Vasarį sukako dveji metai, kai 38-erių metų kaunietis diriguoja Lietuvos rankinio federacijai (LRF). Įpusėjus kadencijai, LRF prezidentas apžvelgė savo darbo rezultatus, papasakojo apie rankinio aktualijas ir problemas.

"Mūsų svarbiausias tikslas – vyrų arba moterų rinktinės patekimas į vieną didžiųjų turnyrų, Europos arba pasaulio čempionato finalo varžybas. Ir to tikslo link mes einame. Pernai vyrai buvo visai netoli, išlaikė intrigą iki pat atrankos varžybų pabaigos, pakeliui įveikę pasaulio vicečempionus norvegus. Šiemet patekome į atkrintamąsias varžybas, kur kausimės su Islandija. Tai šansas, už kurio reikia kabintis", – teigė D.Pasvenskas.

LRF vadovo nuomone, ne ką prastesnes galimybes prasibrauti į Europos čempionato finalo turnyrą turi ir moterų rinktinė, kurios perspektyvas didžiąja dalimi lems pasirodymas jau per artimiausią atrankos mačą kovo 22-ąją Kaune su Turkija.

"Jei norite pamatyti tikrąjį moterų sporto žavesį, o drauge ir kovingumą, šios rungtynės – kaip tik jums", – sirgalius į Sporto halę pakvietė LRF vairininkas.

– Kaip vertinate savo prezidentavimo laikotarpį? – paklausėme D.Pasvensko.

– Maniau, kad bus šiek tiek lengviau, pirmiausia – finansine prasme, ieškant rėmėjų ir pan. Sportine prasme – pasiekimai gerėja. Drauge su rezultatais didėja ir rankinio matomumas. Informacinis srautas apie rankinį tikrai auga. Grįžome į nacionalinio transliuotojo LRT eterį. Apie mūsų sporto šaką daugiau rašoma ir interneto žiniasklaidoje. Tai nėra atsitiktinumai. Mes pakeitėme savo strategiją. Nebelaukiame, kol mums paskambins žurnalistai ir paklaus, kaip mums sekasi, o stengiamės daugiau informacijos siūlyti patys, nuolat platiname straipsnius ir sulaukiame teigiamų atgarsių.

Mes pakeitėme savo strategiją. Nebelaukiame, kol mums paskambins žurnalistai ir paklaus, kaip mums sekasi, o stengiamės daugiau informacijos siūlyti patys, nuolat platiname straipsnius ir sulaukiame teigiamų atgarsių.

– Į rankinį atėjote iš krepšinio. Ne paslaptis, kad rankinis ir kitos sporto šakos dėl savo mažesnio populiarumo kaltina mūsų antrąją religiją, kuriai esą tenka visas dėmesys ir lėšos. Ar ir jūs užsikrėtėte tokiu mąstymu?

– Tai įsisenėjęs rankinio žmonių požiūris. Ir jis visiškai neteisingas. Aš du su puse sezono dirbau Kauno "Žalgirio" klube, bilietų pardavimo vadovu. Prieš tai baigiau Eurolygos studijų programą Venecijos universitete. Šios patirtys buvo nepaprastai naudingos ir padėjo suvokti, kad mes turime ne keikti ir kaltinti krepšinį, o pasimokyti iš jo, kaip reikia dirbti ir kaip rasti savo nišą. Rankinio ar kitų sporto šakų sunkumai – ne krepšinio problema.

– Siekiant didelių tikslų labai svarbus federacijos, klubų, rėmėjų susitelkimas. Net ir mažose federacijose kartais verda tokios aistros ir kivirčai, kad per susirinkimus nedaug trūksta iki muštynių. O ar vieninga rankinio bendruomenė?

– Su konfliktais tikrai nesusidūriau. Esu dėkingas rankinio bendruomenei už supratingumą ir palaikymą. Žinoma, smulkių niuansų iškyla bet kuriame darbe, bet bendro vaizdo tai negadina.

– Rankinio federaciją nuolat kamuodavo šimtatūkstantinės skolos, besivelkančios nuo praėjusio dešimtmečio. Ar pavyko jas aptirpdyti?

– Liko labai nedidelė skolos dalis, kurią mažiname. Grąžindami skolas mes sugebame vykdyti savo finansinius tikslus – aprengiame, treniruojame ir išsiunčiame į svarbiausias varžybas visų amžiaus grupių rinktines. Nebeliko tokių kuriozų, kai rinktinės į čempionatus tūkstančius kilometrų važiuodavo ankštais autobusais. Dabar keliaujame lėktuvais. Žinoma, ir dabar kai kurie atsiskaitymai vėluoja, bet visi jie padengiami, o šiemet arba kitąmet skolų išvis nebeliks.

