Europos vyrų krepšinio čempionato Lenkijoje finaliniame etape darbą tęsia du Lietuvos arbitrai – Romualdas Brazauskas ir Tomas Jasevičius.

Vienas geriausių pasaulio krepšinio teisėjų R.Brazauskas, teisėjavęs visuose svarbiausiuose planetos krepšinio turnyruose, vakar triskart pabeldė į stalą, pasidžiaugęs, kad iki šiol nebuvo jokių nesusipratimų dėl teisėjavimo.

Lietuvos krepšininkams anksti iškritus iš Europos čempionato, didžiulį autoritetą turintis vilnietis yra vienas pagrindinių kandidatų teisėjauti kovoms dėl medalių. R.Brazauskui šis Europos čempionatas yra penktasis. Įdomus sutapimas – paskutinį kartą jis Senojo žemyno pirmenybėse buvo teisėjavęs 2001 m. Turkijoje, kur Lietuvos rinktinė taip pat patyrė fiasko.

– Koks šis Europos čempionatas teisėjams – sunkesnis ar lengvesnis, palyginti su ankstesniais?

– Man jis niekuo neišsiskiria. Europos čempionatas – labai aukšto lygio, krepšinio prasme aukštesnis nei olimpinės žaidynės ar pasaulio čempionatas, nes yra daugiau vienodo pajėgumo komandų. Olimpiados ir planetos pirmenybės labiau išsiskiria prestižu. Į Europos čempionatą patenka ne tik geriausios rinktinės, bet ir geriausi teisėjai.

– Ar yra tikimybė, kad Lietuvos arbitrą matysime švilpiantį finale?

– Kaip ir žaidėjai, taip ir teisėjai nori būti generolais. Bet svarbiausias mūsų tikslas – gerai atlikti savo darbą. Po to kiti įvertins, ar esi vertas teisėjauti finale. Tai lemia daugelis aplinkybių. Pirmiausia, aišku, neturi būti tavo šalies komandos. Taip pat gali būti, kad kam nors nepatiko tavo vienas švilpukas. Yra daug niuansų. Ir jeigu teisėjas atvyksta galvodamas tik apie tai, kad turi teisėjauti finale, jo psichologinis parengtumas yra prastas.

– Beveik trys savaitės Europos čempionate teisėjams turbūt yra sunkios ir fiziškai?

– Be abejo. Aš kas rytą pabėgioju. Jeigu tą dieną teisėjauju – mažiau, jeigu esu laisvas – daugiau. Kiekvieno teisėjo pasirengimas yra individualus.

– Teisėjai turbūt privalo griežtai laikytis režimo?

– Kaip ir visi žmonės, valgome pusryčius, pietus, vakarienę. Bet mūsų laikas yra priklausomas nuo varžybų grafiko. Kiekvienas turi savo stilių ir tvarkaraštį, kada, kiek laiko iki varžybų jis gali valgyti.

– O ar turite teisę išgerti bokalą alaus?

– Žinoma, kad turime. Aišku, ne daugiau kaip vieną bokalą.

– Ką akcentuojate per teisėjų pasitarimus?

– Dviejų dienų seminare Vroclave prieš Europos čempionatą peržiūrėjome viską, kas buvo reikalinga, – pagrindinius teisėjavimo aspektus. Europos čempionate susitinkame rungtynių dienomis. Rytais vyksta vakarykščių varžybų analizė.

– Ar galima sakyti, kad Lenkijoje teisėjai leidžia komandoms kietai kovoti?

– Komandos čia – aukšto lygio. Dauguma arbitrų teisėjauja Eurolygoje. Sakyčiau, yra nubrėžta tokia linija – neleisti šiurkštaus žaidimo, tik atletišką kovą. Mūsų užduotis – surasti tą aukso viduriuką, kad nebūtų per daug švilpiama, bet ir žaidimas nebūtų šiurkštus. Niekas nenori traumų.

– Anksčiau Europos čempionatuose vis tekdavo išgirsti nepasitenkinimo teisėjų darbu. Lenkijoje kol kas nieko panašaus negirdėti?

– Pabelskime į stalą, nes dar liko svarbiausios varžybos. Mūsų užduotis ir yra, kad varžybose nebūtų skandalų, kad jos vyktų sklandžiai. Bet čia nekalbu apie technines ar nesportines pražangas, kurios yra krepšinio dalis ir be kurių žiūrovai tribūnose nuobodžiautų. Bet rimtų incidentų kol kas neturėjome.

– Teisėjai, vengdami įvairių interpretacijų, visada gyvena atskirai nuo komandų?

– Taip. Mes norėtume, kad su mumis išvis daugiau niekas negyventų, bet taip nebūna. Tik Katovicuose gyvename oficialiame FIBA viešbutyje, kur apsistoję oficialūs federacijos atstovai. Bet grupių varžybose Varšuvoje teko gyventi viešbutyje su komandų sirgaliais, o antrajame etape Bydgoščiuje viešbutis neatitiko FIBA standartų. Bet tai kompensavo kiti dalykai – gyvenome beveik vieni šalia parko, kuriame galėjome bėgioti. Tiesa, kolega Tomas Jasevičius teigė Gdanske turėjęs idealias sąlygas. Ir visur labai gerai maitino. Tad aš esu patenkintas Europos čempionato organizavimu.

– Šis Europos čempionatas išsiskyrė tuo, kad buvo skiriama mažiau dėmesio komandų ir kitų dalyvių saugumui. Ar nepasigedote to?

– Jaučiuosi saugiai ir į tai nekreipiu dėmesio. Taip, įeiti į komandų viešbučius, arenas, galima gerokai laisviau, be didelių saugumo barjerų. Bet vakar kalbėjausi su mūsų delegacija, kuri rūpinsis Europos čempionato saugumu Lietuvoje. Ji buvo susitikusi su organizatoriais. Pasirodo, kiekvienas salės centimetras yra stebimas vaizdo kameromis. Kiekvienas žmogus salėje yra stebimas.

– Europos čempionato Lenkijoje organizaciją komandos labai peikė. Po dvejų metų žemyno pirmenybes rengs Lietuva. Kokias išvadas turėtų padaryti lietuviai?

– Kasdien man neduoda ramybės mintis, kur Lietuvoje apgyvendinsime žmones? Vilniuje ir Kaune, galbūt ir Klaipėdoje, tų problemų nebus, nes šiuose miestuose turime viešbučių. Bet mažesnieji miestai, kur vyks grupių varžybos, turėtų nieko nelaukdami daryti konkrečius veiksmus spręsdami viešbučių problemas. Tai – mūsų šalies prestižo reikalas. Neįsivaizduoju, kur šiandien reikėtų apgyvendinti atvykusius svečius Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje?

– Ar Lenkijoje turėjote galimybę stebėti Lietuvos rinktinės žaidimą?

– Mačiau rungtynes su bulgarais ir antrojo etapo kovas. Visi stebėjosi ir tikėjosi, kad jei ne šiandien, tai rytoj lietuviai pradės kilti. Kaip dabar ispanai, kurie iš pradžių buksavo, o dabar įsibėgėjo. Organizatoriai labiausiai išgyvena dėl lietuvių sirgalių, kurių labai trūksta Katovicuose. Tad mūsų komandą galiu tik užjausti ir pasakyti, kad gyvenimas tuo nesibaigia. Turime žiūrėti į priekį, padaryti išvadas ir tikėtis, kad gausime bilietą į pasaulio čempionatą. Galbūt ten nuveiksime daugiau.