Ir tas Dakaras prasidėjo, savo išskirtinės istorijos puslapius vieną po kito nuspalvindamas nuotykių dvasia, rusenančia ištroškusių nutrūktgalvių širdyse. 12 etapų. 7646 kilometrai, iš kurių 4767 greičio ruožų iššūkių. Natūraliais akmenimis nusėti smėlingi kanjonai ir slėniai, daugiau nei 100 kilometrų nusidriekusios banguojančios smėlio jūros, kalnų grandinės, kopų masyvai ir vietos, kur užmynus akceleratoriaus pedalą iki dugno reikės spausti ten, kur mato lenktynininko akys ir veda tik šturmano nuojauta. Šimtai nuo teisingo kurso nuklysti viliojančių takelių ir dalyvių žinias bei psichologinio pasiruošimo ribas išbandančių susikertančių provėžų užmintų galvosūkių.

Pirmasis greičio ruožas. Džeda – Biša

Ankstų sekmadienio rytą KREDA komanda pajudėjo iš „nuliniu“ bivuaku tapusio „King Abdullah Sports City“ stadiono komplekso Džedoje, ir pasuko skirtingomis kryptimis. Komandos mechanikai į pirmąjį bivuaką Bišoje, media komanda – finišo link, fiksuoti pirmųjų emocijų, o lenktynininkai – pirmojo greičio ruožo link, iki kurio teko sukarti 310 kilometrų bendrojo naudojimo keliais, kertant 2 kilometrų aukštyje stūgstančius kalnus, už kurių 1,5 kilometro aukštyje esančioje dykumoje laukė greičio ruožo startas.

Pirmajame 277 kilometrų greičio ruože Dakaro dalyvius pasitiko Dakariškais standartais lengva ir greita trasa, vedanti žvyruotais keliais, apsibarstytais smėliu, išdžiūvusiomis upių vagomis ir kanjonais, iššūkiais pavaišinusi abu KREDA ekipažo narius, turėjusius aktyvuoti specifinius lenktynininko ir šturmano įgūdžius, reikalavusius techninio preciziškumo.

Kantrybė – geriausias pirmojo greičio ruožo palydovas komandos lenktynininkui

Iššūkiai pasitiko ekipažus greičio ruožo pusiaukelėje, kur gamtos paveikslo įrėminti vingiuoti ir siauri keliai, nusėti akmenimis trasos trajektorijoje ir šalia jos. Norint išsaugoti savo padangas sveikas, kad nereikėtų gaišti laiko – reikėjo važiuoti ypatingai atsargiai, taupant žmogiškųjų išteklių ir laiko resursus. Remiantis organizatorių pateikta informacija – 3 proc. trasos dangos sudarė akmenys, tačiau praėjusių metų Dakaro istorija yra gyvas įrodymas to, kad ir keli procentai labai neparankios trasos dangos gali tapti lemtingi daugeliui, nedvejojantiems ir spaudžiantiems akceleratorių iki dugno. Tokia trasos danga gali labai greitai atsijoti lenktynininkus, patekusius į akmenuotų vietovių gniaužtus ir turėjusius atsiraitojus rankoves kibti į precizišku šveicariško laikrodžio tikslumu sustyguotą padangų keitimo procedūrą. Galiausiai, paaiškėjo, kad žadėti 49 proc. žvyro dangos iš tikrųjų buvo akmenimis nusėtos vietovės, privertusios komanda paaukoti 3 ratus.

Kompasas – geriausias pirmojo greičio ruožo bendražygis komandos navigatoriui

Trasoje numatytos lėtesnės ir greitesnės sekcijos – iššūkis navigatoriams, nes vietovėse, į kurias „nuvedė“ „Priority list“ (liet. elitinis sąrašas) lenktynininkų automobiliuose „įsitaisiusi“ elektroninė kelio knyga, buvo daug kelių, nepažymėtų jos lietimui jautriame monitoriuje. Dėl šios priežasties atidžiai stebint kintančių kursorių simfonijos demonstruojamą tempą, reikėjo surasti teisingą trajektoriją ir vesti savo komandos draugą, esantį už vairo, finišo link..

Sartavusi iš 48-tos pozicijos, pirmajame kelio taške KREDA komanda rikiavomi 35-oje vietoje. Galiausiai, 11.40 val., Lietuvos laiku, startavęs ekipažas, finišą pasiekė 15.40 val., preliminariai 45-oje vietoje.

„Ratų naikinimo mašiną esate matę? Aš prisiimu atsakomybę – 3 ratus šiandien paklojom. Kol keiti ratą, traukinuku važiuojančios kokios 5 mašinos tave aplenkia ir tada jau yra daug reikalų susigrąžinti prarastas pozicijas. Žodžiu, geriau ratų nedaužyti, bet galiu pasidžiaugti, kad šiandieną organizatoriai pasiūlė mums tikrą Dakarišką dieną, tik smėlio trūko ir vietom buvo žiauriai daug akmenų. Labai smagi važiuoti, faina trasa. Tai ką, prasidėjo Dakaras“, – po finišo dalijosi įspūdžiais humoro jausmo nestokojantis A. Juknevičius.