Visų stichijų valdovai

„Jei neišvykstam kur nors ilgėliau – atrodo, kad namuose pradeda trūkti oro. Nors gyvename Birštone, kur grynu oru tikrai nesiskundžiame“, – teigia pašnekovai. Į klausimą, kas jų pomėgiuose atstoja ugnį, sutartinai tvirtina, kad ko jau ko, bet ugnies jų kasdienybėje tikrai netrūksta.

Ilona dirba su aukštos degimo temperatūros molio masėmis, porcelianu, yra sukūrusi nemažai darbų, kurie buvo degami anagamos krosnyje. Joje, kūrenant malkomis apie penketą parų, išgaunama 1 300 °C ir didesnė temperatūra, o pelenams ėmus lydytis ir stiklėti, kūrinių paviršiai pasidengia ugnies prisilietimų ženklais, paliekančiais įvairių spalvinių tonų, faktūrų. Vytautas su ugnimi draugauja kaskart, kai tik užsimano pakelti oro balioną į dangų.

„Nebegalime be tų savo kelionių. Jų metu išsprūsti į kitą erdvę, į kitą matymą, šviesą. Kopėjai į kalnus sako, kad už kalnus geriau yra tik kiti kalnai. Nemanau, kad nardytojai su tuo sutiktų, nes po vandeniu atsiveria dar kitokie koralų rifų kalnynai. Oreiviams danguje – vėl kiti horizontai, kitos platumos“, – svarsto oreivis ir priduria, kad visur, kur bebūtum, ką beveiktum, turi draugiškai sutarti su gamta. Nugalėti jos neįmanoma, todėl belieka jai paklusti.

„Štai visai neseniai pūstelėjo prie namų Birštone vėjukas, vazonus išdaužė, medžius aplinkui išvartė – su juo nepasiginčysi. Tas pats ir kalnuose, ore ar po vandeniu. Anksčiau svarstydavau, kas man iš tų kelionių? Dabar žinau atsakymą: mokausi ne kovoti, bet susidraugauti su visomis keturiomis jos stichijomis“, – užsidegęs kalba Vytautas.

Suvedė oreivystė

Jau daugiau nei dvidešimt metų vyras pilotuoja oro balioną, dalyvauja sportinėse oreivių varžybose ir sako, kad jei ne mylimas hobis, kažin, ar  su žmona atsikeltų taip anksti.

„Dabar, jei nori skristi, keliesi dar prieš aušrą. Kokie gražūs rytai prieš saulei tekant – nesvarbu, koks būtų metų laikas! Kai virš Nemuno pakyla rūkas, upė tarsi susidvigubina. Atrodo, lyg būtų viena mėlyna, o kita jau balta...“ – panyra į romantiką Vytautas ir tuoj pat prisipažįsta, kad netgi jam, tiksliųjų mokslų gerbėjui, tokie gamtos vaizdai kelia nenusakomo gerumo jausmus. Norisi skristi vėl ir vėl.

Subtiliai: Ilonos kompozicija karšto oro balionų tema „Tyloje“, porcelianas, glazūra, upiniai perlai / I. ir V. Junevičių asm. archyvo nuotr. 

Visą gyvenimą sukęsis verslo pasaulyje, dabar Vytautas gali daugiau laiko ir dėmesio skirti savo pomėgiams ir, visų pirma, oreivystei. „Man patinka ne oreivystės verslas, bet sportas. Tai nėra vien tik fizinis darbas. Jo metu džiaugiasi ir mano širdis. Labiausiai esu dėkingas oreivystei už tai, kad ji mane supažindino su Ilona – ta romantiška siela“, – atvirauja pašnekovas.

Abu susidomėjo oro balionais vienas kito dar nepažinodami. Ko balionų sporte ieškojo romantiškoji Ilona? Atsipalaidavimo, gyvenimo nuotykių. „Skirtingai nei Vytautas, aš buvau ir esu žemės komandos narė. Susipažinome vieno oro balionų renginio metu“, – šypsosi ji.

