Pastarąją savaitę Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė dažniau, nei įprastai, girdėjo krykštaujančią 4-metę dukrą Adrianą – iš pasaulio taurės etapo Romoje auksą parsivežusi olimpinė šiuolaikinės penkiakovės čempionė mėgavosi keliomis laisvomis nuo treniruočių dienomis.

Efektinga pergalė Italijos sostinėje L.Asadauskaitei-Zadneprovskienei garantavo kelialapį į pasaulio taurės varžybų finalą Minske, net nelaukiant paskutinio etapo Vengrijoje.
Dar didesnį įspūdį pasaulio šiuolaikinės penkiakovės specialistams paliko būdas, kaip 31-erių metų lietuvė laimėjo. Kito tokio galingo savo spurto neatsimena ir pati Laura: prieš paskutinę rungtį iš 20-os vietos – iki aukso medalio.

"Jokio baliaus nebuvo, nes dar nėra ką švęsti. Jei būčiau viską nuo pat pradžių padariusi taip gerai, kaip per bėgimo varžybas, įspūdis būtų didesnis. O dabar... Tiek, kiek džiugina bėgimas, liūdina fechtavimasis. Tad laukia sunkios treniruotės", – sakė "Kauno dienai" viena tituluočiausių pasaulio penkiakovininkių.

– Laura, kaip rengsitės pasaulio taurės finalui? – paklausėme olimpinės čempionės.

– Balandžio pabaigoje Vengrijoje vyks 4-as etapas, bet jame nedalyvausiu. Nebėra prasmės – taškų man pakanka. O rengdamiesi varžyboms išsimušame iš ritmo, koreguojame režimą. Prieš sezoną taip ir planavome, kad praleisiu pirmą ir paskutinį etapus. Turėsiu daugiau laiko pasiruošti ir finalui, ir pasaulio čempionatui, nes tarp šių dviejų svarbiausių sezono startų bus tik dvi savaitės.

– Treniruočių užsienyje neplanuojate?

– Lyg ir norėjome, bet kol kas ir Lietuvoje sąlygos neblogos. Daugiau problemų iškils dėl plaukimo, kai vasaros sezonui bus uždarytas baseinas Vilniuje.

– Pasaulio taurės dalyvių reitingų lentelėje jus lenkia tik Lenkijos atletė Anna Maliszewska. Ar ji šį sezoną – pagrindinė jūsų konkurentė?

– Lenkė turi daugiau taškų, nes dalyvavo visuose pasaulio taurės etapuose. Jos trijų rezultatų suma vos keliais taškais didesnė nei aš surinkau per du. Nemanau, kad A.Maliszewska finale bus tarp penkių geriausiųjų.

– Ar Rusijai atstovaujančią Donatą Rimšaitę, Romoje užėmusią 3-ią vietą, priskiriate prie stipriausių oponenčių?

– Ji stipri konkurentė. Kur kas pajėgesnė už lenkę.

– Liepos mėnesį pasaulio čempionate Berlyne ginsite ne vieną titulą. Kuris auksas jums būtų svarbesnis – asmeninės rungties ar mišrių estafečių?

– Pagrindinis startas – asmeninės varžybos. Jeigu liks jėgų, mėginsime kovoti dėl medalių ir estafetėse. Nors dar nežinau, ar šiemet startuosime su Justinu Kinderiu. Nei jis, nei aš specialiai jėgų netaupome, visas atiduodame individualiems startams. Gerai tik tiek, kad šiemet po individualaus pasirodymo Berlyne galėsiu dieną pailsėti.

– Kokia šiuo metu jūsų estafečių partnerio J.Kinderio forma?

– Justinas turėjo sveikatos problemėlių. Tai atsiliepė ir jo rezultatams pasaulio taurės varžybose.

– Spalį Pietų Korėjoje vyks pasaulio kariškių čempionatas. Anksčiau tokiose varžybose dalyvaudavote. Ar ketinate kovoti ir dėl stipriausios pasaulio kariūnės vardo?

– Tokių planų yra. Anksčiau kariškių čempionatai vykdavo už savaitės ar kelių po pasaulio ar Europos čempionatų. Tekdavo rinktis svarbiausią startą, o šiemet kariškių  varžybos – spalį, kai sezonas jau bus pasibaigęs.

– Jau daugiau nei dešimtmetį esate Lietuvos krašto apsaugos savanorė. Dabar būti savanorių gretose – mados arba piliečių sąmoningumo dėl įtemptos geopolitinės situacijos regione išraiška. Kodėl jūs pasirinkote kariuomenę?

– Tais laikais apie karą tikrai negalvojome. Tiesiog norėjome dalyvauti kariškių šiuolaikinės penkiakovės čempionatuose. Dažnai atstovaudavau kariuomenei kroso varžybose. Man tai patiko. Anksčiau buvo privaloma dalyvauti mokymuose, dabar įsipareigojimų nėra, tik trumpos pratybos.

