Kai V.Grosas įžengia į Kauno "Gajos" sporto mokyklos salę, kur pluša "Granito" rankininkai, nebelieka klausimų, kieno žodis čia lemiamas.

Beveik 190 cm ūgio galingo stoto vyras užbosija taip, kad niekam nekyla noro ginčytis. Tačiau 37-erių atleto argumentai – ne tik išvaizda ir balsas. Per dvidešimt metų trukusią žaidėjo karjerą jis matė ir šilto, ir šalto, laimėjo ne vieną medalį Lietuvos, Prancūzijos, Ispanijos ir Baltarusijos pirmenybėse. Sportinė patirtis itin pravers pradedant naują gyvenimo etapą.

Vos prieš kelis mėnesius turėjęs pasiūlymų tęsti legionieriaus karjerą, kaunietis nusprendė padėti tašką ir grįžo į Lietuvą. Jau rugsėjo 2-ąją V.Grosas laikys pirmą oficialų trenerio karjeros egzaminą: Baltijos lygos ir Lietuvos čempionato mače išves "Granito" rankininkus į akistatą su Vilniaus "Šviesos" ekipa.

„Granitui“ jaučiu sentimentus, nes tai – pirmas mano profesionalus klubas, su juo ne kartą tapau Lietuvos čempionu.

"Visuomet buvau savo šalies patriotas, todėl niekada neabejojau, kad grįšiu namo. Tas sprendimas subrendo tikrai ne per vieną ir ne per dvi dienas. Kalba apie tai šeimoje sukosi maždaug dvejus metus. Svarbus dalykas: mano sportinis amžius jau buvo solidus. Prisidėjo ir asmeninės aplinkybės – dukra šiemet pradeda eiti į penktą klasę. Nebenorėjome blaškytis po pasaulį", – aiškino vyras.

Paklaustas apie gyvenimiškus įspūdžius, kurių pasisėmė gyvendamas maisto ir madų tradicijomis garsėjančioje Prancūzijoje ir ne mažiau patrauklioje Ispanijoje, rankininkas papurtė galvą.

"Nepasakyčiau, kad tapau gurmanu, nors, tiesą sakant, vieną kitą produktą atradau. Prieš išvykdamas į Ispaniją alyvuogių negalėjau net burnon įsidėti, o ten jas taip pamėgau, kad iki šiol noriai smaguriauju ir Lietuvoje. Prancūzijoje pažinau sūrių kultūrą, kurią stengiuosi palaikyti ir gimtinėje. Tiesa, labai atsipalaiduoti negaliu – neleidžia svoris. Koks jis? Dabar – kintantis!" – juokėsi pašnekovas, net geriausiais karjeros metais turėdavęs pasistengti, kad neperžengtų 120 kg ribos.

– Vaidotai, ar, baigęs žaidėjo karjerą, nenorėjote likti gyventi Prancūzijoje, kur praleidote pastaruosius septynerius metus?

– Su žmona buvome sutarę, kad man baigus sportuoti kursimės Lietuvoje. Anksčiau čia pirkomės būstą, turtą, todėl jokio blaškymosi nebuvo. Nors Prancūzijoje mums patiko. Gyvenimo lygis ten aukštas, aplinka patraukli. Pamenu, iš pradžių buvo labai įdomu apžiūrėti Paryžiaus įžymybes, bet vėliau tas didmiesčio tempas, nuolatinės spūstys ėmė varginti. Persikėlėme į pietus prie Marselio, įsikūrėme nedideliame miestelyje netoli Viduržemio jūros. Šeimai ten buvo labai gerai: šalia paplūdimys, mažiau šurmulio. Ten susilaukėme sūnaus. O dukrytė gimė dar man žaidžiant Ispanijoje.

– Kaip vertinate savo karjeros Prancūzijoje etapą?

– Į Prancūziją atvykau 2013-aisiais iš Bresto "Meškov" klubo. Po poros metų Baltarusijoje apsigyventi Paryžiuje – kontrastai buvo dideli. Trejus metus žaidžiau Paryžiaus priemiesčio "Creteil" komandoje. Kai atvykau, jie buvo iškritę iš aukščiausios lygos, bet per metus sugrįžome nepralaimėję nė vienų rungtynių. Kitais metais įsitvirtinome aukščiausioje lygoje, o trečius baigėme šešti tarp 14-os ekipų ir pelnėme teisę žaisti Europos taurių turnyruose. Tuomet sulaukiau įdomaus "Istres" komandos vadovų pasiūlymo, tad persikėliau ten. Netoli Marselio įsikūrusio klubo ekipa tuo metu žaidė antroje lygoje, bet puoselėjo ambicingus planus, turėjo ilgalaikį projektą patekti į elitą. Pirmaisiais metais mums nepavyko, bet antraisiais jau laimėjome antrosios lygos čempionatą, patekome į šalies taurės turnyro finalo ketvertą. Po to dvejus metus žaidėme aukščiausiajame divizione.

Specialistas: gynybos užtvaras V.Grosas rikiavo žaisdamas ir Lietuvos rinktinėje, ir prancūzų "Istres" ekipoje.

– Išvykęs iš "Granito" legionieriaus kelią pradėjote Ispanijoje. Kokie buvo tie šešeri metai?

