Vilniuje gimęs, bet Šiauliuose mokyklą lankyti pradėjęs 30-metis M. Tveraga Italijoje atsidūrė Lietuvoje baigęs vos dvi klases. Jo motina - dainininkė - sulaukė pasiūlymo tęsti atlikėjos karjerą Italijoje ir kartu išsivežė savo sūnų. Kelionė į Italiją galėjo būti ir anksčiau, tačiau M. Tveragos mama ir močiutė norėjo, kad jis gerai išmoktų lietuvių kalbą.

Nors M. Tveraga spėjo pamėgti Lietuvos antrąja religija vadinamą krepšinį, Italijoje jį pakerėjo regbis. Italijoje jis tapo profesionalu Pjačencos "Sitav Rugby Lions" komandoje, o vėliau septynerius metus praleido viename garsiausių ir stipriausių Italijos ekipų "Petrarca Rugby". Nedaug trūko, kad M. Tveraga būtų atsidūręs viename stipriausių to metų pasaulio klubų - Paryžiaus "Stade Francais" (Prancūzija).

Taip pat nedaug trūko, kad M. Tveraga būtų patekęs į pagrindinę Italijos rinktinę, žaidžiančioje "Šešių nacijų" turnyre. Neišsipildžius šiais svajonei, regbininkas atsiliepė į kvietimą atstovauti Lietuvos rinktinei ir šį rudenį pirmą kartą apsivilko savo gimtosios šalies komandos marškinėlius. Po rungtynių su Čekija, regbininkais kelioms dienoms atvyko į Lietuvą ir sutiko pasidalinti mintimis apie savo karjerą.

- Kaip jaučiatės atvykę į Lietuvą? Ar dažnai čia sugrįžtate?, - regbis.lt paklausė M. Tveragos.

- Į Lietuvą atvykstu kiekvieną vasarą. Ypač patinka grįžti į kaimą. Ten, kur yra daug žmonių, man jau nebepatinka, turbūt senstu (juokiasi - aut. past.). Turiu namą, žemės prie Kryžių kalno, taip pat namą Vilniuje. Sostinėje gyvena ir mano tėvas. Po karjeros pabaigos planuoju grįžti gyventi į Lietuvą.

- Ar ilgai teko įkalbinėti atstovauti Lietuvos rinktinei? Kodėl nuspendėte pagaliau debiutuoti Lietuvos komandoje?

- Prieš 1,5 metų pirmą kartą bendravau su Lietuvos regbio federacijos prezidentu Ryčiu Davidovičiumi. Jis man pasirodė labai geras žmogus, pristatė įdomius planus ir paklausė, ar norėčiau žaisti rinktinėje. Tai man buvo labai sunkus sprendimas, nes regbį aš pradėjau žaisti Italijoje. Ši šalis man davė viską - gyvenimą, sąlygas tapti regbininku. Ten baigiau mokyklą, žaidžiau Italijos jaunimo rinktinėje, antroje Italijos komandoje. Žaidimas už Lietuvą nėra išdavystė, nes aš bet kokiu atveju esu lietuvis, tačiau apsispręsti buvo sunku. Dabar pagaliau galiu padėti savo gimtinei, savo šaliai ir mielai tą darysiu.

- Rinktinėje debiutavote rungtynėse su stipria Čekijos komanda, kuriai pralaimėjote 6:15. Ar buvo įmanoma laimėti? Kokį įspūdį paliko Lietuvos komanda?

- Prieš rungtynes visi kalbėjo, kad mes pralaimėsime labai dideliu taškų skirtumu, bet kovėmės lygiai. Pastebėjau, kad mes turime gerus kūnus, gerą greitį. Reikia tik labai stipriai padirbėti su technika. Bet technikos tu neišmoksi per dieną. Reikia mokytis nuo mažens, organizuoti daug stovyklų, techniką tobulinti reikia kasmet. Kai sujungi techniką su savo kūnu arba greičiu, tai galima pakelti žaidimą į aukštesnį lygį. Man patiko komandos draugų motyvacija, užsivedimas, o Lietuvos rinktinės treneriai atlieka neblogą darbą. Lietuvos rinktinė drąsiai gali pasaulio reitinge pakilti iki 20-uko, tam matau visas galimybes. Toliau jau prasideda labai aukštas lygis.

- Ar klubas neprašė pasisaugoti ir nežaisti rinktinėje?

