Ant 66-ojo ATP laiptelio

Daugiau nei dešimtmetį pirmosios šalies teniso raketės pozicijų neužleidžiantis R.Berankis šiuo metu Teniso profesionalų asociacijos (ATP) reitingų lentelėje yra 66-asis, o aukščiausias jo karjeros laiptelis – 50-oji vieta 2016-ųjų gegužę.

2017-aisiais Ričardas dėl klubo operacijos praleido pirmus keturis sezono mėnesius ir ATP reitingų lentelėje nusmuko į 243-iąją poziciją.

Grįžęs į teniso aikštynus R.Berankis įrodė, kad jį dar anksti nurašyti. 2018-aisiais jis devintą kartą tapo ATP "Challenger" kategorijos turnyro nugalėtoju ir sugrįžo į geriausių pasaulio tenisininkų šimtuką.

Šiemet lietuvis laimėjo net keturis "Challenger" kategorijos turnyrus, sėkmingai pasirodė ir "Didžiojo kirčio" varžybose, uždirbo beveik 542 tūkst. JAV dolerių premijų.

Treniravosi ir Kaune

"Manau, kad tai buvo geriausias mano sezonas, – sakė R.Berankis. – Visos pergalės įsimintinos, bet labiausiai džiaugiuosi, kad pavyko įveikti pirmą ratą "Didžiojo kirčio" turnyruose Vimbldone ir "US Open". Buvo nelengva, bet darbas ir pastangos – ne veltui."

Nemanau, kad dabartinis jaunimas yra pasirengęs kentėti dėl savo svajonių, įveikti skausmą, baimes, nepatogumus.

R.Berankis jau ruošiasi naujiems iššūkiams. Kelias savaites Vilniuje praleidęs tenisininkas treniravosi ir Kaune.

"Vilniuje lengvosios atletikos maniežas uždarytas, teko kasdien važinėti į Kauną. Pagrindinis treniruočių akcentas – fizinis pasiruošimas, bėgimai, jėgos pratybos, masažai. Šiemet per kai kuriuos svarbius mačus tiesiog pristigdavau fizinių jėgų ir ištvermės, tad stengiuosi, kad tai nepasikartotų", – pasakojo tenisininkas.

2020-ųjų sezoną R.Berankis pradės sausio mėnesį Katare, vėliau lauks elitinis "Australian Open" turnyras.

Žais, kol leis sveikata

– Ričardai, ką manote apie teniso infrastruktūrą Vilniuje?

– Per metus Vilniuje praleidžiu tik 6–8 savaites, tad neturiu galimybių apžiūrėti ir išmėginti visų arenų. Žinau, kad neseniai duris atvėrė naujas teniso kompleksas "M7 sport". Dėl uždarų patalpų tenisui problemų nėra, ne kiekvienas pasaulio miestas galėtų pasigirti tokiais kokybiškais aikštynais kaip mūsų sostinė. Tačiau Vilniuje aš paprasčiausiai neturiu su kuo treniruotis. Kokybiškoms pratyboms reikia ne tik gerų darbo sąlygų, bet ir aukšto lygio partnerio, pajėgaus varžovo. Deja, šiuo metu Lietuvoje nėra nė vieno tenisininko, kurio žaidimas atitiktų bent jau 500-osios pasaulio reitingo raketės reikalavimus.

– Kai prieš dešimtmetį jūs su Laurynu Grigeliu pradėjote skinti pergales teniso profesionalų varžybose, o su Lietuvos rinktine – ir Daviso taurės varžybose, kalbėta, kad prasidėjo teniso bumas ir netrukus turėsime daugiau talentingų žaidėjų. Kol kas geriausių šalies tenisininkų viršūnėje matome tuos pačius veidus. Kodėl Lietuvoje nepavyksta išugdyti naujų berankių ar grigelių?

