Plojo ir varžovai
Kaunietis T. Grabauskas nuo šiol galės vadintis vienu iš trijų ištvermingiausių atletų pasaulyje. „IronTautvis“ komandos narys Šveicarijoje vykusiose dvidešimtgubo ultratriatlono varžybose iškovojo bronzos medalį.
Vienose pačių sunkiausių pasaulyje – „Swiss Ultra Double Deca“ – varžybose šiemet ryžosi dalyvauti vos trylika atletų – devyni vyrai ir keturios moterys. Jie turėjo nuplaukti 76 km, numinti 3 600 km ir nubėgti 20 maratonų – 844 km. Lietuvis tai padarė per beveik 23 paras, distancijoje sugaišdamas 551 val. 7 min. 20 sek. Geležinį Tautvydą aplenkė tik čempionu tapęs prancūzas Goulwennas Tristantas (526 val. 44 min. 56 sek.) ir sidabrą pelnęs lenkas Piotras Mlynarczykas (528 val. 30 min. 16 sek.).
Moterų įskaitoje fenomenalius rezultatus pademonstravo Aleksandra Meixner, aplenkusi ne vieną atletą vyrą. Austrė distanciją įveikė per 554 val. 56 min. 32 sek., beveik 79 valandomis pagerindama amerikietei Laurai Knobloch priklausiusį moterų pasaulio rekordą. Austrė ypač galingai startavo dviračių rungtyje, kur aplenkė visus vyrus ir bėgimo rungtį pradėjo net dviem dienomis anksčiau už T. Grabauską. Tiesa, vėliau lietuvis pademonstravo valią bėgimo trasoje ir paliko austrę toli už savo nugaros.
„Aleksandra – tikra šaunuolė. Su ja puikiai sutariame. Plaukimo rungties metu ji dar nebuvo baigusi etapo, bet sustojo ir gal minutę man plojo sveikindama su pirmąja vieta baseine, – pasakojo lietuvis. – Jos rezultatai stulbinantys. Gal būtų dar geresni, jei ji nebūtų perspaudusi dviračių trasoje. Austrė varė taip, kad nepaliko šansų nė vienam vyrui. Tačiau paskui bėgimo rungtyje praktiškai visą laiką ėjo, o ne bėgo.“
Masažas: vos išlipęs iš baseino atletas patekdavo į kineziterapeuto J. Jonelio rankas. / E. Dranevičienės / IronTautvis nuotr.
Užnugaris – įspūdingas
Dvidešimtgubas ultramaratonas – ilgiausia ir sudėtingiausia triatlono trasa pasaulyje. Per visą istoriją ją iki šių metų buvo įveikę vos aštuoniolika žmonių. Kas padėjo ją įveikti?
„Sunkios treniruotės ir rimtas pasiruošimas. Tačiau dar kartą įsitikinau, kad be komandos neįmanoma net priartėti prie medalių. Galėjau varžytis ir vienas, bet iš trylikos dalyvių būčiau finišavęs gal dešimtas ar vienuoliktas“, – aiškino T. Grabauskas.
Paprašytas pristatyti „IronTautvis“ komandos dalyvius, pašnekovas ilgokai užtruko, kol išvardijo visus savo pagalbininkus. Iš pradžių pradėjo nuo trumpesnių apibūdinimų, o vėliau keletą pristatė ir išsamiai.
Taigi, pirmasis bronzinės komandos narys – Egidijus Plenta, fizinio rengimo treneris. Jis į Šveicariją nevažiavo, bet per visus metus trukusį pasirengimą Lietuvoje prižiūrėjo T. Grabauską treniruotėse, lydėdavo jį bėgimo trasose. Giedrius Liutkevičius – Šveicarijoje kas rytą nubėgdavo po maratono distanciją su T. Grabausku, kad šį palaikytų ir palengvintų kovą su kilometrais. Važiuodavo pirkti maisto produktų į kaimyninę Austriją, jei komanda ko nors pritrūkdavo.
