A. Palšytė kovą vykusiame Europos čempionate peršoko į 2,01 m aukštį iškeltą kartelę. Pasak sportininkės, po to didesnio dėmesio sulaukė ne tik lengvoji atletika Lietuvoje, bet ir ji pati: „Nereikia būtų naiviam ir galvoti, kad visais žmonėmis pasitikėti galima 100 proc. Su pergalėmis ateina ir labai daug pavydo, daug kitų povandeninių dalykų. Tai nelengva. Manau, jog sportininkas yra gana stiprus žmogus, kad suprastų, kaip reikia su visu dėmesiu susidoroti, kaip atsiriboti nuo tam tikrų dalykų, kuo pasitikėti, o kuo ne. Jeigu to jis nežino iš pradžių, išmoksta iš savo klaidų.“

– Ar po šio čempionato jus pirmą kartą užgriuvo toks žiniasklaidos dėmesys? Juk ir praeityje esate pasiekusi neblogų rezultatų – buvote Europos vicečempionė, dalyvavote olimpinėse žaidynėse.

– Pati galvojau apie tai. Kai buvau ir jaunių, ir jaunimo grupės atstovė, ir jaunimo iki 23 metų, tam tikras varžybas įveikdavau kaip savo rungties favoritė. Visada iš tų čempionatų grįždavau su medaliais. Žinoma, dėmesio būdavo – visą laiką oro uoste pasitikdavo žiniasklaidos atstovai. Bet tai nebuvo taip intensyvu,  kaip laimėjus Europos čempionatą. Net ir vasarą, kai prieš olimpines žaidynes Europos čempionate tapau antra, dėmesys nebuvo toks.

Apskritai prieš olimpines žaidynes buvo padidėjęs dėmesys visoms sporto šakoms – ne tik vienai lengvajai atletikai. Tada visi užsikrečia tuo virusu, visi domisi, visiems pasidaro įdomios visos sporto šakos. Gal Europos vicečempiono medalis šiek tiek nublanko būtent dėl to, kad artėjo olimpinės žaidynės. Po šio Europos čempionato žiemą tikėjausi, kad gali taip būti, bet nesitikėjau, kad tiek daug ir taip ilgai.

– Gali dar tęstis?

– Man tai patinka ir tai nėra blogai. Aš iš to pasisemiu energijos, jaučiu naudą tiek sau, tiek savo sporto šakai. Džiugu, kad mane vis dažniau atpažįsta gatvėje ir sako: „Va, žiūrėk, čia Palšytė“. Žmonės žino, kad esu šuolininkė į aukštį, lengvaatletė. Žino, kaip kirčiuoti mano vardą, kas ilgai buvo didžiulė problema. Tai smagu. Manau, kad tai galėtų ir nesibaigti. Kodėl gi ne? Jei tik bus pergalių, esu pasiryžusi ir toliau vaikščioti po televizijas ir radiją.

– Ar nemanote, kad sportininko dalia negailestinga? Vlado Garasto žmona yra pasakojusi, kad, Lietuvai ar „Žalgiriui“ laimėjus ką nors didelio, draugų, žmonių būdavo minios. Bet, jei pralošdavo, jiedu likdavo dviese.

– Aš irgi pradėjau apie tai šnekėti. Nebijau atvirai kalbėti apie mūsų sporto šakos, infrastruktūros problemas, apskritai apie santykius ir žmonių supratimą. Kai tu laimi, atrodo, kad esi visų draugas – esi visiems įdomus, visi nori pasidžiaugti tavo sėkme, visi nori jaustis prisidėję prie to. Kai pralaimi, kai nepasiseka, tikrai atsiranda daug žmonių, kurie bando tave sumalti į miltus. Tuomet lieki vienas ar su treneriu, aptarnaujančiu personalu, komanda, su kuria sieki pergalių.

Žinoma, ištikimiausi gerbėjai palaiko visada, bet jų mažai. O tų, kurie ateina ir išeina, tikrai labai daug. Sunku suvokti, kad kai kurie dalykai yra laikini, kai kurie žmonės ne visai nuoširdūs. Nereikia būtų naiviam ir galvoti, kad visais žmonėmis pasitikėti galima 100 proc. Su pergalėmis ateina ir labai daug pavydo, daug kitų povandeninių dalykų. Tai nelengva. Manau, jog sportininkas yra gana stiprus žmogus, kad suprastų, kaip reikia su visu dėmesiu susidoroti, kaip atsiriboti nuo tam tikrų dalykų, kuo pasitikėti, o kuo ne. Jeigu to jis nežino iš pradžių, išmoksta iš savo klaidų.

– Pasakojote, kad esate po sporto stovyklos Turkijoje. Turite penkias dienas Lietuvoje. O kas tada?

– Antra stovykla (juokiasi).

– Kaip vyksta tos stovyklos? Jūs visą laiką sportuojate, truputį pailsite ir vėl sportuojate?

– Daugeliui paprastų žmonių žodis „stovykla“ iš karto asocijuojasi su poilsiu gamtoje arba su vaikų vasaros stovyklomis. Sportininkai stovykla vadina tą laikotarpį, kai būna išvykę į užsienį, į tam tikrą sporto bazę, kurioje sudarytos maksimalios sąlygos sportuoti. Tuo metu nereikia rūpintis niekuo: nei gyvenama vieta, nei transportu, nei buitimi (tvarkymusi, drabužių skalbimu, maisto gaminimu), be to, viskas yra vienoje vietoje. Stovyklų metu dažniausiai per dieną būna dvi treniruotės. Bet turiu laisvus sekmadienius, laisvesnę dieną ar laisvą popietę savaitės viduryje.