- Iš tikro, kai rinktinė atsiunčia oficialių kvietimą, klubas neturi teisės uždrausti žaidėjui vykti atstovauti savo šaliai. Norėjau žaisti ir su Latvijos rinktine, bet tą savaitgalį turėjau rungtynes su savo buvusia komanda. Aš tiesiog buvau reikalingas savo ekipai, todėl debiuto rinktinėje reikėjo palaukti. Klubas man nesudarė kliūčių, bet nerimavo, kad negaučiau traumos. Aš suprantu jų nerimą, bet traumą galima patirti bet kada ir bet kur. O žaidžiant už Lietuvą to bijau mažiausiai.

- Ar italai nesiūlė savo šalies pilietybės?

- Tiek man, tiek mano mamai daugybę kartų siūlė priimti Italijos pilietybę, bet mes visą laiką atsisakėme. Esu patriotas, o mano gimtinė yra Lietuva.

- Kaip jūsų gyvenime atsirado regbis?

- Vaikystėje aš esu žaidęs krepšinį. Myliu šią sporto šaką ir esu "žiauriai" didelis Lietuvos krepšinio rinktinės sirgalius. Tiesiog Italijoje man pasiūlė žaisti regbį. Man pametė kamuolį ir iškart pajutau, kad tai skirta man. Man patiko kietas žaidimas, vaikystėje norėdavosi kažkur išlieti savo energiją.

- Nors žaidėte Italijos jaunimo rinktinėse ir antroje suaugusių komandoje, į pagrindinę rinktinę, rungtyniaujančioje "Šešių nacijų" turnyre, nepatekote. Kodėl?

- Per karjerą nutinka įvairių situacijų, kurios ne nuo manęs priklauso. Labai daug ką lemia politikų ir agentų sprendimai. Šiuolaikiniame sporte 50 proc. įvairių pasirinkimų lemia agentas, ir 50 proc. - pats žaidėjas. Turėjau nemažai kvietimų žaisti kitose šalyse, stipriuose klubuose, bet agentas visada atkalbėdavo likti Italijoje. Vėliau pakeičiau agentą ir karjera pradėjo kilti į viršų. Taip, "Šešios nacijos" buvo tas dalykas, kurio visada norėjau, bet dėl traumos ir kitų niuansų nepavyko ten patekti. Prieš 2-3 metus žaidžiau geriausią regbį karjeroje ir kas nutinka, kai pasieki savo formos viršūnę? Žinoma, trauma - lūžo kelis. Metus reikėjo gydyti traumą, o po to vėl iš naujo gerinti savo žaidimą. Dabar vėl esu pakilime.

- Kaip klostosi jūsų karjera Italijoje? Koks karjeros įvykis jums buvo įsimintiniausias?

- Didžiausią savo karjeros dalį praleidau "Petrarca Rugby" ekipoje. Tai yra seniausias Italijos klubas ir visą laiką yra tarp stipriausių šalyje. Jis turi labai rimtą organizaciją, puikias sąlygas, bet jų filosofija yra laba griežta, jie laikosi savo tradicinių nuo pačių seniausių laikų. Aš ten praleidau savo sunkiausius ir gražiausius karjeros momentus. Sunkiausia buvo kai turėjau minėtą traumą, o geriausia - kai tapome Italijos čempionais. Taip pat įsiminė žaidimas su Italijos komanda "Keturių nacijų" turnyre bei rungtynės su "All Blacks" antrąja ekipa. Kai buvau jaunesnis, turėjau galimybę žaisti Paryžiaus "Stade Francais" ekipoje, bet tuo metu mane įkalbėjo žaisti Italijoje, kur buvo pasiūlyta šiek tiek daugiau pinigų. Esu nusivylęs tuo momentu.

- Šią vasarą palikote "Petrarca Rugby" ekipą ir grįžote į Pjačencą. Kodėl?

- Paprasčiausiai nebesutarėme su komandos treneriu ir nebenorėjau ten likti. Nusprendžiau grįžti į ekipą, kurioje pradėjau savo profesionalo karjerą. Ji tuomet žaidė žemesniame divizione, o dabar pakilo į aukščiausią. Iš pradžių padėjau jiems treniruotėse, o vėliau nutariau ir žaisti su jais. Neseniai teko žaisti prieš buvusią savo ekipą. Buvo sunkus momentas, nes "Petrarca Rugby" komandoje liko daug draugų, visi sveikino. Ir mes pralaimėjome tik 7 taškais, nors pagal prognozes turėjome būti sutriuškinti.