– Jei, neduokdie, kiltų pavojus tėvynei, ar gintumėte ją?

– O kaipgi?! Mes, penkiakovininkai, būtume grėsmingi kariai. Jei reikėtų, ir šaudytume, ir plauktume ar bėgtume, kad pavytume priešą (juokiasi – aut. past.). Tikiuosi, kad man šaudyti ir gaudyti niekdarių niekada neteks, bet jei kažkas grėstų mano gyvybei, manau, sugebėčiau pasinaudoti savo įgūdžiais.

– Per pasaulio taurės varžybas Romoje dar sykį įrodėte, kad esate stipresnė už visas varžoves bėgimo rungtyje. Kas lemia jūsų fenomenalius rezultatus bėgimo takelyje – treniruotumas ar genai?

– Į šiuolaikinę penkiakovę atėjau iš plaukimo, bet jau per pirmas treniruotes įsitikinau, kad bėgti man irgi gerai sekasi. Matyt, tai – mano rungtis iš prigimties. Galbūt vaikystėje reikėjo rinktis ne plaukimą, o bėgimą, bet vaikai dažniausiai nežino, kas jiems tinka, ir eina ten, kur paskatina tėvai.

– Ar bėgimo takelyje pasiekėte savo galimybių viršūnę?

– Patikėkite, rezervų dar yra labai daug, nors pasitaiko ir klaidų. Vis dėlto jaučiu, kad tobulėju kaip bėgikė ir šioje srityje lygiuojuosi ne į penkiakovininkus, o į profesionalius bėgikus. Šiemet pasitikrinau jėgas Lietuvos lengvosios atletikos čempionate (laimėjo 3000 m bėgimo rungties sidabrą – aut. past.). O pasiekti absoliutaus tobulumo viršūnę neužtektų gyvenimo.

– Kokios galimybės 31-ų atletei stipriai pagerinti tokių rungčių, kaip jojimas, plaukimas ar fechtavimasis, rezultatus?

– Realios! Ištvermė, kaip ir patirtis, ateina bėgant metams. Sakyčiau, kad mano bendras funkcinis pajėgumas tik gerėja. Tai – juodo darbo pasekmė. Tiesa, kad ir kiek dirbčiau, žinau, kad bėgti galėsiu labai gerai, o, pavyzdžiui, plaukti bus sunku. Gal neturiu pojūčio vandeniui, gal trūksta ūgio, kitų duomenų. Todėl ištvermės rungtyse iš savęs ir reikalauju daugiau. Juolab kad norint tobulai pasirengti visoms penkioms rungtims per dieną jau trūksta laiko. Galėčiau dirbti ir naktį, bet juk reikia šiek tiek pailsėti. Va, jeigu paroje būtų 36 valandos, tada suspėčiau kur kas daugiau (šypsosi – aut. past.).

– Kiek prie jūsų sėkmės prisideda treneris Jevgenijus Kliosovas ir jūsų vyras, vienas tituluočiausių visų laikų šalies penkiakovininkų Andrejus Zadneprovskis?

– Be J.Kliosovo ir kitų specialistų, o man padeda daug kitų sporto šakų profesionalų, nebūtų nei Londono olimpinio aukso, nei kitų titulų. Andrejaus palaikymas ir patarimai taip pat labai svarbūs.

– Kitąmet jūsų laukia dar viena olimpiada. Ar jau planuojate, ką veiksite po Rio de Žaneiro žaidynių?

– Jėgų dar turiu labai daug. Maždaug nuo 28-erių pasiekiau savo sportinę brandą, o jos viršūnė buvo per Londono olimpiadą. Tai metais pajutau, kad galiu nugalėti bet ką. Ir dabar tas jausmas išliko. Jaučiu, kad einu į priekį, gerėja atskirų rungčių rezultatai. Kiek visai tai tęsis, nežinau, bet turiu puikių pavyzdžių. Per pasaulio taurės varžybas fechtavimosi rungtį laimėjo kolegė iš Latvijos, kuriai – maždaug keturiasdešimt. Aš savęs iki 40-ies sporte neįsivaizduoju, bet, būnant 30-ies, sakyti "Stop!" dar ankstoka.

– Vis dėlto kažkada karjerą teks baigti. Ką matote savo įpėdine?

– Pirmiausia – Gintarę Venčkauskaitę. Keleri metai jai buvo sunkūs: suprastėjo rezultatai, bet šiemet pasaulio taurės etape Egipte ji baigė ketvirta. Visus maloniai nustebino. Pastebėjau, kad Gintarė pasitempė – geriau fechtuojasi, stabiliau plaukia. O bėgimas jai, kaip ir man, – stipriausia rungtis. Įkandin žengia ir Karolina Gužauskaitė. Man ir pačiai įdomu, kuri iš jų su manimi vyks į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.