Šį sezoną Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“ marškinėlius užsivilkęs Simas Jasaitis sėkmingai pritampa naujojoje komandoje ir tampa vis svarbesne jos dalimi.

Lietuvos rinktinės snaiperis oficialiai klubo svetainei papasakojo apie savo karjeros pradžią, Vilnių, draugus, santykius su komandos draugais ir krepšinį.

– Lietuvoje krepšininkų turbūt daugiau nei Rusijoje. Prasimušti sekasi toli gražu ne kiekvienam, tačiau jums tai pavyko padaryti. Kaip?

– Sunku pasakyti. Kai buvau mažas daug kuo užsiėmiau – šokiais, stalo tenisu, futbolu. Nuėjau pamėginti pažaisti krepšinį ir šį sporto šaka mane iš karto sudomino. Krepšinis atėmė daug mano laiko, todėl kentėjo mokslai ir su draugais retais matydavausi. Aš jau buvau metęs krepšinį, bet treneris perkalbėjo mane sakydamas, jog iš manęs gali išaugti iš tiesų geras krepšininkas. Aš patikėjau juo ir štai kuo tapau.

– Jūsų gimtasis miestas yra Vilnius. Ką jums reiškia šis miestas?

– Pirmiausia, tai yra Lietuvos sostinės (Juokiasi). Jeigu rimtai, man labai patinka šis miestas, galima sakyti, jog myliu jį. Vilnius labai gražus. Su šiuo miestu man siejasi daug prisiminimų. Vilniuje pasirašiau ir savo pirmąjį kontraktą – su „Sakalais“, o vėliau – „Lietuvos rytu“.

– Per savo karjerą jums teko apsilankyti nemažai miestų. Kuris labiausiai įsiminė?

– Labiausiai įsiminė Tel Avivas. Taip pat Badalona. Tai toks Ispanijos miestas, panašus į Barseloną. Badalonoje man iš tiesų buvo labai gera. Šiame mieste daug gražių senovinių pastatų ir savita atmosfera.

– Kokį momentą galėtumėt įvardyti kaip pati laimingiausią savo gyvenime?

– Vaikas, kuomet jį imi ant rankų. Niekas nesupranta to jausmo. Reikia tapti tėčiu, jog suprastumei.

– Galbūt kažkokios rungtynės atnešė daug laimės?

– Visos laimėtos rungtynės įsimena. Paskutinis įsiminęs laimėjimas – trečia vieta pasaulio čempionate Turkijoje.

– Jeigu turėtumėte galimybę, pakeistumėte kažką praeityje?

– Žinoma. Negi yra žmonių, kurie atsisakytų tai padaryti?

– Kaip jums vyr. trenerio J.Pašutino propaguojamas žaidimo stilius?

– Kai pasirašiau sutartį su ekipa, kalbėjau su vyrukais, kurie yra dirbę su Pašutinu. Man pasakojo, jog jis geras treneris. Man patinka jo darbo metodai. Taip pat Pašutinas geras žmogus. Jis gerai mus supranta, kadangi pats yra žaidęs krepšinį.

– O kaip jums Krasnodaras?

– Normaliai. Negaliu vadinti savęs turistu, nes nevaikštau po miestą ir neapžiūrinėju jo. Nėra tam laiko. Mane labai džiugina orai, nes beveik visą laiką šilta. Rusijoje jaučiuosi kaip namuose – pažįstama kalba, žmonės.

– Kur taip gerai išmokote kalbėti rusiškai?

– Mokykloje mokė. Taip pat turėjau labai daug draugų rusų. Su jais kieme mėtėme kamuolį į krepšį. Tuomet buvau dar paauglys.

– Kaip leidžiate savo laisvalaikį?

– Kažkokiai konkrečiai veiklai man neužtenka laiko. Mėgstu ir žvejoti, ir tiesiog išeiti su draugais į miestą. Mano toks gyvenimas – sezonas, rinktinė, tuomet vėl prasideda sezonas. Norisi daugiau laiko praleisti su šeima, draugais, bet darbas yra darbas.

– Galėtumėte pasakyti, jog turite daug draugų? O galbūt turite mažai, bet jie patikrinti laiko?

– Draugų turiu daug, tačiau kurie iš jų tikri... Žinote, apie tai reikėtų kalbėti atskirai. Yra draugų, yra pažįstamų. Vilniuje turiu daug draugų, su jais galiu bendrauti tik sykį per du mėnesius, o kartais net kartą per metus. Nemanau, kad tai mano artimi draugai. Turiu apibrėžtą ratą žmonių, su kuriais pastoviai bendrauju, bet jis, žinoma, labai siauras.

O kokie santykiai su komandos draugais?

Gerai, visi vyrukai geri. Mes su malonumu leidžiame laiką kartu – vaikštome į kiną ir restoranus. Aš greitai prieš jų įpratau, nes moku rusų kalbą. Būdavo, kad atvykus į komandą, kur daug užsieniečių ir visi kalba skirtingomis kalbomis, reikia laiko, kad adaptuoti kolektyve. Čia viskas geriau.

– Yra dalykų, kurių bijote?

– Sunku pasakyti. Turbūt, kad aukščio bijau.

– Manote, jog esi laimingas žmogus?

– Taip.

– Kokius sau tikslus keliate Rusijoje?

– Pačius aukščiausius. Atvykau tam, kad padėčiau komandai tapti stipresne ir pasiekti pergales Rusijos lygoje, Vieningoje lygoje ir Europos taurėje.

– O svajonę turite? Galbūt ne pačią slapčiausią, bet maksimaliausią, kokią galite pasakyti.

– Šito tikrai nepasakysiu (Juokiasi). Visi galvoja, jog krepšininkas viską turi, jiems daugiau nieko nereikia, nėra apie ką svajoti. Aišku, kad yra apie ką svajoti. Bet aš nepasakysiu. Galvokite, jog prietaringas esu, nes pasakius svajonę, ji neišsipildo.

– Baigęs krepšinio karjerą įsivaizduojate savo toliau krepšinyje?

– Treneriu turbūt nebūsiu. Manau, kad juo būti yra labai sunku. Vis dėlto norėčiau likti krepšinyje. Neįsivaizduoju savęs darančio kažką kitą.

– Ką jums reiškia krepšinis?

– Sunku pasakyti. Krepšinis man tapo viskuo: ir darbu, ir hobi. Veikiausiai tai pats geriausias darbas, kokį tik galiu įsivaizduoti.