„Vieni jį vadino ralio Dievu, lenktynių strategu, ralio kompiuteriu, valdančiu automobilį itin greitai ir tiksliai, sugebančiu visus pralenkti rūke arba naktį, o pavydūs varžovai sakė, kad jis neturėjo talento, bet viską pasiekė nežmonišku triūsu...

Rusai dar ir dabar dėkoja, kad jis išgarsino „Lada“ ir „Moskvič“ visame pasaulyje, sukūrė sportinius automobilius, o lietuviai jam pavydi sėkmės ir įtakos.

Žmonės pyksta, kad jis buvo despotas ir reikalaudavo maksimalaus atsidavimo darbui. Tačiau to paties reikalaudavo ir iš savęs.

Žmogus, pelnęs geriausiojo XX-ojo amžiaus lenktynininko titulą, įkūręs šalyje daugybę automobilių verslo įmonių, užėmęs daugybę vadovaujančių postų.

Tai Stasys Brundza, KITOKS nei dauguma mūsų“.

Ši ištrauka iš Valdo Valiukevičiaus knygos „Auksinės trasos“ apie legendinį Stasį Brundzą – lenktynininką ir verslininką, aistringą kolekcionierių ir žmogų, nestokojantį polėkio. Ko gero, tai tiksliausios frazės, apibūdinančios šio žmogaus charakterį ir nuopelnus.

S. Brundzą charakterizuojantys žodžiai, po kuriais nedvejodami pasirašytų daugelis, tarsi Žmuidzinavičiaus spalvomis nutapytas portretas, kurio pilnatis neįsivaizduojama ištrynus menkiausią potėpį.

Apie žymiausią šalies autolenktynininką parašytos net kelios knygos, išspausdinta daugybė publikacijų šalies ir užsienio spaudoje. Tačiau šiandien apsiribokime tik keliais epizodais iš net penkių dešimtmečių, Stasio Brundzos atiduotų automobilių sportui.

„Per ilgą savo sportinę karjerą teko patirti daug šilto ir šalto – džiugių pergalės akimirkų ir kartaus pralaimėjimo apmaudo, kai po kelių dienų batalijų nuo užsibrėžto tikslo skyrė tik vos kelios sekundės ar keli kilometrai“, - sako tituluočiausias šalies lenktynininkas S. Brundza, tvirtinantis, jog pirmojo starto automobilių ralyje, nors nuo tų laikų jau prabėgo 50 metų, pamiršti neįmanoma.

1964 metų vasario 21-oji. Tai viena ryškiausių ir įsimintiniausių dienų S. Brundzos gyvenime. Būtent tą šaltą vasario 21-ąją S. Brundza startavo TSRS žiemos komandinėse automobilių ralio pirmenybėse ir būtent šią dieną sportininkas laiko savo debiuto automobilių sporte data.

Nors 16-metis S. Brundza ne tokiose reikšmingose lenktynėse jau varžėsi ir 1963 metų vasarą, tačiau jų Stasys nelinkęs laikyti tikruoju debiutu, nes tikras kovinis krikštas buvę kaip tik šios lenktynės.

S. Brundza debiutines lenktynes ir dabar linkęs laikyti vienomis sunkiausių jo karjeroje.

Ir ne vien todėl, kad tai buvo ir taip daug jaudulio kelianti pradžia. Komandinės lenktynės – unikalus to meto reiškinys. Pirmoji ralio dalis buvo žvaigždinis važiavimas, kai atskiruose miestuose startavę komandos susitikdavo tarpiniame finiše. Netenka stebėtis, kad bendras 3000 kilometrų ralio atstumas buvo neįveikiamas daugeliui iš daugiau kaip 150-ties startavusių ekipažų.

Kauno automotoklubo komanda, tarp kurios trijų ekipažų buvo ir S. Brundza su tėvų „Volga“, startavo Vilniuje.

„Niekad nepamiršiu to momento, kai po vidurnakčio pasiekėme Smolenską. Tik išlipęs iš automobilio atsidūriau aukštai ore, - prisimena S. Brundza. – Taip komandos draugai ant rankų mėtydami mane aukštyn sveikino su 17-uoju gimtadieniu. Smagu buvo ir todėl, kad tai buvo netikėta, o gimtadienio sulaukiau ką tik įveikęs nelengvą ralio trasos dalį“.