Tomas Leščiukaitis – komandos koordinatorius, jis lydėjo atletą Šveicarijoje. Drauge įtraukė ir savo šeimą, kuriai teko retas atostogas praleisti karo lauko sąlygomis. Ramūnas Šležas gamino maistą, aprūpino komandą net tokiais prabangos dalykais kaip skalbyklė, kavos aparatas, padėjo pastatyti komandos palapinę, kurioje dėl komforto net buvo patiesti kilimai. Marius Domkus, socialinių tinklų vadybininkas, Šveicarijoje spėdavo ne tik informuoti sirgalius apie T. Grabausko pasiekimus ir iššūkius, bet ir pats treniruodavosi, rengėsi savo varžyboms. Eglė Dranevičienė – fotografė, kurios meistriškumas padėjo tūkstančiams sekėjų tikroviškai patirti tai, ką išgyveno T. Grabauskas. Galiausiai – olimpietis, vienas greičiausių Lietuvos maratonininkų Remigijus Kančys – T. Grabausko bėgimo treneris.
Tačiau ir tai dar ne visi „IronTautvis“ kariai.
Šlapia: mindami 3,6 tūkst. km sportininkai ne kartą išsimaudė stiprioje liūtyje. / E. Dranevičienės / IronTautvis nuotr.
Iš baseino – pirmas
– Kaip sustygavote tokios gausios komandos darbą? – pasiteiravome T. Grabausko.
– Veždamasis komandą iškart pasakiau, kad pas mus nebus tokių, kurie turės tik vienas konkrečias pareigas. Štai, pavyzdžiui, mano bičiulis Kazimieras Meilutis. Jis Šveicarijoje ir valgyti gamino, ir skalbė, ir palaikė tokią fantastišką atmosferą, kad mums pavydėjo visos komandos. Nemeluoju... Jis ne tik mums, bet ir mūsų varžovams neleido nuobodžiauti. Vieną rytą atsikeliu, pradedu bėgti, o man Brazilijos komanda gražiai lietuviškai šaukia: labas rytas, Tautvi! Varyk! Aš iškart pabundu, šiurpuliukai po kūną laksto. Ogi žiūriu, Kaziukas savimi patenkintu veidu šypsosi. Viskas aišku – primokė net brazilus… Su juo liūdna niekada nebūna – ar eitume į 100 km žygį, ar važiuotume į bokso treniruotę.
Kiti komandos dalyviai – lygiai taip pat. Ir mane masažavo, ir kojines skalbė, ir kartu bėgo trasoje. Pagal taisykles su sportininku galėjo bėgti lydintis žmogus. Tai su keliais saviškiais pabandžiau. Gerai, smagu, dėkingas, bet vis tiek kažkaip ne taip. Mane trikdo kito šnopavimas, kitoks judėjimo rimtas ir pan. Tačiau atėjo Kaziukas, net žingsnius prisiderino.
Arba Juozas Jonelis – jis atliko kineziterapeuto funkciją. Būdavo taip, kad, kai aš bėgu, jis miega. Kai aš miegu, jis dirba – masažuoja mane ir ruošia raumenyną tolimesniems išbandymams. Intensyviausiai dirbome per plaukimo rungtį. Aš kas kokias 4 valandas stodavau, o jis masažuodavo kaklą, darydavo trapecijos tempimus. Kai iš bėgimo trasos užbėgdavau atsipūsti, Juozas tuoj pamasažuodavo ir laukdavo, kol vėl reikės jo pagalbos. Priguldavo tiesiai ant masažo stalo, miegoti į kemperį net neidavo.
– Kiek valandų pats miegodavote?
