Trečiadienio rytas Barselonoje Rūtai Meilutytei išaušo vėliau nei įprasta, bet ir kur kas smagesnis. Naujai „iškepta“ pasaulio plaukimo čempionė pagal tradiciją gavo keletą papildomų valandų miegui, tačiau netinginiavo. Ilgėliau pasnaudusi, ji vėl prisiminė savo pareigas: susitikimus su rėmėjais, treniruotes ir būsimus startus. Artimiausias jų – jau ketvirtadienį ryte. Tiesa, ne jos firminiu plaukimo krūtine stiliumi, o laisvuoju.

„Čia jai svarbiausia bus pasilinksminti, kad išlaikytų tinkamą nuotaiką iki savaitgalio“, - neslėpė R. Meilutytės treneris Jonathanas Ruddas.

16-metį Lietuvos sporto perlą treniruojantis britas neslepia ambicijų – antradienį auksą 100 metrų krūtine distancijoje pačiupusi Rūta turėtų skambiai iššauti ir šeštadienį bei sekmadienį vyksiančiose perpus trumpesnės distancijos varžybose.

– Trečiadienį Rūtai – čempioniškas laisvadienis. Ar ją išleisite pasidairyti po Barselonos įžymybes?, - paklausėme J. Ruddo.

– Ji galėjo šiek tiek ilgiau pamiegoti. Vėliau aplankysime jos rėmėjus – bendrovę „Arena“. Taip pat bus viena lengva treniruotė. O ekskursijoms po miestą, deja, laiko neužteks.

– Ką padovanojote Rūtai po jos pergalės?

- Ne. Mes taip nedirbame. Esame profesionalų komanda – mano dovana jai yra treniruočių programa, o ji man dovanoja savo sėkmę.

– Ar laimėjus pirmąjį medalį savo auklėtinės pasirodymą galėtumėte pavadinti tobulu?

- Anaiptol. Pavyzdžiui, 100 metrų plaukimo krūtine atrankos varžybose jos finišas buvo tragiškas. Vėliau pusfinalyje ji nukrypo į šoną darydama posūkį. Nors finale ryškių klaidų nepadarė, bet įtampa vis tiek jautėsi - dėl starto svarbos ji neplaukė taip laisvai, kaip galėtų.

– Ar jūsų auklėtinė pasirengusi sekmadienį laimėti ir 50 m distancijos plaukimą?

– Galiu pasakyti, kad ji pasirengusi plaukti greičiau nei kada nors iki šiol. Tarkime, 100 metrų distancijos pusfinalyje ji pirmus 50 m nuplaukė beveik rekordiškai greitai. Iki asmeninio rekordo Rūtai pritrūko vos 0,01 sek. Neabejoju, kad Barselonoje savo geriausią pasiekimą ji pagerins.

– Sulaukusi vos 16-os, Rūta jau yra olimpinė ir pasaulio čempionė. Kas toliau?

– Manęs galbūt laukia bokalas alaus (šypsosi – aut. past.). Kalbant apie Rūtą, čempionatas dar nesibaigė. Suprantu, kad 50 m rungtis nėra olimpinė, bet priešakyje – dar vienas medalis, kurį turime mėginti iškovoti. Vėliau, čempionatui pasibaigus, važiuosime į treniruočių stovyklą Kipre, o rugpjūčio pabaigoje laukia pasaulio jaunių pirmenybės Dubajuje. Ten atmosfera bus visiškai kitokia nei Barselonoje, ir Rūta galės labiau atsipalaiduoti.

– Kuo svarbesnis startas, tuo Rūta atrodo tvirtesnė psichologiškai. Ar jūsų paties tai nestebina?

– Kai užsidega šviesos, pasigirsta muzika ir pranešėjas paskelbia jos vardą, Rūta išeina į priekį ir mėgaujasi šia akimirka. Kiti atletai apie tokį momentą galbūt svajoja, bet jo nemėgsta, o su Rūta yra kitaip. Jai patinka psichologinis spaudimas, ji mėgsta jaustis atrėmusi nugarą į sieną. Lygiai taip pat, kaip ir jos treneris: tokiomis akimirkomis aš nebūnu nervingas – mane tik apima azartas. Tikėkimės, panašiai Rūta jausis dar ilgus metus. Nebegaliu sakyti, kad tai – jaunatviškas vėjavaikiškumas, nes per paskutinius mėnesius ji daug ką patyrė.