Kauno "Žalgirio" legionierius, rezultatyviausias visų laikų Eurolygos žaidėjas amerikietis Marcusas Brownas baigęs karjerą norėtų mokyti jaunimą krepšinio pagrindų.

Interviu Rusijos sporto portalui championat.ru žalgirietis teigė ketinąs dar 2–3 metus žaisti krepšinį ir baigti profesionalo karjerą.

– Marcusai, jūs – labiausiai patyręs "Žalgirio" žaidėjas. Ar esate patenkintas tuo, kaip klostosi šis sezonas?

– Kai kurios rungtynės būtinai bus tragiškos, nes "Žalgiris", kurio gretose yra daug nepatyrusių krepšininkų, dar tik mokosi žaisti. Jaunimui labai sunku, vaikinai jautriai reaguoja į smulkmenas. Aš jau nebe jaunas, todėl man sudėtinga susikurti progas metimams. Kaip veteranas, numatau iškart kelis atakos ėjimus į priekį. Jaunimas to nesugeba, tačiau dėl to nereikia jų kaltinti. Pakanka suvokti: per kai kurias dvikovas aš būsiu geriausių laikų Marcusas Brownas, tačiau bus ir priešingai.

– Ar atstovausite "Žalgiriui" ir kitą sezoną?

– Mano kontraktas baigsis 2011 m. Pažiūrėsime, koks bus šio sezono finišas. Sunku pretenduoti į didelius trofėjus, kai komandoje – aštuoni labai jauni žaidėjai. Niekas nenori atsidurti ant amerikietiškų kalnelių, kai pergales keičia triuškinančios nesėkmės. Šis atrakcionas kenkia ir skrandžiui, ir smegenims, daugėja žilų plaukų. Aš, kaip ir anksčiau, jaunas, gražus – nenoriu rizikuoti savo išvaizda... Tai – juokai, bet apie kitą sezoną kol kas neverta galvoti.

– Profesionalo karjerą pradėjote 1996-aisiais Portlando "Trail Blazers" klube, 2003–2005 m. žaidėte CSKA komandoje, dabar – "Žalgiryje". Kaip susitaikėte su mintimi, kad geriausi metai – jau praeityje?

– Dabar aš negaliu daryti žaidimui tokios įtakos, kaip prieš šešerius ar septynerius metus. Gerbiu krepšinį, nes jis man gyvenime davė absoliučiai viską. Noriu, kad jauni žaidėjai, dabar esantys su manimi vienoje ekipoje, suprastų: jie turi fantastišką galimybę žaisti aukščiausiu lygiu kartu su Marcusu Brownu ir Dainiumi Šalenga. Todėl turėtų džiaugtis kiekviena aikštėje praleista sekunde. Man likimas nebuvo toks dosnus, visko siekiau sunkiu darbu.

– Kartą televizijos laidoje jūs sakėte, kad niekada neprametate pro šalį. Ir iš tikrųjų – prieš operatoriaus kamerą tiksliai siuntėte į krepšį vieną kamuolį po kito. Nuo tos laidos praėjo penkeri metai. Kas pasikeitė? Ar esate pasirengęs pakartoti tą seriją?

– Tebemoku mėtyti į krepšį, jei jūs tai turite galvoje. Ir dabar galėčiau pataikyti iš devynių metrų. Kaip ir anksčiau, daug ką sugebu, bet yra skirtumas, kiek reikia žaisti – 26 minutes ar 31. Jėgos – ne tos, todėl ir mano galimybės – ribotos. Laiko nesustabdysi ir nepasuksi atgal. Kai taip įvyks, tu – miręs.

– Pasiilgstate CSKA?

– Ne. Maskvietiškas mano karjeros etapas buvo puikus, tačiau jis baigėsi. Privalau ieškoti naujų kelių eiti į priekį. Prisiminimai, žinoma, gyvi, tačiau visi stengiasi pamiršti tai, kas geriausia, ir kalba tik apie 2005-ųjų Eurolygos finalo ketverto turnyrą.

– Tada CSKA užėmė 4-ąją vietą, nors iki to per reguliarųjį sezoną ir atkrintamąsias varžybas patyrė tik vieną nesėkmę...