– Deja, negalėčiau pasakyti, kad tarp mūsų šalies jaunimo matau išskirtinių teniso talentų, kurie ateityje galėtų šturmuoti ATP reitingo viršūnes. Jei būtų taip paprasta patekti į geriausiųjų šimtuką, tikriausiai nebūčiau vienintelis laimingasis iš visos Lietuvos. Kita vertus, reikia ne tik talento, sunkaus, juodo darbo, bet ir sėkmės. Turi būti ir labai stipri, aukšto lygio trenerių, padėjėjų komanda, nes vieno žmogaus pastangų neužtenka. Lietuvos teniso federacijai ir sporto mokykloms bei akademijoms per praeitą dešimtmetį nepavyko išugdyti naujos žvaigždutės, o tai liudija, kad yra kažkokių problemų. Vaikų teniso aikštynuose netrūksta, paslaugas teikiančių mokyklų ir akademijų taip pat yra, o galutinis rezultatas? Matyt, kažką reikia keisti darbo procese, gal ir pačioje ugdymo sistemoje. Neabejoju, kad problemas Lietuvoje dirbantys specialistai žino geriau nei aš, tereikia adekvačių išvadų, nes dabar mes esame toje pat vietoje, kaip ir prieš dešimtmetį. Tada Lietuvos rinktinę tempėme su L.Grigeliu, tai darome ir dabar. Vilčių teikė Lukas Mugevičius, bet jį sustabdė trauma. O kito lygiaverčio komandos nario šiuo metu nematau.

– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti sportininkas, siekiantis profesionalaus teniso aukštumų?

– Galiu kalbėti tik apie save. Nuo mažų dienų buvau labai judrus, turėjau tikslą ir buvau pasirengęs atiduoti visas jėgas, kad tapčiau geriausiu tenisininku. Dabar auganti karta daugiau laiko praleidžia namuose, prie išmaniųjų telefonų ir kompiuterių. Net jei vaikai lanko teniso treniruotes, to neužtenka. Anksčiau mes nuolat būdavome kieme, žaisdavome įvairiausius judrius žaidimus, o didžiausia bausmė būdavo, kai tėvai neišleisdavo į lauką. Dabar vaikai jaučiasi labai nubausti, kai juos tėvai iškrapšto į kiemą. Kitas dalykas – asmeninė motyvacija. Abejoju, ar dabartinis jaunimas yra pasirengęs kentėti dėl savo svajonių, įveikti skausmą, baimes, nepatogumus. Sportas – ne vien žaidimai, tai ir ašaros, kančia. Jei nori būti geriausias, privalai visa tai patirti ir išgyventi. Tai labai sunku, o jei vaikas neturi stiprios vidinės motyvacijos – net ir neįmanoma. Juo labiau kad tenisas – brangoka sporto šaka, o pasiturinčių tėvų atžaloms skausmas ir kančia tampa pernelyg dideliu iššūkiu. Tačiau tai ne tik Lietuvos, o globali problema. Tik kai kurie ją sprendžia efektyviau.

– Ričardai, kitąmet švęsite savo 30-metį. Ar pagalvojate, ką veiksite baigęs tenisininko karjerą?

– Didelių ateities planų neturiu. Labai džiaugiuosi, kad po klubo sąnario operacijos man pavyko atsikratyti ne vienus metus kamavusių sveikatos problemų, tad dabar esu pasinėręs į tenisą. Suprantu, kad karjera kažkada baigsis, o tai, kad Rogeris Federeris ar Rafaelis Nadalis, būdami 35–37 metų, vis dar dominuoja teniso pasaulyje – išimtis, o ne taisyklė. Kita vertus, noriu žaisti kuo ilgiau, bent jau kol sveikata leis. Neturiu konkretaus tikslo žūtbūt patekti į pajėgiausių pasaulio tenisininkų 50-uką ar 30-uką. Tiesiog noriu tinkamai pasirengti artimiausiam sezonui, gerai žaisti per kiekvienas varžybas. Kas vėliau? Nežinau. Kyla visokių minčių – ir apie savo teniso akademiją, ir apie trenerio darbą. O gal, susitaupius pinigų, imtis verslo, nesusijusio su tenisu? Dėl vieno dalyko esu tikras: kad ir ko imsiuos, darysiu tai Lietuvoje.