Vasario 22-osios rytą visi komandinių pirmenybių ralio dalyviai susirinko Užutrakyje, o po kelių valandų poilsio pertraukos leidosi pagrindinėmis ralio trasomis. Šios lenktynės dar dvi paras tęsėsi Lietuvos keliais, naktį apgaubtais tiršto rūko ir padengtais plikšala, su didžiulėmis pusnimis pakelėse.

Žiemos spąstų pavyko išvengti debiutantui, tačiau jų neišvengė kitas lietuvių komandos nario - Sakalausko ekipažas. S. Brundza dar dabar prisimena šmaikščių ekipos draugų sudėtą posmelį: „Atskrend Sakalėlis, per gilią pusnelę, sukišo ratelius, ištraukti negali...“

Vėliau S. Brundza su garsiąja Iževsko gamykline komanda du kartus džiaugėsi pergalėmis TSRS komandinėse pirmenybėse, o dar vėliau kartu su Vyliumi Rožuku bei Kastyčiu Girdausku laimėjo ir Baltijos šalių automobilių ralio komandines pirmenybes.

S. Brundzos sportinės karjeros vingiai tokie ryškūs, kad apie tai būtų galima rašyti dar vieną knygą. Todėl patį sukaktuvininką paprašėme be savo debiutinių lenktynių išskirti dar 5 jam labiausia įsimintinus faktus, įvykius, reikšmingiausius paties sportininko biografijoje.

„Pirmoji didžiausia karjeros aukštuma – tai garsusis 1972 metų ralis ,,Rajd  Polski“  (Lenkija), vienas Europos čempionato etapų, kuriame su „Moskvič 1500“ automobiliu laimėjome trečiąją prizinę vietą absoliučioje ralio įskaitoje ir pirmąją klasėje bei grupėje,“ – sako S. Brundza.

Dar po metų – tas pats garsusis „Rajd Polski“, tik jau ne Europos, o pasaulio čempionato etapo lenktynės, kurių, deja, S. Brundza nebaigė dėl avarijos, tačiau iki šios nesekmės, po vienuolikos greičio ruožų, jis užėmė labai aukštą 4-ąją absoliučios įskaitos vietą.

Taigi, įsimintinos būna ne tik pergalės, tačiau ir nesekmės, nebaigtos lenktynės kartais palieka žymę lenktynininko biografijoje. Dažniausia, paženklintą apmaudo kartėliu. Tačiau be jų nebūna ir pergalių.

Trečiąją poziciją savo išskirtinių įvykių galerijoje S. Brundza skirtų 1974 metais vykusiam „Rally Tour de Europe“, kuriame simboliniu ženklu tapo skaičius 15. Sportininkams teko įveikti net 15 tūkstančių kilometrų maršrutą, kuris driekėsi 15-os šalių keliais, o visos lenktynės užtruko lygiai 15 parų. Šiame ralyje S. Brundza iškovojo įtikinamą pergalę ir į Lietuvą parvežė Jordanijos karaliaus Huseino taurę. Tai buvo sunkios lenktynės, kurias Maskvos funkcionieriai neveltui prilygino Europos čempionatui.

Ketvirtoji, bene labiausiai prisirpusi kekė šiame S. Brundzos sportinių laimėjimų vainike – 1976 metų garsusis Akropolio ralis, kuriame Lietuvos sportininkas su menkesnio galingumo mašina nei varžovų iškovojo aukštą šeštąją bendrosios įskaitos vietą ir antrąją iki 2.0 litro darbo tūrio variklius turinčių automobilių klasėje, nors S. Brundza vairavo tik 1,6 litro darbo tūrio variklį turinčią „Lada“.

Akropolio ralis ir dabar užima nemenką Lietuvos sportininko širdies kertelę. Jį įveikęs galėjai jaustis kaip išlaikęs sunkiausią egzaminą. Ne tik todėl, kad raliai tuomet buvo kur kas ilgesni – apie 3000 kilometrų, kuriuos kalnų keliais tekdavo įveikti per 3 paras. Dar sunkesnis darbas ekipažams tekdavo prieš varžybas. Susipažindami su trasa jie ją įveikdavo bent du sykius, viską kruopščiai fiksuodami kelio knygoje. Vien užrašyti Akropolio ralio stenogramą prireikė šešių storų kontorinių knygų...

