Šį mėnesį S.Maslobojevas, dar žinomas kaip Kuvalda, dėl prestižinio „Glory“ organizacijos kikbokso pussunkio svorio kategorijos pasaulio čempiono titulo įveikė Maroko kovotoją Tariką Khbabezą.

Sergejus – pirmas Lietuvos sportininkas, iškovojęs „Glory“ pasaulio čempiono diržą.

Kovotojas viešėjo „Kauno dienos“ studijoje ir pasidalijo mintimis su žurnalistu Gražvydu Muižiu.

– Svajojančių apie pasaulio čempiono titulą ir jo siekiančių – daugybė. Koks buvo jūsų kelias?

– Pradėjau sportuoti tik aštuoniolikos. Mano pirmas treneris Viktoras Gerasimovas buvo puikus žmogus, pas jį atėjau vedamas bandos instinkto, vos ne silpniausias. Po kurio laiko, kai pasiekiau rezultatų, pasakiau: noriu aukso, ne vien sidabro. Treneris pasakė: Serioža, išsitatuiruok smegenyse – labai gražus noras, o kada pradėsi dirbti? Supratau, kad vien ateiti į treniruočių salę neužtenka. Jis išmokė mane, kaip užsibrėžti tikslą ir jo siekti, kaip sportininkas turi elgtis, atrodyti viešose erdvėse. Mano pirmas troškimas buvo dalyvauti Lietuvos čempionate. Išmėginęs jėgas supratau, kad galiu laimėti. Paklausiau savęs: o kas, jeigu toliau? Investavau visą savo gyvenimą į tai. Aš tuo gyvenu, mano šeima gyvena – žino, kada pasiruošimas ir treniruotės, kada – varžybos. Su žmona Airine mes – jau dešimt metų kartu, ji nė karto nesuabejojo – gal šiandien man neiti į treniruotę? Kai ruošiausi „Glory“ kovai su marokiečiu, žmona rūpinosi visais namų reikalais, man nereikėjo nei vaikų migdyti, nei sukti galvą dėl kitų darbų.

– Be stiprios ir palaikančios žmonos tokių rezultatų turbūt irgi nebūtų?

– Tai faktas. Be to, noriu padėkoti rėmėjams. Po pergalės ringe teisėjas pakėlė mano ranką, bet tai visų, prisidėjusių prie tos pergalės, laimėjimas: trenerio Andriaus Šipailos, fizinio rengimo trenerio Andriaus Birulino, kineziterapeutės Elenos Uksaitės-Bučės, daktarės Akvilės Vilkytės, masažuotojo Sauliaus Satkevičiaus, psichologės Darios Albers, psichomotorikos specialisto Lauryno Gumbio. Be jų nebūtų manęs. Jie daug įdeda darbo, kad neįmanomus dalykus padarytume įmanomais.

– Ar buvo dienų, kai net iš lovos keltis nesinorėjo?

– Buvo momentų, kai nieko nenorėdavau veikti. Perdegiau, buvo užvaldęs nuovargis. Tokiu metu reikia kelias dienas skirti vien sau. Bent vakarus, nes diena – per didelė prabanga. Stengiuosi eiti anksčiau miegoti, kaip reikiant pailsėti.

Pergalė: Lietuvos kovotojas spalio 8 d. Arnhemo (Nyderlandai) ringe privertė kapituliuoti marokietį T.Khbabezą.

– Esate iš tų sportininkų, kurie atvirai kalba apie savo psichologinę būseną, konsultacijas su psichologais. Kada pajutote poreikį?