Balionavimo subtilybės

Anot Vytauto, skraidant varžybose oro baliono krepšyje dažniausiai dirba vienas pilotas, bet kartu gali skristi ir daugiau žmonių – antrasis pilotas, navigatorius, varžybų teisėjas ir pan. Priklausomai nuo baliono dydžio, jis gali turėti ir keleivių. Nuo kupolo ir krepšio didumo priklauso, kiek žmonių gali skraidinti oro balionas. Jų būna ir labai didelių, talpinančių savo krepšyje per 30 keleivių.

Dar vienas privalomas oreivystės sporto elementas – vadinamoji žemės komanda. Ją sudaro automobilis, kuris atveža visą oreiviui reikalingą įrangą į starto vietą. Taip pat komanda – du ar trys žmonės, kurie reikalingi oro balionui pakelti ir jį nuleisti. Prieš finišą automobilis su žemės komanda turi atvažiuoti į baliono nusileidimo vietą.

„Patikėkite, žemės komanda sudaro labai didelę bendros sėkmės dalį. Ji turi nepamesti savo baliono, atvažiuoti laiku, padėti jam nusileisti, susipakuoti. Taigi Ilona dabar yra pagrindinė mano žemės komandos narė“, – išdidžiai pareiškia Vytautas.

Anot jo, šio sporto mėgėjai – tiek pilotas, tiek ir visa jo komanda – nejučia tampa gamtos dalimi. „Kur pučia vėjas, ten ir skrendi: negali įjungti stabdžių ar spustelėti stabdžio pedalo kaip automobilyje. Gali tik pakeisti aukštį ar suieškoti tinkamą vėją, pasirinkti patogią nusileidimo ir privažiavimo vietą. Turi susiliesti su gamta, gyventi pagal jos ritmą, taisykles“, – aiškino oreivis. Šiltuoju metų laiku skrydžiai organizuojami atsižvelgiant į saulės tekėjimą (tuomet nurimsta vėjai) – anksti ryte, saulei tekant ir vakare, prieš jai nusileidžiant. O žiemą galima skristi ir dienos metu, nes neveikia „termikai“ (vertikalus oro srautų judėjimas, – aut. past.).

Tamsoje pakilti galima, bet nusileisti jau pavojinga: nebesimato kliūčių. Lietui lyjant skrydžių paprastai nevyksta. „Turbūt nenorėtumėte lietui pliaupiant būti krepšyje, į kurį upeliais nuo baliono kupolo srūva verdantis vanduo…“ – juokiasi abu.

Įdomios varžybų užduotys

Vytautui patinka balionauti, nes šiame sporte jis randa ne tik romantiką, gamtos grožį, bet patiria ir nemažai azarto.

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šio sporto taisyklės paprastos: pilotas karšto oro balionu turi pakilti ir atskristi į tam tikrą taikinį. Skrydžio užduotis nurodo varžybų direktorius pagal meteorologines prognozes. Rungčių būna labai įvairių. Tarkime, kas toliau nuskris per tam tikrą laiką arba, atvirkščiai – kuo mažiau nutols nuo starto ar konkrečios vietos. Dar gali būti užduotis skrydžio metu nubraižyti erdvėje tam tikras geometrines figūras. Visa tai fiksuoja elektroniniai prietaisai.

Kartais, anot oreivio, taikinys gali būti tik virtualus. Tuomet pilotas gauna arba pats deklaruoja konkrečias koordinates ir skridimo aukštį.

„Skirtinguose aukščiuose būna skirtingų krypčių vėjai. Užduotys oro balionų varžybose tikrai labai įdomios, tad pilotui su komanda nėra kada nuobodžiauti“, – tikina Vytautas ir tuoj pat priduria, kad grožėtis gamtos peizažais per varžybas neturi laiko. Nebent drauge skristų žmona, kuri vėliau jam papasakotų apie iš paukščio skrydžio matytus vaizdus.

