Per tuos penkerius metus čempionų komandoje keitėsi treneriai ir žaidėjai, tik ne nugalėtojų dvasia. Į Tokijo paralimpines žaidynes lietuviai golbolininkai vėl keliaus laimėti.

Kantriai ir užtikrintai jie statė savo svajonių rūmus. Aklinoje tamsoje, nes nieko nemato, skynė pergales visose svarbiausiose varžybose: Europos ir pasaulio čempionatuose, paralimpinėse žaidynėse. Lietuvos vyrų golbolo rinktinei neprilygsta jokia kita šalies paralimpinė komanda.

Šie vyrai neregių akimis ir turintys didelę širdį golbolo aikštėje – lyg Alexandre'o Dumas muškietininkai, kovojantys ne tik dėl savęs, bet ir dėl vienas kito.

Nuo 1998-ųjų, kai pasaulio čempionate iškovojo pirmuosius apdovanojimus – bronzą – nepriklausomos Lietuvos golbolo rinktinė nuolat buvo tarp grėsmingiausių šio sporto planetos komandų, o lietuvių trofėjams suskaičiuoti neužtenka rankų pirštų.

Keitėsi kartos, treneriai, varžovų komandos, bet Lietuvos golbolininkai visą laiką buvo tie, kurių baiminosi turtingesni ir popieriuje galingesni.

2019 metų liepą, likus pusmečiui iki pandemijos, lietuviai Fort Veine (JAV) laimėjo paralimpinį atrankos turnyrą ir užsitikrino teisę dalyvauti Tokijo paralimpinėse žaidynėse. Šeštosiose.

2000 m. Sidnėjuje ir 2008 m. Pekine Lietuvos golbolininkai iškovojo sidabrą, o 2016 m. Rio de Žaneire tapo paralimpiniais čempionais. Aukso jie sieks ir paralimpiniame Tokijuje.

„Neabejotinai tikiu savo komanda, o būdamas čempionas negali teigti, kad į žaidynes važiuoji tik žaisti. Žinoma, ne veltui sakoma, kad apginti titulą sunkiau nei jį iškovoti, bet tikrai nesame autsaideriai. Tokijuje vėl tikimės kovoti dėl medalių, nors varžovai tam irgi rengėsi“, – teigė treneris Valdas Gecevičius.

Patikėjo trenerio idėjomis

60 metų V.Gecevičius prie Lietuvos vyrų golbolo rinktinės vairo stojo po dviejų dešimtmečių moterų krepšinyje. Kai buvęs moterų krepšinio treneris ir administratorius 2019-ųjų pradžioje sulaukė Lietuvos aklųjų sporto federacijos generalinės sekretorės Neringos Paraščiuk-Balčiūnienės pasiūlymo treniruoti golbolininkus, iš pradžių neteko žado.

„Pamaniau, kad ji ką nors supainiojo, nes neturėjau jokio supratimo apie golbolą. Išskyrus tai, kad ši komanda turi labai daug titulų“, – prisipažino V. Gecevičius.

Tačiau niekas nieko nesupainiojo. V. Gecevičių golbolininkams rekomendavo krepšininkė Rima Valentienė, o šio sporto treneriai apskritai nėra rengiami – visi ligtoliniai irgi buvo savamoksliai.

2016-aisiais Rio de Žaneire į paralimpinių žaidynių viršūnę Lietuvos golbolo rinktinę atvedė treneris Karolis Levickis. Po tų žaidynių su komanda atsisveikino ne tik treneris, bet ir jos lyderis Genrikas Pavliukianecas.

Naujo trenerio Šarūno Juknos treniruojami golbolininkai 2017 m. tapo Europos čempionais, o 2018 m. planetos pirmenybėse liko ketvirti, bet netrukus strategas irgi paliko komandą – nutarė toliau studijuoti mediciną.

V. Gecevičius nepabūgo iššūkio nerti į nepažįstamus vandenis.

„Žaidėjams prisistatydamas pasakiau, kad atėjau kone iš gatvės, kad nesuprantu golbolo. Bet jie į mane žiūrėjo geranoriškai, galėjau su jais pasitarti. Pamažu perpratau žaidimą. Kiekvienoje sporto šakoje yra savų niuansų, gudrybių – ir kiti treneriai ką nors sumąsto, bet ir aš ieškau naujovių“, – sakė V. Gecevičius.

Golbolininkai tikina, kad rasti bendrą kalbą su buvusiu moterų krepšinio treneriu buvo lengva jau vien dėl to, kad jis puikiai supranta, kas yra komandinis sportas ir ypač gerai žino psichologinio bendravimo su žaidėjais ypatumus.

„V. Gecevičius dėjo daug pastangų, kad susipažintų su golbolu ir perskaitė itin daug informacijos. Dabar jis jau turi savo viziją, kaip galėtume žaisti, o ta vizija – kitokia nei jo pirmtakų. Tarkime, V. Gecevičius reikalauja iš mūsų žaisti greičiau, aikštėje daugiau judėti. Gal tai – ir krepšinio įtaka? – svarstė paralimpinis čempionas 31-erių Mantas Brazauskis. – Mes stengiamės išpildyti trenerio norus, nes mūsų sporte įmanoma ir būti greitesniam, ir daugiau judėti, kad užkluptum varžovus nepasirengusius.

Dar patinka, kad V. Gecevičius akcentuoja ne stiprias atakas per varžovą, o gudrumą ir būdus apgauti priešininkus. Treneris nori, kad ne tik jaustume atsakomybę laimėti, bet ir mėgautumės žaidimu.“

K. Levickis, su kuriuo prieš penkerius metus Lietuvos golbolininkai laimėjo paralimpinį auksą, buvo kitoks. Didžiausią dėmesį jis skirdavo fizinio rengimo treniruotėms, per kurias žaidėjus visiškai išsunkdavo.

Itin sunkios buvo treniruočių stovyklos prieš svarbiausius čempionatus. Per jas, atrodė, golbolininkai atiduodavo paskutines jėgas. Tačiau užtat per varžybas buvo lengva – žingsnis po žingsnio iki lemiamų rungtynių grįždavo vis daugiau jėgų.

Iš pradžių atsargiai į golbolo neišmanantį ir iš krepšinio atėjusį trenerį dar žiūrėję paralimpiniai čempionai, V. Gecevičiaus idėjomis visiškai patikėjo tuomet, kai vos po kelių mėnesių bendro darbo laimėjo atranką į Tokiją.

„Ten laimėjome drauge dirbdami vos mėnesį kitą, o paskui turėjome dar dvejus metus pasirengti žaidynėms. Tad, tikiu, kad per jas viskas bus gerai“, – neabejojo rinktinės kapitonas Marius Zibolis.

Sunkiai ištvėrė be varžybų

Tačiau atranka į Tokiją Fort Veine buvo vienos paskutinių tarptautinių golbolininkų varžybų iki pandemijos. Pernai kovo mėnesį pasaulis sustojo – dėl gyvybei pavojingo koronaviruso valstybės užvėrė sienas, o ant treniruočių arenų ir sporto salių pakibo spynos.