– Plaukdamas gal po 10–15 minučių. Iš vandens išlipdavau daugiausia tam, kad oda pradžiūtų nuo permirkimo ir užsitrauktų žaizdos. Beje, teko ir nukentėti. Įsivaizduokite, naktį viename baseino takelyje plaukia šeši septyni atletai. Kaip prasilenkti ar kažko neužkliudyti? Tai ir per galvą gavau, smūgį į nosį, akiniai krisdavo, pirštai, riešai kentėjo, galvojau, kad net lūžo. Tikras bušido! Kad bent kiek apsisaugočiau, plaukdamas atlikdavau grybšnį nebe ištiestais pirštais, o sugniaužtais kumščiais. Vėliau organizatorių išprašėme atskiro takelio, kuriame tokių spūsčių jau nebuvo, todėl galėjau netrukdomas parodyti, ką sugebu. Visą naktį plaukiau ir mėgavausi, net spėdavau vandenyje ir pasnausti.
– Po plaukimo rungties tapote varžybų lyderiu. Kaip įvykiai klostėsi toliau?
– Tiesą sakant, pats buvau nustebęs. Tačiau supratau, kad plaukimas reiškia mažiausiai. Išlipęs iš baseino norėjau iškart sėsti ant dviračio. Vis dėlto po praktiškai nenutrūkstamo 38 valandų plaukimo sutrinka vestibuliarinis aparatas. Ima mėtyti iš šonus. Apie jokį važiavimą dviračiu nėra net kalbos. Nutariau nusnausti kokias 4 valandas. Net ir po miego dar buvo sunku sėdėti ant balno.
Pripažinimas: lietuviui laimėjus plaukimo rungtį, jam plojo ir varžovai, tarp jų ir garsioji pasaulio rekordininkė A. Meixner. / E. Dranevičienės / IronTautvis nuotr.
Taktika pasiteisino
– Vėliau smukote į ketvirtą ar penktą poziciją, tačiau bėgdamas susigrąžinote vietą ant prizininkų pakylos. Kaip vyko jūsų kova su savimi ir varžovais?
– Nesidairiau į užimamas vietas. Žinau savo galimybes. Didžiąją dalį naudojau apie 50 proc. savo galimybių, nes žinojau, kokie ilgi išbandymai dar laukia. Iš pradžių ir su dviračiu pabandžiau paspausti iki 450 km per parą, kitą parą – iki 400 km. Galiausiai nusileidau iki 300 km ir pasijaučiau komfortiškai. Pulsas laikėsi apie 95 tvinksnius per minutę. Kažkas aplenkė, bet pradėjau bėgti ir susigrąžinau vietą, kuri mane tenkina.
– Pagal jūsų paties pojūčius, ar labai daug trūko iki pirmų dviejų lyderių?
– Reikia pripažinti, kad tai tikrai stiprūs atletai. Abu jie vyresnio amžiaus, o tai šiame sporte yra privalumas. Net jei tau per 50 metų, tai ne riba. Patirtis, ištvermė su metais tik didėja.
Bėgime aš naudojau kitokią taktiką nei dauguma varžovų. Jie stengėsi kuo ilgiau judėti į priekį, todėl ne bėgo, o nuolat ėjo. Aš dariau kitaip. Per parą apie 4 valandas skirdavau poilsiui, o likusį laiką bėgau. Sustodavau tik trumpam masažui. Taip pakilau į trečią vietą. Mačiau, kad iki antros vietos toloka. Pabandžiau gaudyti lyderius, bet pajutau diskomfortą kojose. Tai gali lemti pasitraukimą iš varžybų ir būtų didžiulis nusivylimas. Todėl nerizikavau, laikiausi savo plano.
– Ar atsipalaidavus nebuvo pavojaus prarasti bronzos medalį?
– Jaučiausi visiškai saugus. Kelias paskutines dienas galėjau sau leisti ir kur kas daugiau poilsio, bet buvau pagavęs gerą ritmą. Galėjau finišą pasiekti kokiomis šešiomis valandomis anksčiau, tačiau pasitariau su mūsų komandos fotografe Egle, kuri gyvena Šveicarijoje. Ji prašė, kad finišuočiau, kai bus šviesu, nes padarys geresnių nuotraukų. Įtakos mano užimamai vietai tas laikas nebeturėjo, todėl palaukęs ryte ramiai kirtau finišo liniją.