Varžytuvės: grožėtis gamta varžybų metu oreiviams nėra laiko. Karšto oro balionus jie turi nuskraidinti į tam tikrą taikinį. 2019 m. Europos čempionatas, Maljorka. Kova prie taikinio / I. ir V. Junevičių asm. archyvo nuotr.

Standartinis kilimo aukštis varžybose – iki trijų kilometrų, skaičiuojant nuo žemės. „Finale, leidžiantis prie taikinio, atsiduri labai arti žemės. Beveik lieti medžių viršūnes, pievą ar vandenį“, – antrina vyrui Ilona.

Aukščiausiai karšto oro balionu Vytautui teko skristi 6,5 km, o Ilonai – 4 km aukštyje per Alpių kalnus. Tokiame aukštyje dėl išretėjusio oro reikėjo naudoti deguonies įrangą. Baliono judėjimo greitis siekė 107 km/h. „Įdomiausia, kad jo visiškai nesijaučia, nes skrendi kartu su vėju“, – sutartinai aiškina abu pašnekovai.

Paklaustas, ar nebaisu skristi tokiame aukštyje, Vytautas purto galvą ir sako, kad, priešingai – skraidyti kalnuose yra labai įdomi, daugiau pasiruošimo reikalaujanti ir išskirtinių potyrių teikianti patirtis: „Iš viršaus kalnai, tarpekliai, keliai atrodo miniatiūriniai tarsi žaisliniai. Tik priartėjus prie žemės imi suvokti tikrąjį jų mastelį ir dydį.“

Nėra kada bijoti

Vytautas tikina, kad nei jis, nei kiti oreiviai skrisdami karšto oro balionu apie baimes negalvoja. „Didžiąsias baimes savo galvose dažnai susikuriame patys. Man ir dabar nesmagu stovėti dvylikto aukšto balkone…“ – atvirauja jis.

Savo orlaiviu pilotas pasitiki besąlygiškai. Taip yra dėl to, kad prieš kiekvieną skrydį jį nuodugniai patikrina. Oreivis sutinka, kad oro balionas nėra pati saugiausia veikla (dujos, aukštas slėgis, ugnis ir pan.), bet prieš kiekvieną skrydį tam ruošiesi: sužinai oro prognozes, patikrini baliono įrangą ir t.t. „Eidamas šaligatviu juk negalvoji, kad nuo seno pastato balkono ant galvos nukris plyta – o juk ji gali nukristi?!“ – retoriškai klausia jis.

Oreivystėje nevalia demonstruoti nepamatuotos drąsos. Čia labiau reikia proto, logikos. Ir jokių „gal“.

Vytauto žodžiais, nedaug nelaimių yra buvę šiame sporte. Pagal statistiką – tai pati saugiausia transporto priemonė. Visi nelaimingi atsitikimai yra žmonių padarytų klaidų ir neatsakingumo rezultatas.

„Oreivystėje nevalia demonstruoti nepamatuotos drąsos. Čia labiau reikia proto, logikos. Ir jokių „gal“, – aiškino oreivis. – Gamta turi savo jėgą, dėsnius, tad jos nereikia mėginti pergudrauti – geriau jau derintis prie jos.“

Pačiam V.Junevičiui per 20 sportinės veiklos metų yra visko nutikę: ir elektros laidus sykį balionas nutraukė, ir į ūkininkų valdas nusileido. Vyras neneigia savo klaidų ir sako, kad iš jų mokosi.

„Kai nebėra kur dingti ir privalai skubiai, ekstremaliai leistis, pajunti tokią gamtos galią, prieš kurią tu esi visiškai bejėgis. Tada bijoti nėra laiko – turi dirbti. Tik saugiai pasiekęs žemę ir suvaldęs savo pilotuojamą orlaivį, imi mąstyti, kas galėjo atsitikti. Tuo metu visko prifantazuoti galima tiek, kad daugiau niekada nebekils noras lipti į krepšį“, – juokiasi jis.

