E. Lopataitė gimė ir užaugo Kaune. Ten įgijo inžinierės energetikės specialybę. Dirbdama įvairiose Kauno įmonėse bei įstaigose, užsirekomendavo kaip patikima darbuotoja ir talentinga vadovė. Persikėlusi į Vilnių ėjo atsakingas pareigas.

Jaunystėje pamėgusi tenisą E. Lopataitė nejučia tapo neatsiejama šio sporto bendruomenės nare. Iš daugelio sportininkų ji išsiskyrė veiklumu, sąžiningumu. Ji buvo patikima – visada tesėjo, ką žadėjusi. Tai ir lėmė, kad praėjusio šimtmečio septinto dešimtmečio viduryje E. Lopataitė buvo išrinkta Lietuvos Respublikos teniso federacijos prezidiumo pirmininke. Šias pareigas ji ėjo dvi kadencijas. Po kelių ankstesnių Federacijos pirmininkų, niekuo ar mažai kuo prisidėjusių prie teniso plėtros Lietuvoje, naujosios vadovės E. Lopataitės ir teniso trenerio Juozo Purelio pastangomis iškilo aikštynas Palangoje, tenisas kūrėsi ir kituose miestuose. Be to, tuometė valdžia skyrė stambią sumą atnaujinti Gedimino kalno papėdėje esantį aikštyną, o teniso klubo reikmėms – patalpas šalia aikštyno esančiuose Kirdiejaus rūmuose.

XIX a. antrojoje pusėje Didžiojoje Britanijoje užgimęs tenisas, deja, sunkiai skynėsi kelią Lietuvoje, nes nebuvo olimpinė sporto šaka, dėl to ir valdžios beveik nefinansuojama. Tad teniso aprūpinimas buvo menkas. O kultūringai sutiktos, priimtos ir išlydėtos komandos iš kitų respublikų ar iš užsienio – tai tik pačių organizatorių rūpestis. Tokia buvo tikrovė.

Pamenu, 1969 metais Vilniuje buvo paminėtas Lietuvos teniso penkiasdešimtmetis. Iškilmės vyko Konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) salėje. E. Lopataitė perskaitė išsamų pranešimą apie nuveiktus darbus, apie teniso perspektyvas. Tokių solidžių, kultūringų paminėjimų vėliau nebebuvo...

1969 m. Vilniuje paminėtas Lietuvos teniso 50-metis (antra iš kairės – E. Lopataitė). V. Korkučio nuotr.

Atėjo 1990-ieji – Laisvės ir Nepriklausomybės pradžia. Nemažai piliečių labai greitai suskubo gerinti savo gyvenimą – kurti verslą ir pan. Tam reikėjo lėšų, kurių dažnas neturėjo. Tad puolė skolintis ir bandyti sėkmę.

E. Lopataitė buvo geraširdė. Paskolino savo draugei – talentingai rašytojai nemenką sumą. Šiai to nepakako, norėjo daugiau. Tada Elena pasiskolino iš savo geriausios draugės kaunietės ir gautus pinigus perdavė minėtai rašytojai, kuri su vyru bandė įsukti nekilnojamojo turto verslą. Prabėgus kuriam laikui E. Lopataitė sutaupė reikalingą sumą, kad galėtų grąžinti draugei skolą. Iš Kauno į Vilnių atvažiavusi bičiulė atgavo pinigus, tik pamiršo atsivežti E. Lopataitės pasirašytą liudijimą apie jai paskolintą sumą.

Koks likimas! Draugė greitai pasimirė, o anąsyk jos pamirštas skolos dokumentas pateko į vieno iš mirusios draugės šeimos narių rankas. Šis kreipėsi į Eleną, reikalaudamas grąžinti jau grąžintą (!) skolą. Iškėlė bylą. Teismo sprendimas – E. Lopataitės nenaudai.

2018-ųjų vasarą mirė ir prieš daug metų E. Lopataitės globota rašytoja, taip ir negrąžinusi jai didžiulės skolos ir atėmusi iš Elenos gyvenimo džiaugsmą. Kad atsiskaitytų su kaunietės draugės šeimos nariu už neva negrąžintą skolą, E. Lopataitė buvo priversta parduoti puikų savo butą Vilniaus centre ir antrą sykį (!) atiduoti solidžią sumą. Netekusi buto E. Lopataitė persikėlė į Senjorų socialinės globos namus Vilniuje. Mažyčiame kambarėlyje ji tyliai tyliai, užsidariusi savyje, išgyveno daugiau nei 30 metų.

Žiaurus, pilnas neteisybės taurios asmenybės likimas. Šių eilučių autorė, dažnai lankydama E. Lopataitę, matė ir juto jos neviltį, jos pažeminimą. Tarsi įsprausta į pleištą Elena metų metus bespalves dienas leido savo mažame kambarėlyje.

Tiesa yra labai slidi. O kartais jos apskritai nelieka. Kaip E. Lopataitės istorijoje. Šiurpą keliantis taurios asmenybės finalas…