– Šiemet pasikeitus sporto finansavimo modeliui kai kurios federacijos skundžiasi sumažėjusiais biudžetais. Ar rankiniui naujoji tvarka atsiliepė taip pat skaudžiai?

– Mūsų lėšos iš Kūno kultūros ir sporto departamento bei kitų šaltinių šiek tiek sumažėjo, bet ne drastiškai. Naujoji tvarka palankesnė individualių sporto šakų atstovams, kuriose yra daug rungčių, distancijų, tad vienoje jų galima sublizgėti ir užsitikrinti gerą pyrago dalį. Rankinis – olimpinė sporto šaka, čia didžiulė konkurencija, tad ir išskirtinio rezultato siekti kur kas sunkiau. Sunkiau bus surinkti ir šių metų federacijos biudžetą.

Reikia sutikti, kad lėčiau, nei tikėtasi, renkame lėšas iš rėmėjų. Verslininkai rankinį vertina kaip nišinę sporto šaką, kurioje nėra didelių laimėjimų. Visi nori ateiti ten, kur jau šiandien yra skambių pergalių. Kita vertus, žinant, kad mūsų klubai praeityje yra laimėję ne vieną ir ne dvi Europos taures, rinktinės žaidė pasaulio ir Europos čempionatuose, mes turime ką pasiūlyti rėmėjams. Tai ir gilios tradicijos, ir galimybė kurti įmonės istoriją augant kartu su mumis.

Toks modelis, kai bendrovė stovi prie sporto šakos ištakų ir kartu užauga iki skambių laimėjimų, yra populiarus užsienyje. Verslas mato didelę pridėtinę vertę. Štai ir praėjusią savaitę pasirašėme sutartį su lažybų bendrove Cbet.lt, ji tapo viena pagrindinių federacijos rėmėjų. Finansiškai prisideda Kinijos bendrovė "Xiaomi" ir kelios kitos. Produkcija mums padeda "Hummel" ir "Select" bendrovės. Vis dėlto rėmėjų norime dar daugiau.

– Vis dėlto Lietuvoje kur kas paprasčiau reklamuotis remiant krepšinio klubus ir rinktines…

– Nebūtinai. Pirmiausia, krepšinyje būsite vienas iš daugybės rėmėjų, tad nebūsite išskirtinis. Rankinis kiekvienam gali pasiūlyti išskirtines, labai matomas pozicijas. Ir už daug mažesnes investicijas. Kitas dalykas, rankinis itin populiarus daugelyje Europos šalių, kur krepšininkų pasiekimais domimasi kur kas mažiau. Tai visa Skandinavija, Vokietija, Prancūzija. Tad, jei rėmėjas nori įsitvirtinti šiose rinkose, rankinis – pats tiesiausias kelias. Pavyzdžiui, mūsų vyrų rinktinės pergalė prieš Norvegiją šioje šalyje nuskambėjo labai plačiai. Tai būtų puiki proga ir garsinant mūsų rėmėjus. Panaši situacija buvo po kovos Klaipėdoje su Prancūzija (25:26). Mažai kas tikėjosi, kad lietuviai taip atkakliai pasipriešins olimpiniams, pasaulio ir Europos čempionams. Po moterų rinktinės lygiųjų su galinga Vokietijos komanda mūsų treneris iš Danijos taip pat vos spėjo dalyti interviu vietos žurnalistams, apie mūsų rankininkes rašė visa Danijos žiniasklaida.

– Paminėjote moterų rinktinės trenerius. Nuo 2016-ųjų mūsų šalies ekipai pirmą kartą istorijoje diriguoja užsieniečiai – specialistai iš Danijos Bo Miltonas ir jo asistentas Larsas Sune Pedersonas. Ar pasiteisino šis eksperimentas?

– Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad mes anaiptol nenuvertiname Lietuvos trenerių. Jie su rinktine daugelį metų dirbo nuoširdžiai ir rezultatyviai. Vis dėlto norėjosi išmėginti ir naujas idėjas. Rezultatai rodo, kad einama teisingu keliu. Itin pajėgioje atrankos grupėje išlieka šansų patekti į kitą etapą, turime vadinamąjį auksinį tašką su Vokietijos komanda. Jei pavyktų abu kartus įveikti Turkiją, realiai pretenduotume į vietą Europos čempionato finalo turnyre. Rinktinei perteikiama Danijos rankinio patirtis mums labai naudinga.