"Čia nerealu! Nuostabi trasa ir varžybų atmosfera!" – atskriejo trumpoji žinutė nuo mažųjų dviračių kroso (BMX) olimpietės Vilmos Rimšaitės, šiandien startuosiančios pusfinalyje.

BMX kvalifikacinėse varžybose V.Rimšaitė trasą įveikė per 42,162 sek. ir tarp 16 dalyvių buvo keturiolikta. 29-erių šiaulietė aplenkė distancijos nebaigusią amerikietę Brooke Crain ir brazilę Squel Stein (42,995 sek.).

Greičiausiai važiavo ir favoritėmis pusfinalyje bus australė Caroline Buchanan (38,434 sek.), Sarah Walker (38,644 sek.) iš Naujosios Zelandijos, kolumbietė Mariana Pajon (38,787 sek.), prancūzė Laetitia Le Corguille (38,976 sek.) ir olimpiados šeimininkė Shanaze Reade (39,368 sek.).

Antrajame pusfinalio važiavime V.Rimšaitė kovos su S.Walker, M.Pajon, olande Laura Smulders, prancūze Magalie Pottier, čekėmis Aneta Hladikova bei Romana Labunkova ir S.Stein.

"Sekėsi ir gerai, ir blogai, – po atrankos etapo sakė V.Rimšaitė. – Sėkmingai nuvažiavau dvi tiesiąsias, bet privėliau klaidų trečiojoje, o paskutinėje visai sustojau. Nežinau, kas atsitiko. Dėl to ant savęs pykstu."

– Vilma, pasidalyk įspūdžiais apie tavo pirmąsias olimpines žaidynes, – paprašėme dviratininkės.

– Būti tarp geriausių pasaulio sportininkų – nerealus dalykas. Eiliniam žmogui tai pasirodytų visiškai nereikšminga. Olimpiniame kaimelyje gyvenau su šaule Daina Gudzinevičiūte. Ji labai šauni kambario draugė: aprodė man kaimelį, valgyklą, papasakojo, kur kreiptis, jeigu ko nors prireiktų. Kitame kambaryje gyveno Virgilijus Alekna. Tokie tad mano kaimynai – olimpiniai čempionai! Mačiau, kaip Aleksandras Kazakevičius iškovojo bronzos medalį. Didžiausią įspūdį man paliko lengvosios atletikos varžybos. Stebėjau 100 m bėgimo finalą. Usainas Boltas pralėkė vos dešimt metrų nuo manęs! Ačiū D.Gudzinevičiūtei – ji padėjo gauti bilietą į stadioną. Būti jame – ypatingas jausmas.

– Prieš pat olimpines žaidynes patyrei riešo traumą. Ar jau išsigydei ją, atsigavai?

– Streso nestigo... Manau, kad net pražilau (juokiasi). Beveik mėnesį negalėjau ramiai miegoti. Buvo dienų, kai visiškai nejausdavau jokių traumos likučių, o kitą – skaudėdavo ranką atliekant paprasčiausią veiksmą. Kartais netgi būdavo sunku paimti puodelį arbatos ar kavos. Londone kol kas jokių bėdų neturėjau, treniravausi visa jėga.

– Mėgsti saldumynus ir sūrius. Kaip tai derini su sportiniu režimu?

– Beveik nesiseka... Ir dabar mano kuprinėje yra saldumynų, bet jeigu kas – jie ne man (juokiasi). Pasiliksiu ateičiai. Saldumynai man – tarsi kompensacija po sunkaus ir varginančio darbo per treniruotes. Leidžiu sau pasilepinti. Kita vertus, jeigu saldumynų nėra per daug – normalu. Juk ir dabar mano kuprinėje – saldainiai guminukai, avižiniai batonėliai. Jie organizmui padeda.

– O "Snickers" batonėlis?

– Jis irgi su avižomis (juokiasi). Energijos reikia. Neslėpsiu, dažnai persistengiu su saldumynais. Jeigu būnu liūdna, pavargusi – čiumpu juos.

– Sportininkas, manau, dažnokai būna vienišas...

– Teisingai pastebėta. Didžiajam sportui paaukojau didelę dalį savo asmeninio gyvenimo. Pastarieji dveji metai buvo labai sunkūs. Treniruočių stovyklos vijo varžybas, o jos vykdavo beveik kiekvieną savaitgalį vis kitame pasaulio kampelyje. Mačiau tik oro uostus, lėktuvus, trasas ir viešbučio kambarius.

– Ar vertėjo aukotis dėl olimpinių žaidynių?

– Taip. Olimpinės žaidynės man – didžiausia siekiamybė gyvenime. Patekti į olimpiadą – ypač sunki užduotis. Mano vienintelis šansas buvo pasaulio čempionatas. Pavyko. Buvo šiek tiek skaudu, kai 2008-aisiais nepavyko prasibrauti į Pekino žaidynes.

– Kokius tikslus užsibrėžei Londone?

– Tikėtis įspūdingų rezultatų šiuo metu būtų įžūlu, nes dėl traumos pusantro mėnesio trasoje beveik nevažinėjau. Mano technika nepablogėjo, tačiau ir neprogresavo, o varžovės treniravosi. Visgi nesigailiu, nes esu olimpinėse žaidynėse, glėbiais semiuosi įspūdžių. Šiandien perskaičiau gerą frazę: "Niekada nereikia gailėtis, kad kažkas baigiasi, reikia džiaugtis, kad tai įvyko."