Taigi stovykloje tereikia galvoti tik apie rezultatus ir poilsį. Tuomet yra „kraunama bazė“ – ruošiami pamatai, iš kurių bus naudojama energija žiemos ir vasaros sezono metu. Kuo arčiau varžybos, tuo treniruotės intensyvėja, bet kartu trumpėja, jų būna ne po dvi, o po vieną per dieną ir ne kasdien. Taip artėjame prie tos sportinės formos, kokia turi būti per varžybas. O kai jau prasideda varžybos, naudojame visus resursus, susikrautus per sporto stovyklas.

– Tai šiuo metu jus drąsiai galime vadinti kiečiausia šuolininke į aukštį Europoje?

– Bent jau iki artimiausio Europos čempionato – taip.

–  Ką jums reiškia 2 m?

–  Tai magiška riba, kurią siekia įveikti kiekviena sportininkė, šuolininkė į aukštį. Tai vyksta nuo pat to laiko, kai pradedi šokinėti. Tu kryptingai eini link to tikslo.

Manau, kad tai elitinis aukštis, jeigu taip galima pasakyti. Per visą istoriją pasaulyje šį aukštį pavyko įveikti tik labai nedideliam skaičiui moterų. Uždarose patalpose tokį aukštį per visą istoriją pasiekė, atrodo, 60 moterų. Atvirose patalpose – dar mažiau.

Tai magiška riba. Ji tikrai rodo aukštą meistriškumą. Šuolių į aukštį rungtyje moterys, peršokusios 1,92 m, vadinamos tarptautinio sporto meistrėmis. Vadinasi, šokdama dar 8 cm aukščiau, esi visa galva aukščiau už tarptautinius sporto meistrus. Tai parodo, kokio tu lygio sportininkas. Tokie sportininkai negimsta kiekvienais metais. Tikrai ne iš kiekvienos šuolininkės išauga „dviejų metrų klubo“ narė, jeigu taip galima pasakyti.

Pasaulio rekordas – 2,09 m. Jo niekas nepakeičia jau labai ilgai. Uždarose patalpose – 2,08 m. Tai tikrai labai didelis aukštis. Lietuvoje kol kas (žinoma, gal jauni) ne visi vyrai šuolininkai į aukštį  šoka į tokį aukštį. Tai parodo, kad tai – labai magiška riba. Viskas, kas vyksta daugiau kaip 2 m aukštyje, yra kažkas tikrai nepakartojamo.

– Stebint vaizdo įrašą iš Belgrado, iš kovo 4 d., kai tapote Europos čempione, toks jausmas, kad po to šuolio, kai įveikėte 1,96 m ribą (tai buvo šuolis, kuris jums ir užtikrino aukso medalį), jūs nedžiūgavote taip stipriai, kaip įveikusi 2,01 m aukštį. Pastarasis šuolis buvo papildomas, kurį atlikote savo pasirinkimu.

– Taip, aš jo galėjau neatlikti. Apskritai į tas finalines varžybas vykau maksimaliai susikoncentravusi. Galbūt priešininkėms net atrodžiau kiek piktoka. Buvau nusiteikusi kovoti iki galo dėl aukščiausių vietų ir padaryti tai, kas mano galioje įmanoma.

Peršokusi 1,96 m, supratau, kad tai jau reiškia aukso medalį, nes niekas daugiau neperšoko. Bet tiesiog mano ambicijos tą sezoną galbūt buvo šiek tiek aukštesnės. Aš žinojau, koks yra šuolininkių į aukštį lygis. Galėjau tikėtis aukščiausių pasiekimų Europos čempionate. Turėjau norą iššokti daugiau nei 2 m. Žinojau, kad galiu tai padaryti.

Išnaudojau man suteiktas galimybes. Užsisakiau tokį aukštį, kokio norėjau. Su trenere tiesiog užteko susižvalgyti. Nereikėjo eiti ir daug diskutuoti, į kokį aukštį kartelę kelti. Abiems buvo aišku, kad tai turėtų būti 1 cm daugiau nei mano asmeninis rekordas (tuo pačiu ir Lietuvos rekordas). Aš to aukščio pasiprašiau.

Kai man pavyko tą aukštį įveikti, visi matė, kokios tai buvo emocijos. Aš tarsi ir galėjau patikėti, kad peršokau, bet tuo pačiu ir nepatikėjau. Tai buvo tarsi toks blaškymasis – tai tu nori džiaugtis, tai verkti, nori kristi, nori bėgti, nori šokti. Atrodo, kad viską norėtum padaryti būtent tą vieną sekundę, bet tu stebimas aplinkos. Tada norisi prasmegti skradžiai, bet tuo pačiu ir pašokti, kažką padaryti. [...] Tai labai sunku perteikti žmogui, kuris galbūt to nėra daręs.

Daug kam sakau, kad skrydis, kai perskrendi kartelę ir krenti ant čiužinio, trunka milisekundes. Tai trumpas akimirksnis, bet tuo metu man viskas taip sulėtėjo, kad jaučiasi lyg skrendanti. Tuo metu, kai skrendi virš kartelės ir matai, kad ji niekur nekrenta, po truputį suvoki, kad tai naujas rekordas, naujas asmeninis rekordas. Tai toks didžiulis pasiekimas.

Viso pokalbio su A. Palšyte klausykitės įraše.