Po 31-ų metų pertraukos Lietuvos moterų rankinio čempionato aukso medalius Kaunui padovanojusios „ACME-Žalgirio“ komandos vyriausiasis treneris Antanas Skarbalius tikisi, kad žalgirietės į viršūnę sugrįžo ne vienam sezonui.

Pernai „ACME-Žalgirio“ rankininkės buvo per žingsnį nuo šalies čempionių titulo, tačiau, finalo serijoje iki trijų pergalių pirmaudamos 2:1 prieš Kauno rajono „Garliavos SM-Cascados“ ekipą, apmaudžiai pralaimėjo 2:3.

„Nėra žodžių papasakoti, kaip tada jautėmės“, – prisiminęs lemiamą 2012-ųjų mačą atsiduso A.Skarbalius.

Šiemet kaunietės per visą Lietuvos moterų rankinio lygos (LMRL) sezoną laimėjo 35-erias rungtynes iš 36-erių, o finale nesuteikė jokių vilčių Vilniaus „Eastcon AG-Vilniaus kolegijos“ komandai – sutriuškino ją 3:0 (43:29, 25:24 ir 31:24).

Be to, „ACME-Žalgirio“ ekipa antrą kartą iš eilės triumfavo ir LRT taurės turnyre, finale 32:30 įveikusi buvusią skriaudėją – 2012-ųjų šalies čempionę „Garliavą SM-Cascadą“.

– Treneri, kas buvo parašyta recepte, padėjusiame jūsų komandai po pernykštės nesėkmės atsilaikyti – neiškelti baltos vėliavos, neišsiskirstyti, bet viską pradėti iš naujo ir galiausiai pasiekti išsvajotą tikslą? – paklausėme A.Skarbaliaus.

– Šiandien atrodo, kad viskas buvo labai paprasta: suvokėme, jog bet kuris sportininkas neapdraustas nuo nesėkmės, o ji gali pasipainioti po kojomis bet kada. Vis dėlto bet koks pralaimėjimas – ne galutinis nuosprendis, kaip ir bet kuri pergalė – ne amžinos lyderystės karūna. Antai futbolo Čempionų lygoje „Barcelona“ dvejas rungtynes net 0:7 pralaimėjo Miuncheno „Bayern“, bet po to ispanų vienuolikė netapo autsaiderė, ji tebėra tarp elitinių ekipų. Kitąkart „Barcelonos“ ir „Bayern“ jėgų santykis gal bus kitoks. Mums pernai velniškai nepasisekė, bet „ACME-Žalgiris“ jau buvo pakankamai brandus kolektyvas, kad iš naujo siektų aukščiausių rezultatų. Žaidėjos kurį laiką jautėsi it žemę pardavusios, bet kibome į dirbą ir atsigavome.

– Nejaugi nė viena „ACME-Žalgirio“ žaidėja nesuabejojo: o kas iš to, kad pradėsime iš naujo?

– Manau, kad visos tikėjo, jog vis dėlto verta. Be to, tikėjimą stiprino trys dalykai. Pirmas – sunkus, nuoseklus darbas ir supratimas, kad tai tikrai pravers per rungtynes. Antras ir trečias – debiutai Europos „Iššūkio“ taurės turnyre ir Baltijos moterų rankinio lygoje, kur įgijome naujos patirties ir, kad ir kaip banaliai skambėtų – užsigrūdinome. Mes neatsipalaidavome iki pat sezono pabaigos.

– Norite pasakyti, kad neatleidote vadžių tol, kol nenuaidėjo paskutinių finalo rungtynių pabaigos sirena?

– Taip. Net kai dar nesibaigus reguliariajam sezonui nuo konkurenčių nutolome tiek, kad jos jau nebeturėjo jokių šansų mus pasivyti, vis tiek dirbome įprastu ritmu. Atkrintamosios varžybos – subtilus, pavojingas etapas, kai kiekviena klaida gali būti lemtinga. Beje, treniruojamės ir dabar, nors galėtume to nedaryti. Krūviai mažesni, paprastesni, tačiau būtini, kad žaidėjų fizinė forma kuo ilgiau išliktų stabili ir, pradėjus rengtis naujam sezonui, nereikėtų sukandus dantis verstis per galvą. Dar padirbėsime bent dvi savaites.

– Kada pradėsite rengtis naujam sezonui?

– Atostogas baigsime rugpjūčio 5-ąją. Viliuosi, kad komandos branduolys išliks, nors sparnus jau išskleidė viena pagrindinės sudėties žaidėjų – Justina Balzarevičiūtė. Ji keliasi gyventi į Norvegiją. Manau, kad Justina ten tęs ir sportinę karjerą, nes tokio lygio rankininkė tikrai tiks bet kuriam užsienio klubui.

– Kiek žalgiriečių išvyktų svetur, jeigu jų niekas nepristabdytų Kaune, Lietuvoje?

– Galbūt liktų tik pusė komandos. Dabar daugumą merginų prilaiko mokslai, yra ir kitų priežasčių. Lietuvoje vien žaisdamas rankinį gyvenimui neužsidirbsi, o Baltarusijoje – galima: kaimynų pajėgiausi klubai geriausioms žaidėjoms moka po 1–3 tūkst. eurų algas. Mūsų šalies rankininkėms tokios sumos – iš fantastikos srities.

– Ar šį sezoną šalies čempionate buvo žaidėjų, kurios artimiausioje ateityje galėtų tapti antrąja Sigita Strečen, Birute Stellbrink, Laima Bernatavičiūte?

– Pirmiausia pagalvojau apie garliaviškių komandos snaiperę Dianą Šatkauskaitę. Nenustebčiau, jeigu netrukus ją suviliotų elitinis užsienio klubas.

– Ką, jūsų nuomone, galėtų reikšti situacija, kad kol kas nė vienas šalies specialistas, tarp jų – ir jūs, nenori treniruoti nacionalinės moterų rankinio rinktinės, nors jau žinomos varžovės, su kuriomis lietuvės kovos 2014-ųjų Europos čempionato atrankos turnyre?

– Aš nepateikiau paraiškos konkursui, nes nežinau, kokias sąlygas siūlo Lietuvos rankinio federacija. Be to, paskutinis federacijos prezidento Edžio Urbanavičiaus susišaudymas abipusėmis pretenzijomis su kai kuriomis rinktinės senbuvėmis po atrankos į 2013-ųjų pasaulio čempionatą ciklo patvirtino: krizė kamuoja ne rinktinę, bet federaciją, kuri yra atsakinga už nacionalines komandas. Ne aš vienas pasigendu aktyvesnio, kolegiškesnio federacijos vadovų bendradarbiavimo su žemesniąja grandimi – sporto mokyklomis, klubais. Jėgas reikia konsoliduoti. Ką daugiau kalbėti, jeigu federacija nesugeba užtikrinti elementarių dalykų, pavyzdžiui, kad sklandžiai veiktų bent jos oficiali svetainė internete. Kaip tai nulemia visuomenės požiūrį į mūsų sporto šaką? Ne kartą girdėjau replikų: nėra ko tikėtis iš rankinio, nes jame – netvarka. Man buvo skaudu to klausytis.