– Gerai žinomas stereotipas: jei žmogus eina pas psichologą, turi mentalinių problemų. Seniau viską juokams nurašydavome, pasišaipydavome iš savęs, savo problemų ir sukandę dantis ėjome toliau. Tačiau kai krauni į stalčių išgyvenimus, vis tiek ateina diena, kai jis nebeužsidaro, pradeda sklisti negeras kvapas. Nori ar nenori, vis vien reikia iškratyti viską ir pradėti dėti tvarkingai. Kai pradedi kapstytis, imiesi saviugdos, supranti, kad nešiojiesi kažkokį skaudulį, kuris trukdo save išreikšti ir negali savimi pasitikėti, drąsiai pasirinkti sprendimą. Giliau pažvelgęs į save suvoki: juk viskas – mano. O baimė niekada nedingsta. Todėl ir dirbame su psichologais. Kuo toliau eini, tuo baimė didesnė. Kuo aukščiau lipi, tuo kritimo aukštis didesnis. Kai varžovo vardas neskambus, jis mažai ką praras, o tau vientelė klaida gali viską pakeisti. Įtampa – didžiulė. Niekada gyvenime nesu bijojęs priešininko, kovos, bet bijau suklysti, kažko nenumatyti.

Ringe kiekviena klaida fiziškai skaudi, bet ne stiprūs varžovo smūgiai baisūs, o tie, kurių nenumatai.

– Bijote savęs?

– Taip. Esu sakęs, kad vienintelis mano priešininkas – aš pats.

– Kiek laiko nebevartojate alkoholio?

– Su žmona kartu nevartojame daugiau nei penkerius metus. Šiemet labai retai socializuodamasis išgėriau alaus ar kokteilį. Po pergalės prieš T.Khbabezą sakiau, kad niekada nešvenčiau savo pergalių. Todėl pagaliau švęsiu, galiu sau leisti, nes tai buvo mano pagrindinis gyvenimo tikslas.

– Kalbėdamas apie savo sporto šaką dažnai kartojate žodį – žaidimas, tačiau iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip paprasčiausios muštynės?

– Eiliniam mirtingajam – taip. Sakoma: kovos menas, tačiau kai kurie neakcentuoja žodžio „menas“. O mes juo mėgaujamės, stebime, kaip žmonės moka valdyti savo kūną, emocijas, kuria derinius. Kova ringe – tas pats kaip šokis, spektaklis teatre. Tai menas valdyti save, strateguoti, prognozuoti ir tai daryti tuo metu, kai kažkas tave spaudžia ir smūgiuoja. Kiekviena klaida fiziškai skaudi, bet ne stiprūs varžovo smūgiai baisūs, o tie, kurių nenumatai ir kurie gali nutraukti kovą. Klausiama, kas svarbiausia: tikslas ar procesas? Jei neišmoksi mėgautis procesu, tikslo nematysi.

– Ar panaudotumėte savo įgūdžius gatvėje?

– Per brangu ir visiškai jokios naudos. Garbės ten neįgysi, nebent tik traumą ir susigadinsi vardą. Gali likti skolingas kažkam ir, neduok Dieve, gali užmušti.

– Ką patartumėte jaunam žmogui?

– Nesvarbu, kokiame savo gyvenimo taške esi, svarbu žinoti, kas labiausiai veža. Neprivalote būti geri visur ir visada. Galima mokytis, kaupti įgūdžius. Nėra kvailų žmonių, ypač vaikų, nėra blogų ar gerų. Yra mačiusių prastus pavyzdžius gyvenime, yra dar neatradusių savęs. Ieškokite, eksperimentuokite. Nebijokite išeiti iš komforto zonos. Kuo daugiau išbandysite, tuo labiau suprasite, kur link jus gyvenimas traukia.

– Kas toliau?

– Ginsiu pasaulio čempiono titulą. Be to, bus kiti honorarai. Iš pradžių jie buvo nedideli, už titulinę kovą – jau didesni, už pergalę ir titulo gynimą – dar didesni. Man 35-eri, karjera gali tęstis iki 40-ies, bet amžius – ne stabdys. Svarbiausia – patirtis. Fizinės jėgos turiu pakankamai. Nauja mano svajonė – paprasta: su šeima norime įsikurti vieno aukšto name, kad vaikai turėtų po kambarį su aukštomis lubomis ir būtų smagu gyventi.