai bus dveji. Su Remigijumi susitinkame beveik kiekvieną dieną, kas antrą – tai tikrai. Su jo šeima dažnai kartu švenčiame tradicines šventes – gimtadienius, Kalėdas ir kt. Jie visi atvyksta ir į varžybas manęs palaikyti, paskatina bėgti greičiau. Žodžiu, matomės dažnai.

– Ar turite draugą?

– Turiu. Andrius yra sportininkas mėgėjas, bėgioja dėl savęs. Taip pat priklauso mūsų „Origami runners“ klubui. Tiesa, susipažinome kitame – maratonininkų – klube. Vienose varžybose pabendravome, kitose – ir štai jau beveik aštuoneri metai mes kartu.

– Jei kasdienį bėgimą vadintume darbu, kaip atrodytų jūsų laisvalaikis?

– Nepatikėsite, bet tas laisvalaikis vis tiek sueina į sportą. Juk nuolat ruošiesi vienoms ar kitoms varžyboms. Šią vasarą ruošiausi maratonui, rinkau kilometrus, bet tarp jų, aišku, buvome ir prie jūros, ir Varšuvoje koncerte. Žodžiu, atostogavome derindami malonumus su sportu derindami. Kadangi bėgimas yra mūsų su Andriumi hobis, labai gerai vienas kitą suprantame ir nepriekaištaujame, kai ne visada lieka laiko kažkam kitam.

– Ar vienas kitą lydite į visas svarbesnes varžybas?

– Nebūtinai. Dažnai vietinėse varžybose mūsų bėgimai sutampa. Į bėgimus užsienyje dažniausiai važiuoju su broliu arba su komanda. Tiesa, Hamburgo bėgime buvome kartu su Andriumi, bet vien dėl to, kad ir jis planavo ten dalyvauti. Deja, patyrė traumą, tad paskui sirgo už mane trasoje.

– Jei kartais fortūna ima ir netikėtai atsuka nugarą, kaip tvarkotės su negatyviomis emocijomis?

– Tiek brolis, tiek ir Andrius jau žino, kad išsyk po finišo nereikia prie manęs eiti ir raminti. Kelias minutes turiu pabūti viena, kad iš to nusivylimo ar piktumo (ant savęs) niekam nieko blogo nepasakyčiau, dėl ko paskui tektų gailėtis. Po kiek laiko mintys susiguli, emocijos nurimsta. Artimieji mato, kada prie manęs jau galima prieiti ir paguosti. Juk visko nutinka: kartais tikiesi geresnio rezultato – nepavyksta, o kitąsyk priešingai – brauki džiaugsmo ašaras.

L. Kančytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar yra buvęs atvejis, kai norėjote savo bėgimo batelius išmesti į šiukšliadėžę?

– Buvo, neslėpsiu. Kai mane aplankė, pavadinkime, vėlyvas brendimas: jaučiau, kad ir rezultatai negerėja. Laimei, supratau, kad tai laikina ir nereikia pulti į paniką. Tada brolis paskatino siekti rezultatų kartu. Perėjau treniruotis pas jį ir žingsnis po žingsnio atėjau iki maratono distancijos.

– Kaip manote, jei neturėtumėte brolio maratonininko, ar bėgimas jūsų gyvenime vis tiek užimtų labai svarbią vietą?

– Abejoju (šypsosi). Mūsų kaimelyje vaikai labiau futbolą žaisdavo ar krepšinį. Jei nebūčiau turėjusi brolio pavyzdžio, vargu, ar išvis būčiau bėgiojusi. Mieste vėl kitaip. Čia daug būrelių, veiklų – gali rinktis, ką nori. Kaime, manyčiau, man reikėjo spaudimo iš šono. Jei ne bėgimas? Nežinau, niekada negalvojau. Mane pasirinko bėgimas. Negalėčiau rinktis komandinio sporto – per daug atsakomybės. Vis tiek turėtų būti koks nors individualus sportas.

Dešimt L. Kančytės kančių

Kančia atostogauti...

… nieko neveikiant ir tik gulint prie baseino. Jei degintis, tai vis tiek geriau aktyviai – ar kokį paplūdimio tinklinį žaidžiant, ar vaikštinėjant pajūriu.

Kančia mylėti...

... žmogų, kuris tau nieko nejaučia.

Kančia gyventi...

... neturint svajonių.

Kančia valgyti...

... vieną ir tą patį maistą kiekvieną dieną.

Kančia žiūrėti...

... siaubo filmus ir serialus.

Kančia žaisti...

... tebūnie šachmatais, nes tikrai, kaip ir brolis, nemoku jais žaisti.

Kančia skaityti...

… ilgus romanus.

Kančia dirbti...

... nemalonų darbą.

Kančia keliauti…

... vienai. Keliauti man patiktų su kažkuo, kad galėčiau pasidalyti smagiomis akimirkomis.