Galimybė pažinti pasaulį

Vis dėlto pavojingu savo sporto Vytautas nepavadintų. Karšto oro balionas – kaip parašiutas: net ir nekaitinamas akmeniu nekrenta. Tiesa, dėl saugesnio skraidymo krepšyje gali būti saugos diržas.

„Jis ypač reikalingas didelių varžybų metu. Įsivaizduokite, kai daugiau nei šimtas balionų skrenda į tą patį taikinį. Tuomet yra daug rizikos susidurti – iš apačios neatsargiai kylantis kitas balionas gali tave tiesiog išversti iš krepšio“, – pasakoja kasmetis tarptautinių čempionatų dalyvis.

Vytautas pamena vieną atvejį varžybose, kai žiūrovai ant žemės tiesiog krykštavo iš nuostabos žiūrėdami į karšto oro balionus, kurie zigzagais nardė po dangaus žydrynę, skrisdami tai į vieną, tai į kitą pusę. Iš tiesų tai buvo pakankamai ekstremali situacija, kurią sukėlė vadinamosios vėjo žirklės – kai oro balionų kupolai buvo negailestingai blaškomi, o pilotams suvaldyti orlaivius reikėjo pastangų.

Oreivis džiaugiasi, kad šis hobis jam suteikia adrenalino ir leidžia turiningai pažinti pasaulį. Kasmet vyksta įvairios tarptautinės varžybos, Lietuvos, Europos arba pasaulio oro balionų čempionatai, kuriuose lygiomis teisėmis gali dalyvauti tiek vyrai, tiek moterys. Tiesa, atskirai dar būna vien moterų ir vien jaunimo varžybos.

V.Junevičiui teko dalyvauti dviejuose pasaulio ir penkiuose Europos čempionatuose. Savo didžiosios svajonės, susijusios oreivyste, jis sako dar neįgyvendinęs, bet labai didžiuojasi visa Lietuvos oreivių komanda, kuri yra viena stipriausių pasaulyje.

Triumfas: pasaulio karšto oro balionų moterų čempionatas, 2016 m. Prizininkės ir joms sukurti apdovanojimai / I. ir V. Junevičių asm. archyvo nuotr.

„Lietuvoje pakankamai gilios oreivystės tradicijos. Yra surengta net 30 Lietuvos čempionatų, o senbuvių vaikai gebėjimais jau lenkia savo tėvus, kurie yra tapę jų mokytojais“, – pasakoja oreivis.

Įspūdžiai lieka ilgam

V.Junevičius prisimena Slovakijos karšto oro balionų čempionatą, kuris, deja, neįvyko. Oro sąlygos buvo tokios baisios, kad visi dalyviai pralaukė savaitę ir nieko nepešę turėjo vykti namo.

„Visą savaitę pratupėjome belaukdami geresnių orų ir šnipštas, – apgailestauja pašnekovas. – Vėjas tinkamas, bet… rūkas – nieko nesimato. O ten kalvota vieta, žemi debesys – nematai, kur leistis.“

Paprašytas prisiminti labiausiai į atmintį įstrigusį renginį, pašnekovas mini Prancūzijos miestą Brisaką, kur vyko Europos karšto oro balionų čempionatas. Puikus renginio organizavimas, nepakartojamo grožio pakilimai ir skrydžiai šimto oro balionų draugijoje. Vis dėlto kur kas labiau už juos porai įstrigo vietinės bendruomenės svetingumas. Jai teko suvaldyti, užimti ir apgyvendinti daugiau nei pusę tūkstančio žmonių. Visi varžybų dalyviai gyveno šeimose, savanoriai juos lydėjo kiekviename žingsnyje.

„Gyvenome pas labai nuoširdžius vyndarius, kurių šeimos verslas gyvuoja jau nuo XIV amžiaus. Buvo įdomu išgirsti su tuo susijusių pasakojimų, paragauti jų pagaminto vyno“, – saugo atmintyje prisiminimus.

Su oro balionais yra susijusi ir kita smagi istorija. Labiausiai iš šeimos jaunimo karšto oro balionų skrydžiais susidomėjo Prancūzijoje studijas baigusios ir ten dirbančios dukters Živilės draugas paryžietis Thomas. Jo pirmoji gyva pažintis su Lietuva įvyko žiemą.