Pradedu bėgti, o man Brazilijos komanda gražiai lietuviškai šaukia: labas rytas, Tautvi! Varyk! Aš iškart pabundu, šiurpuliukai po kūną laksto. Ogi žiūriu, Kaziukas savimi patenkintu veidu šypsosi. Viskas aišku – primokė net brazilus…
– Minėjote, kad, nepaisant milžiniškų krūvių, varžybų metu praktiškai nenaudojote jokių dirbtinių stimuliatorių, redbulių, tik natūralius maisto papildus, vitaminus ir šiek tiek kavos. Koks buvo jūsų valgiaraštis?
– Visą maistą atsivežėme iš Lietuvos. Šaldytuve buvo 8 kg lašišos, 6 kg jautienos faršo. Daug tuno ir jautienos konservų. Valgiau dažnai, gal šešis kartus per parą. Maisto porcijos buvo didelės. Dažniausiai ryte užkąsdavau avižinės koše su bananais, medumi. Vėliau – karštas patiekalas, pavyzdžiui, lašiša su ryžiais. Kartais – 200–250 g mėsos. Vakare – avižos su tunu.
Akiratyje – Guinnesso rekordas
– Ar nebuvo momentų, kai norėjote viską pabaigti ir pasitraukti?
– Jaučiu per daug atsakomybės ir turiu daug saugiklių, kad peržengčiau saugias organizmo ribas ir rizikuočiau nebaigti varžybų. Sunkiausia buvo kažkuriuo metu važiuojant dviračiu, kai susimaišė paros laikas, išsibalansavo organizmas. Pavažiuoji du ratus ir smingi pasnausti. Padariau klaidą dėl mitybos – paragavau pyragų ir ledų. Kita klaida – miego režimas. Mėginau miegoti kaip pernai – slankiuoju grafiku. Tačiau tai visiškai nepasiteisino. Dieną miegas negilus, prastai pailsėdavau. Geriau pasijutau, kai ėmiau eiti miegoti tuo pačiu paros metu. Kad ir po nedaug, bet pagal vienodą grafiką.
Sąrašas: štai tiek privačių rėmėjų, neskaitant įmonių paramos, prisidėjo prie bronzinio triumfo. / E. Dranevičienės / IronTautvis nuotr.
– Po pernykščio įveikto dešimtgubo ultratriatlono atrodė, kad tai yra galimybių riba. Jūs manėte kitaip ir padvigubinote tą nežmonišką krūvį. Lieka tik paklausti – ar tai jau galutinė jūsų aukštuma?
– Manau, kad ne. Yra dar ir trisdešimtgubas ultratriatlonas. Atstumas yra oficialiai užregistruotas, bet tokių varžybų dar niekas nerengė, nes nebuvo norinčių. Mes kaip ir norėtume, tad kalbamės su federacijos prezidentu. Jei idėja bus įgyvendinta, jos dalyviai patektų į Guinnesso pasaulio rekordų knygą.
– Kaip tokias idėjas vertina jūsų artimiausi žmonės?
– Žmona Jurgita, dukra Gabrielė, mama Angelina – mano didžiausios sirgalės. Be jų išvis nebūtų jokių startų. Ir Šveicarijoje visų varžybų metu jaučiau jų palaikymą. Žinau, kad žmona ir mama nubraukė ne vieną ašarą. Jurgita sakė, kad namuose kasdien šveitė plyteles, nes reikėdavo kažkur išlieti įtampą ir nerimą. Kai grįžau, visas namas tiesiog blizgėjo… Buvo daug džiaugsmo ašarų. Ir ąžuolo vainikas, draugų ir rėmėjų sveikinimų. Visiems jiems esu be galo dėkingas. Jie mane įkvepia dar didesniems iššūkiams.
Naujausi komentarai