– Ispanijoje man taip pat patiko, ypač kai pripratau prie to jų ramesnio gyvenimo būdo – juk viskas pas juos manjana (rytoj – aut. past.). Iš Kauno išvykau į Tenerifės salą, metus žaidžiau antrojoje lygoje. Vėliau persikėliau į "Cuenca" klubą, nedideliame miestelyje tarp Valensijos ir Madrido. Ten visi vietiniai gyveno rankiniu, sirgaliai – emocingi, karšti, maždaug 1 800 žiūrovų talpinanti salė būdavo sausakimša. Į išvykas mus lydėdavo 300–500 aistruolių. Buvo dėl ko stengtis.

– Turbūt ir finansinės sąlygos užsienyje buvo kur kas geresnės nei Lietuvoje?

– Nebuvau elito žaidėjas, kad uždirbčiau milijonus, bet sąlygos tenkino visur. Nors, pavyzdžiui, užklupus ekonominei krizei, Ispanijoje ėmė stipriai vėluoti algos, jų teko laukti kone pusmetį. O šeimą išlaikyti reikėjo. Todėl susikroviau lagaminus ir išvykau į Baltarusiją. Pamenu, buvo likusių skolų už keturis mėnesius, tad nerimavau, kad galiu pinigų nebeatgauti. Tačiau ispanai pasielgė garbingai, sumokėjo viską, ką uždirbau. Baltarusiai taip pat priėmė labai gerai. O po poros sezonų susisiekė prancūzai. Man tiko ir jų siūlomos sąlygos, ir žaidimo lygis, nes jų čempionatas tuo metu buvo vienas stipriausių Europoje.

– Kaip jūsų maršrutuose vėl atsirado "Granitas"?

– Kalbėtis apie trenerio poziciją pradėjome gal prieš metus, bet tada dar galiojo mano sutartis su prancūzais. Žaidžiau ir niekam nieko per daug neaiškinau. O šiemet viskas taip susiklostė, kad nebebuvo ko laukti. "Granitui" jaučiu sentimentus, nes tai buvo pirmas mano profesionalus klubas, su juo ne kartą tapau Lietuvos čempionu. Tada buvome surinkę labai pajėgų kolektyvą, patriukšmaudavome ir Europoje.

– Gal ir po 2020-ųjų sezono dar sulaukėte užsienio klubų pasiūlymų metelius kitus pratęsti žaidėjo karjerą?

– Buvo keli variantai jau prasidėjus karantinui – domėjosi ispanai, bandė kalbėtis ir mano klubo Prancūzijoje atstovai. Tačiau buvau jau tvirtai apsisprendęs pakabinti sportinius batelius ant vinies.

– Po tiek metų, praleistų pajėgiose užsienio lygose, ar nenustebino Lietuvos rankinio skurdoka padėtis?

– Nuo aktualijų nebuvau atitrūkęs. Gyvendamas užsienyje domėjausi rezultatais, rinktinės stovyklose pabendraudavau su Lietuvos klubų žaidėjais. Žinau, kad situacija nėra pati geriausia, bet atvykau dirbti, kad ją pagerintume.

– Per vasarą klubo vadovams padėjote rinkti naują "Granito" ekipos sudėtį. Ar daug pokyčių po praeito sezono?

– Iš pradžių komandą komplektavome gana sunkiai, nes nepavyko pasikviesti norimų žaidėjų. Vėliau pajudėjome į priekį. Subyrėjus Kauno technologijos universiteto komandai, keli žaidėjai atėjo pas mus, pakvietėme gabaus jaunimo. Keli rankininkai išėjo, tarp jų ir Modestas Štarolis – karjerą tęs Italijoje. Kol kas prieš sezoną vaizdas dar ne toks, kokį noriu matyti, bet jis pamažu gerėja.

Gerbėjai: Prancūzijos rankinio sirgaliai pamėgo emocingą Lietuvos rankininką.

– Gal, reikalui esant, ir pats dar žengtumėte į aikštę?

– Per treniruotes dar paimu kamuolį, parodau vieną kitą pratimą, tačiau rungtyniauti jau nebežadu. Bandau perjungti mąstymą – iš žaidėjo į trenerio. Prie to prisideda ir Prancūzijoje įgyta patirtis, kur pastaruosius trejus metus treneris man patikėdavo būnant aikštėje vadovauti komandos gynybai. O Kaune man integruotis labai padeda Lukas Feoktistovas. Jis pernai treniravo komandą, pažįsta vyrus, visą sistemą. Šį sezoną Lukas ir toliau dirbs "Granito" trenerių štabe.

– Jus treniravo ne vienas specialistas. Kuriuos laikote savo mokytojais, kokį žaidimo stilių diegsite Kaune?

– Žaidėjo karjeros pradžioje rungtyniavau keliose pozicijose, bet vėliau labiau susitelkiau į gynybą. Tad galbūt natūralu, kad čia ir bus mano stiprybė. Tačiau tai nereiškia, kad vien ginsimės. Šiuolaikinis rankinis neatsiejamas nuo greitų atakų, įvarčių, todėl retai kada pamatysi mačo rezultatą 20:20. Manau, kad ateitis priklauso dinamišką rankinį propaguojančioms komandoms. O mokiausi iš žinomų trenerių – Alberto Mazeliausko, Valdemaro Novickio, taip pat Ispanijos, Prancūzijos, Baltarusijos specialistų. Nemažai patirties pasisėmiau ir atstovaudamas Lietuvos rinktinei.

– Ko sau palinkėtumėte debiutuodamas kaip legendinio "Granito" treneris?

– Pirmiausia – kantrybės. Jos reikės tiek man, tiek žaidėjams. Manau, svarbiausia bus išlaikyti komandinę drausmę, nuoširdžiai dirbti ir sulauksime norimų rezultatų.