Vos kelioms dienoms didžiosioms metų šventėms į Lietuvą sugrįžusi olimpinė čempionė Rūta Meilutytė plaukimo neatsisakė – treniravosi Kaune, o šalies čempionate Anykščiuose iškovojo aukso medalį ir net 8 sekundėmis pagerino nacionalinį rekordą.

Londono olimpinėse žaidynėse triumfavusi lietuvė toliau įrodinėja, kad toji sėkmė – ne vienadienė šlovės akimirka: spalį pasaulio taurės etape Švedijoje iškovojo du aukso ir vieną bronzos medalį, o neseniai iš Turkijoje įvykusių planetos pirmenybių trumpame (25 m) baseine grįžo su dviem aukso ir vienu sidabro medaliu.

Per metus R.Meilutytė tapo viena ryškiausių pasaulio plaukimo žvaigždžių. Vis dėlto svaiginantis skrydis į sporto elitą kuklios kaunietės neišpaikino.

– Rūta, kaskart sugrįžusi į Lietuvą sulauki tokio žiniasklaidos dėmesio, kokiu pastaraisiais metais nelepinami net žinomiausi šalies krepšinio asai. Ar tavęs nevargina toks ažiotažas? – pradėjome pokalbį su R.Meilutyte.

– Pratinuosi prie to. Man svarbiausia, kad tas dėmesys yra nuoširdus. Visuomet smagu gauti sveikinimus, būti įvertintai. Tai suvokus ir bendrauti su žiniasklaida gerokai lengviau. Žinoma, Plimute tiek dėmesio, kiek čia, tėvynėje, man niekas neskiria. Ten viskas kitaip, tačiau sugrįžus į Lietuvą, nors laisvo laiko ir nebūna labai daug, stengiuosi neatsisakyti pabendrauti ir su žurnalistais.

– Šiemetis tavo sugrįžimas sutapo su šalčiais, kurie užklupo Lietuvą. Ar atšiauri žiema nenustebino?

– Lietuvoje gyvenau ne vienus metus, tad prie šaltų žiemų esu pripratusi ir puikiai atsimenu, kokių speigų čia kartais būna (šypsosi). Anglijoje dabar šilčiau, tačiau tokia žiema, kokia aplankė mus šiemet, man labai patinka. Visuomet labiau patiko šaltukas, daug sniego. Tuomet ir kalėdinė dvasia stipriau jaučiasi. Nemėgstu, kai lyja, šlapia, siaučia dargana.

– Tėvynėje praleidai mažiau nei savaitę, tačiau treniravaisi beveik kiekvieną dieną. Toks buvo trenerio Jonathano Ruddo nurodymas?

– Treniravausi tiek pat, kiek ir Anglijoje. Treneris prašė, kad namuose rūpinčiausi sportine forma, akcentavo dalykus, į kuriuos turėčiau atkreipti dėmesį. Per penkias dienas Lietuvoje į baseiną šokau kasdien. Nepraleidau progos padirbėti ir su Lietuvos plaukimo rinktinės vyriausiuoju treneriu Žilvinu Ovsiuku.

– Būdama trylikos persikėlei į Plimutą ir nuo to laiko tapai, ko gero, garsiausia šio Lamanšo sąsiaurio pakrantėje esančio Anglijos pietvakarių miesto sportininke. Ar mokytojai olimpinei čempionei daro kokių nors nuolaidų?

– Jeigu kokį kartą namų darbų neparengiu, tai atleidžia. Po pamokų dar niekada nebuvau palikta (juokiasi). Mokytojai supranta, kad laiko dėl intensyvių treniruočių neturiu labai daug, tad stengiasi į tai atsižvelgti. Tikrai negaliu skųstis.

– Kaip į tavo sėkmę žiūri bendramoksliai ir „Plymouth Leander“ plaukimo mokyklos nariai?

– Pergalės ir titulai santykių su bičiuliais nė kiek nepakeitė. Galbūt vienas kitas ir atkreipia dėmesį, kad bendrauja su olimpine ir pasaulio čempione, tačiau aš to visai nesureikšminu. Mano draugai ir po didžiųjų pergalių liko tie patys.

– J.Ruddas treniruoja ne tik tave, bet ir dar tris jaunus mūsų šalies plaukikus – Evą Gliožerytę, Mantą Budrį ir Jūratę Ščerbinskaitę. Kaip sutari su jais?

– Evą, Mantą ir Jūratę puikiai pažinojau dar tuomet, kai treniravausi Lietuvoje. Kartu dalyvaudavome varžybose. Į Angliją jie atvyko lapkritį, Lietuvos plaukimo federacijai sutarus su treneriu J.Ruddu. Smagu, kad mūsų plaukikų bendruomenė Plimute tapo didesnė, visuomet malonu pasikalbėti lietuviškai. Visi trys sportininkai pritapo gerai, stengiasi. Lietuvoje suderinti mokslus ir profesionalias treniruotes tikrai sunku. Plimute treniruočių sąlygos geresnės ir tuo sportininkai stengiasi pasinaudoti.

– Tau dar tik penkiolika, tačiau galbūt jau pagalvoji, ką norėtum studijuoti baigusi mokyklą?

– Mane visuomet traukė kineziterapijos mokslai, biologija, su sportu susijusios studijos. Vis labiau linkstu šiomis kryptimis. Susidėlioti prioritetus dar yra nemažai laiko.