– Tuometėje Maskvos ekipoje nebuvau vienintelis žaidėjas. Koks skirtumas, kad aš – Marcusas Brownas? Žmonės visada stengiasi sumenkinti svetimus nuopelnus. Tarkime, ką blogo galima pasakyti apie Michaelą Jordaną? Na, mėgsta jis azartinius žaidimus, bet tai – ne jūsų reikalas. Ir apie mane nekalbama, kad tapau visų šalių, kuriose rungtyniavau, čempionu, tačiau girdžiu: "Marcusas Brownas? Ar tai tas, kuris Maskvoje pralaimėjo finalo ketverto turnyrą?" Ką, argi aš vienas žaidžiau prieš Vitorijos ir Atėnų klubus? Per pralaimėtą pusfinalį su "TAU Ceramica" du iš mūsiškių netgi nepelnė nė taško, bet to niekas neprisimena. Kita vertus, jaučiu sporto mėgėjų pagarbą, nes jie pažįsta būtent mane, o ne kurį nors kitą sportininką.

– Atleiskite už tiesmukumą: jūsų, kaip žaidėjo, karjera artėja prie saulėlydžio, rungtyniausite dar gal penkerius metus...

– Na, jūs ir šovėte pro šalį. Dvejus trejus metus, ne daugiau...

– Ką planuojate veikti, kai nebežaisite?

– Yra keli variantai. Noriu mokyti krepšinio, jo pagrindų – metimų, judesių technikos. Kol kas nesiveržiu tapti vyriausiuoju treneriu. Noriu patyrinėti, kas ir kaip, prisitaikyti, įsitraukti į procesą. Gali būti, kad tai – ne mano sritis. Tai darbas, kuris reikalauja didelės kantrybės, laiko – tobulėti. Galėčiau likti Europoje ar grįžti į JAV, studentų ar profesionalų sportą. Esu įsitikinęs, kad galėčiau perduoti savo meistriškumo paslaptis. Nedaug kas meta baudas 90 proc. tikslumu, ar ne? O teisingai jas meta išskirtiniai krepšininkai. Dažnai matau, kaip žaidėjai pasirenka neteisingas plaštakų ir kamuolio pozicijas, akį rėžia kiti netikslumai.

– Jūs – geriausias snaiperis per visą Eurolygos istoriją...

– Nekalbėkite apie tai.

– Nejaugi tai jums nieko nereiškia?

– Ne. Verčiau pagalvokite apie jaunimą. Netrukus mano rekordas bus pagerintas. Dabar Eurolygoje pradeda žaisti 16–17 metų sulaukę krepšininkai. Pavyzdžiui, Ricky's Rubio. Pažais iki trisdešimties ir pranoks mane. Nenoriu, kad žmonės prisimintų tik mano rekordus. Norėčiau likti istorijoje sąžiningu ir niekada nekapituliavusiu krepšininku. Myliu krepšinį visa širdimi, mano siela kupina aistros ir noro aukotis komandai. Nesvarbu, kiek kartų tapau čempionu, tegul prisimena, kad aikštėje tiesiog mirdavau.

– Ar buvo epizodų, kuriuos, jei būtų galimybė, norėtumėte sužaisti kitaip?

– Ne, ką jūs! Nieko nesigailiu, argi verta? Nėra prasmės gyventi vis atsigręžiant į praeitį. Bet kokios nesėkmės ugdo charakterį. Jei man kas nors atsitiko, vadinasi, patirtis pravers ateityje.

– Nejaugi nesapnuojate krepšinio košmarų? Nesate pašokęs iš lovos, per miegus nepataikęs į krepšį?

– Tarkime, mano komanda pralaimi vienu tašku, rungtynių laikas baigėsi, bet aš turiu teisę mesti dvi baudas. Stoju prie linijos, abi – pro šalį. Ką man daryti? Pasikarti? Ne, tai – ne mano būdui. Kitą kartą būsiu tikslesnis ir protingesnis. Visą save atidavęs žaidimui, aš nesirengiu graužtis dėl netikslių metimų. Gyvenimas tęsiasi.