„Mes jį svetingai priėmėme ir, šaltukui spaudžiant, paskraidinome oro balionu. Malonu, kad skrydis paliko ne vienkartinį džiaugsmo įspūdį, – pasakoja Junevičiai. – Dabar Thomas, kaskart atvykdamas pasisvečiuoti, svajoja skraidyti žiemą, o ne vasarą, kai jauku ir šilta. Šiuo noru užsidegė ir nemažas būrys jo artimųjų, draugų.“

Tradicija: kaskart, atvažiavęs į Lietuvą, prancūzas Thomas (dukters Živilės antroji pusė) džiaugiasi, kad gali pasimėgauti skrydžiu oro balionu / I. ir V. Junevičių asm. archyvo nuotr.

Kai gražus oras, į purų sniegą leistis kur kas smagiau ir minkščiau. Vienintelė problema, kad Lietuvoje žiemos darosi vis šlapesnės, tad automobiliui su žemės komanda sunku privažiuoti.

Kuria originalius prizus

Vytautas juokiasi, kad Ilona tarp oreivių garsi ne tik kaip jo dešinioji ranka, bet ir kaip originalių prizų kūrėja. Didesniems renginiams, kaip antai – Lietuvos čempionatams, Europos moterų čempionatui, Pasaulio jaunimo čempionatui – ji yra sukūrusi ir pagaminusi prizų: keraminių taurių ar įrėmintų paveikslo tipo koliažinių kompozicijų.

„Gavus tokį užsakymą, susiduri su savotišku iššūkiu – kaip molyje įtaigiai perteikti paties oro baliono lengvumą, skrydžio dinamiškumą, kaip pavaizduoti tą vėjo gūsio nešamą objektą, pagauti nuotaiką“, – pasakoja profesionali keramikė.

Iškilmingai: naktinis „Ilonos angelų“ švytėjimas Kauno Rotušės aikštėje 2018 m. / I. ir V. Junevičių asm. archyvo nuotr.

Kiekvienam renginiui Ilona turi malonų rūpestį – sukurti vis kažką naujo. „Sykį Europos moterų čempionatui – visoms pilotėms ir varžybų organizatorėms moterims – sukūriau po individualų papuošaliuką aksesuarą iš porceliano“, – džiaugėsi ji.

Ar Vytautas jau yra gavęs žmonos pagamintą taurę? Pasirodo, ne. „Aš vis renkuosi ir renkuosi, bet kol kas jos gauti dar nepavyksta. Šįmet labai nedaug trūko, deja“, – pripažįsta Vytautas ir pasidžiaugia, kad žmonos sukurti prizai puošia kelių Lietuvos pilotų lentynas, taip pat yra iškeliavę į Australiją, Ameriką, Belgiją, Didžiąją Britaniją, Lenkiją ir Ukrainą.

Paklaustas, ar randa laiko, noro pats pasisukioti Ilonos dirbtuvėse, Vytautas papurto galvą – mieliau atlieka krovėjo ir vežėjo vaidmenį, kai žmona dalyvauja parodose.

Per karantiną vyras irgi bandė juokais kažką lipdyti, bet savo pastangas vertina skeptiškai. „Aš galiu tik pasakyti Ilonai savo nuomonę, bet kūrybinio prado savyje neįžvelgiu“, – mano oreivis, besididžiuojantis žmonos keramikos darbais. Ypač naiviaveidžiais angelais, kurie jau seniai tapo savotiška Ilonos vizitine kortele.

Ne veltui ant Junevičių geltono oro baliono puikuojasi užrašas „Ilonos angelai“. Visas pasaulis pažįsta jų komandą iš šito užrašo, kurį sukūrė buvusi Ilonos keramikos studijos mokinė Urtė, profesionali dizainerė, dirbanti vienuose iš garsiausių pasaulinių mados namų Paryžiuje.