– Neseniai Lietuvos plaukimo federacija, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir tavo treneris J.Ruddas pasirašė trišalę bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią britas treniruos mūsų sportininkus iki 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių. Ar rengiant sutartį buvo atsižvelgta ir į tavo norus?

– Su manimi niekas nesitarė, tačiau šiai sutarčiai pritariu. Mano nuomone, tai yra puiki žinia Lietuvos plaukimo šeimai. Keistis naudinga patirtimi su gilias plaukimo tradicijas turinčios Didžiosios Britanijos treneriais – labai naudinga.

– Kaip manai, ar bent kiek pagerėjo Lietuvos plaukikų padėtis tau iš Londono parvežus olimpinį aukso medalį?

– Man regis, kad lėtais žingsneliais po truputį judama į priekį. Naujasis plaukimo federacijos prezidentas Tomas Kučinskas ir viceprezidentas Mindaugas Špokas deda daug pastangų. Anykščiuose įvykęs šalies čempionatas pirmą kartą sulaukė tokio žiniasklaidos ir plaukimo sirgalių dėmesio. Bendradarbiavimo sutartis su J.Ruddu taip pat yra sveikintinas dalykas. Pagrindinė ir opiausia problema – bazių trūkumas, tačiau nereikia tikėtis, kad per vieną dieną viskas stebuklingai pasikeis. Reikia laiko. Svarbiausia – ne baseinai, o teisinga treniruočių sistema.

– Galbūt jaunosios olimpinės ir planetos čempionės titulai sudomino didžiąsias šalies kompanijas? Ar nesulaukei pasiūlymų reklamuoti vieną ar kitą produktą?

– Kol kas televizijos ekranuose mano veidas šmėsčioja tik žinių ir sporto laidose (šypsosi). Reklamose manęs nematėte, tad ir tų pasiūlymų dar nebuvo.

– Jau iškovojai beveik visus svarbiausius profesionalaus sporto titulus. Ar pasaulio rekordas – dar vienas tikslas, į kurį esi nusitaikiusi?

– Didžiausias tikslas – Rio de Žaneiro olimpiada ir geras pasirodymas joje. Ar iki žaidynių pavyks pagerinti planetos rekordą, ar ne – ne taip ir svarbu. Žinoma, tapti pasaulio rekordininke būtų labai smagu. Kiekviename pasaulio čempionate atiduosiu visas jėgas ir sieksiu tik aukščiausių tikslų, tačiau ketverių metų pasiruošimo ciklas yra nukreiptas į 2014-ųjų olimpiadą. Tokio lygio varžyboms per metus nepasirengsi. Ruoštis Rio de Žaneirui pradėjome iš karto po Londono.

– Plaukimo specialistai pažymi puikią tavo reakciją į starterio signalą bei nuostabų fizinės jėgos išnaudojimą. Tai – įgimta ar įmanoma to išmokti?

– Nemanau, kad viską lemia tik treniruotės ir alinantis darbas. Mano mama buvo labai sportiška, tad manau, kad nemažai savybių paveldėjau iš jos. Suprantu, kad turiu gerus fizinius duomenis, tačiau vien talento šiandieniame profesionaliame sporte taip pat nepakanka. Reikia kantrybės, noro, užsispyrimo, ne vieno lašo prakaito.

– Koks tavo slaptas koziris prieš varžoves?

– Tai labai sunkus klausimas. Neįsivaizduoju... (juokiasi). Elitinio lygio sportininkių fizinės galimybės skiriasi tikrai nedaug. Vis dėlto yra smulkmenų, kurios nulemia rezultatą. Džiaugiuosi, kad jos – mano naudai.

– Kaip bendrauji su savo konkurentėmis?

– Kai baigiasi varžybos, visos draugiškai pasišnekučiuojame, jokio pavydo viena kitai tikrai nejaučiame. Galbūt išskirti norėčiau amerikietę Jessicą Hardy. Nors su ja esame rimtos varžovės, tai netrukdo mums būti ir geromis draugėmis. Puikūs santykiai ir su jamaikiete Alia Atkinson, dane Rikke Moeller Pedersen.

– 2013-aisiais svarbiausias startas – pasaulio čempionatas 50 m baseine Barselonoje. Į jį vyksi būdama favoritė. Kaip tramdysi papildomą psichologinę įtampą?

– Viskas vis vien priklausys nuo manęs. Rezultatą galiu pakeisti tik aš pati. Jei žinau, kad treniravausi kantriai ir teisingai, tuomet ir rezultatas bus toks, kokio tikiuosi. Į visa tai aš žiūriu iš gerosios pusės. Man smagu, kad žmonės mane palaiko, jausti visos tautos paramą svarbiausiose pasaulio varžybose – labai geras jausmas.

– Per praėjusius metus labai pagerėjo tavo rezultatas plaukiant kompleksiniu būdu. Kurį iš keturių plaukimo būdų dar norėtum labiausiai patobulinti?

– Plaukimai krūtine ir laisvuoju stiliumi mano aistra nuo mažų dienų. Plaukiant delfinu ir nugara kol kas stokoju stabilumo. Norėčiau tai patobulinti, kad irgi sektųsi gerai (šypsosi).