- Kokius keliate sau karjeros tikslus ateityje? Ar domina kitos šalys?

- Negalvoju labai į priekį. Stengiuosi galvoti tik apie sekančią dieną. Kai išsikeli kažkokius tikslus, labai dažnai jie neišsipildo. Dabar noriu atsigauti Pjačencoje. Man dar tik 30 metų ir dar ketinu žaisti aukščiausiu lygiu. Apie kitas šalis kol kas negalvoju. Prancūzijoje man labai patiko, ten labai aukšto lygio regbis, o anglų regbis manęs netraukia.

- Ką jums, kaip žmogui, davė regbis?

- Ne veltui sakoma, kad regbis yra gyvenimas. Tai yra teisybė. Tu negali niekada pasiduoti. Niekada negali eiti atgal, nes tave iškart sunaikins. Regbis išmoko būti vyru. Būti vyru nereiškia, kad reikia smūgiuoti, būti vyru reiškia, jog gali pastovėti už save ar kitus, kai to reikia. Regbis išmokė nebijoti skausmo. Atėjęs į suaugusių regbį iškart supranti, kas tu esi. Negali vaidinti gaidžio ar erelio, o iškart pamatai, kas tu toks.

- Ar turėjote kokį nors regbininką - idealą?

- Aš turėjau laimę pažinti labai daug regbio žvaigždžių. Ir galiu pasakyti, kad iš jų daug ko išmokau, bet ne viską. Juk neįmanoma pamatyti žmogų ir tapti tokiu, kaip jis. Stengiausi iš įvairių žaidėjų pasimokyti kažko naudingo. Yra ir tokių fenomenalių žaidėjų kaip Sergio Parisse, kurie ne tik turi natūralių gabumų, bet ir visada sunkiai dirba. Pats konkrečių idealų neturiu.

- Pastaraisiais metais Lietuva bendradarbiauja su PAR, kur yra išvykę keletas perspektyvių Lietuvos jaunuolių. Ką manote apie šią programą?

- PAR regbio mokykla yra labai gera - viena geriausių pasaulyje. Sudėtinga yra tik logistine prasme - PAR yra labai toli, todėl labai svarbu palaikyti ryšį su žaidėjais. Kaip minėjau, lietuviai turi labai gerus kūnus, visi yra kaip krepšininkai - aukšti, stiprūs. O tai regbyje yra svarbiausia. Labai svarbu, kad jauni žmonės susidomėtų regbiu ir galėtų tuo pačiu momentu ir žaisti, ir mokytis.

- Ar palaikote ryšį su kitais Lietuvos regbininkais?

- Su Prancūzijoje žaidžiančiu Karoliu Navicku esame geri draugai. Italijoje susipažinau ir su kitais Lietuvos sportininkais - krepšininku Sauliumi Kuzminsku, tinklininke Indre Sorokaite, futbolininku Edvinu Girdvainiu. Su dauguma regbio rinktinės žaidėju susipažinau pirmą kartą.

- Kaip dar galima pakelti regbio lygį Lietuvoje?

- Jeigu galėsiu kažkuo padėti Lietuvos regbiui, aš padėsiu. Pažįstu daug aukščiausio lygio žaidėjų, turiu daug draugų, pažįstamų. Regbyje labai daug ką lemia patirtis, todėl Lietuvos žaidėjams reikia kuo daugiau pamatyti ir patirti aukšto lygio žaidimo. Lietuva greitu laiku nepakils labai aukštai pasaulio reitinge, bet svarbu rodyti rezultatus, progresą. Žmonės turi matyti, kad tai nėra kažkoks chuliganų sportas.

- Ar pagalvojate apie, ką veiksite Lietuvoje baigęs karjerą?

- Visą laiką žinojau, kad po karjeros gyventi grįšiu į Lietuvą. Jeigu galėsiu kuo nors padėti Lietuvai, tai bus mano pirmas pasirinkimas. Žinau, kad reikės ieškoti darbo, veiklos, bet dar negalvoju taip toli. Pastebėjau, kad Lietuvoje žmonės yra labai kuklūs, priešingai negu Italijoje. Beje, noriu pabrėžti, kad lietuvaitės yra gražiausios pasaulyje. Niekur nesu matęs tiek daug gražių merginų kaip Lietuvoje.