Ralis vykdavo ir naktį, tad nereikia didelės fantazijos, kad įsivaizduotum naktinį greičio ruožą, vinguriuojantį siaurais gruntiniais kalnų keliais, su retsykiais iš abiejų pusių žiojėjančiomis bedugnėmis. Galėtų užtekti vieno neatsargaus vairo suktelėjimo ir... 

Praėjus nuo to atmintino Akropolio ralio trisdešimtmečiui, S. Brundza Akropolio maršrutą vėl įveikė kartu su žurnalistų ir filmavimo grupe. Vaizduotėje vėl atgijo įsimintinų sportinių batalijų akimirkos, o brangiausia lenktynininkui buvo tai, kad ir prabėgus net trims dešimtmečiams šio ralį dalyvį atpažino daugelis graikų, nevengdami tiesiai šviesiai klausinėti ar prieš juos stovi tas pats ralistas, taip nutrūktgalviškai lėkęs 1976-aisiais geltona „Lada“ su juodu variklio dangčiu?

Ir paskutinis, penktasis įsimintiniausias įvykis turtingoje S. Brundzos sportinėje biografijoje – 1997 metais vykęs ralis „Aplink Lietuvą“, kuriame S. Brundza važiavo su šturmano kėdėje įsitaisiusiu šviesaus atminimo šalies Prezidentu Algirdu Brazausku.

Tai nebuvo savotiškas Prezidento ar kitų diplomatų pagerbimas už svarų jų indėlį ir pastangas atstatant Lietuvos automobilių klubo, šio ralio organizatoriaus narystę Tarptautinėje automobilių federacijoje (FIA). O didžiausias indėlis tiek dėl klubo narystės atstatymo FIA, tiek dėl atgimusių ralių „Aplink Lietuvą“, kai jo nugalėtojai vėl gali džiaugtis garbingiausiu šalyje trofėjumi - Prezidento taure – teko S. Brundzai. Ir tai jo „užklasinės“ veiklos, veiklos po tiesioginio darbo valandų rezultatas.

1998, 1999 ir 2000-aisiais pirmasis jau nepriklausomos Lietuvos lenktynininkų desantas garsiajame Niurburgringe, į kurį komandą atvedė S. Brundza, mažos sėkmės viltinga palaima ir apmaudaus pralaimėjimo kartėlis.

Pagaliau - keli dešimtmečiai, atiduoti automobilių verslui, S. Brundzą ir visą ambicingą kolektyvą išgarsinęs projektas „Eva“, kai lietuviškoje įmonėje pagaminti automobiliai skynė pergales Europos raliuose praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje.

Kartais suabejoji, ar tik S. Brundza ant savo pečių verčia ne pernelyg didelę naštą, kuri daugelį jau seniai būtų parklupdžiusi? Pavyzdžių – kiek nori, tačiau prisiminkime tik kelis, be abejo pačiam S. Brundzai labai skaudžius.

Tai viena jo svajonių paukščių – unikali ir universali, ir sportui, ir vairuotojų mokymui tinkanti lenktynių trasa, turėjusi iškilti palei Vilniaus-Kauno automagistralę šalia Didžiulio ežero. Ne utopija, ne vaikiška ambicija, o gerai apgalvota, išmastyta ir sutvirtinta paties Hermano Tilkės – garsiausio pasaulyje automobilių lenktynių trasų architekto - projektu.

Dešimtmečius dėmesio laukia ir nesulaukia unikali ne tik Lietuvoje, o ko gero ir visoje Europoje, jo sukaupta amerikietiškų „Cadillac“ (ir ne tik šių automobilių) kolekcija, kuri niekaip neranda prieglobsčio jai tinkamoje vietoje.

Vienu iš gyvenimo prioritetų jau daugiau nei septynerius metus S. Brundza laiko savo visuomeninę veiklą saugaus eismo srityje.

S. Brundza yra įsitikinęs, jog jei sunkiai pramušama biurokratinė sistema būtų įsiklausiusi į jo pasiūlymus ir jei būtų pasisekę įgyvendinti bent dalį jų, šiandien mes nesivilktume Europos uodegoje su šimtais žuvusiųjų ir tūkstančiais sužalotųjų žmonių avarijose.       

Tad net minint šią brangią lenktynininkui ir automobilių sporto gerbėjams datą apmaudu, kad S. Brundzos, regis, neišsemiamas potencialas nebuvo kaip reikiant įvertintas ir paremtas.