Grimzta į dugną

Diskusiją apie prastėjančią šonaslydžio situaciją mūsų šalyje įžiebė vienas komandos "Bros for Pros" narių Norbertas Daunoravičius. Paskutiniu lašu, perpildžiusi kantrybės taurę, tapo šonaslydžio varžybos per 1000 km lenktynes. Komanda liko nepatenkinta varžybų teisėjų darbu, tačiau jų nepasitenkinimas nebuvo išgirstas. Pasak N.Daunoravičiaus, šonaslydžio renginių kokybė Lietuvoje prastėja, o kai kurie dalyviai po teisėjų sprendimų praranda bet kokią motyvaciją dalyvauti varžybose.

"Niekada niekuo nesiskundėme, susitaikydavome su tuo, kas vyksta aplink, visokių nesklandumų visada buvo ir bus, tačiau viskas jau pradėjo atsibosti, kai netvarka tęsiasi beveik visose varžybose", – teigė N.Daunoravičius. Pasak jo, visi šiame sporte kylantys nesklandumai dažniausiai aptarinėjami labai mažame būrelyje žmonių, gal todėl pokyčiai vyksta labai lėtai arba jų išvis nematyti.

Tokiai komandos nario išsakytai nuomonei visiškai nepritarė Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) Drifto komiteto pirmininkas Linas Ramoška.

"Lietuvos šonaslydžio trasose varžosi ne tik nepatenkinti "Bros for Pros" komandos nariai. Yra daug dalyvių, kurie dienas leidžia garažuose ir bando iš to, ką turi sukurti automobilį varžyboms, taip pat teisėjai, kurie stengiasi savo darbą atlikti kuo geriau, bei organizatoriai, neretai nusprendžiantys imtis rizikingų finansiškai renginių", – tvirtino L.Ramoška. Pasak komiteto pirmininko, tenka sutikti, kad šonaslydis Lietuvoje išgyvena ne pačius geriausius laikus, iš mūsų šalies pasitraukė ir didelių renginių organizatoriai: "Drift-Allstars", "Rytų Europos drifto čempionatas" bei "Klaipėda City Drift".

Trūksta kokybės

Fotografas Giedrius Matulaitis, anksčiau daug laiko praleisdavęs Lietuvos šonaslydžio trasose, dabar čia nesutinkamas arba matomas itin retai. "Tam yra paprastas paaiškinimas, – dienraščiui sakė pašnekovas. – Lietuvoje yra begalė "SemiPro" (pusiau profesionalų) bei "Street" (gatvės) klasių renginių ir vos keletas "PRO" (profesionalų), kuriuose varžosi stipriausi sportininkai."

G.Matulaitis svarstė, kad organizatorių susiskaldymas ir daugybė skirtingų varžybų, kuriose gali dalyvauti vos ne kiekvienas panorėjęs, sudarė tokią situaciją. "Kam sportininkui augti ir tobulėti ar daryti kažką, kas reikalauja didesnio biudžeto, jeigu gali tiesiog atvažiuoti ir pasivažinėti. Dalyviai paprasčiausiai neturi motyvacijos, o kodėl tokį kelią renkasi organizatoriai, sunku pasakyti", – nuomone dalijosi pašnekovas.

G.Matulaitį dabar dažnai galima išvysti fotografuojantį kaimyninėje Baltarusijoje vykstančias šonaslydžio varžybas. "Čempionatą šioje šalyje organizuoja viena komanda. Ten visi žino, kas ką turi daryti ir niekam nekyla jokių klausimų. Visi renginiai iš anksto planuojami, visos vietos iš anksto žinomos. Visuomet yra tęstinumas, niekada nekyla abejonių dėl rezultatų", – pasakojo G.Matulaitis.

Fotografas tikino, kad rezultatams fiksuoti baltarusiai pasitelkia vaizdo filmavimo sistemas, kad ieškant sprendimo būtų galima peržiūrėti oficialią filmuotą medžiagą ir rezultatus, jei reikia, keisti vadovaujantis reglamentu arba palikti tokius, kokie yra.

Objektyvumas svarbiausia

Ne vienas šonaslydžio varžybas komentuojantis Gintautas Šutavičius, teigė, kad Lietuvos arenose reikėtų atidžiau vadovautis patvirtintu Lietuvos šonaslydžio reglamentu ir įstatais. Be to, G.Šutavičius palaikė ir G.Matulaičio nuomonę, jog kylant abejonių dėl rezultatų reikėtų pasitelkti vaizdo fiksavimo priemones, kad viskas būtų nustatyta sąžiningai.

"Šiuo metu itin reikšminga trijų fakto teisėjų nuomonė. Jie kvalifikacijos metu skiria balus nuo 0 iki 100. Balai gali būti skiriami už teisingą trasos įveikimą, greitį, už kuo artimesnį praslydimą pro trasos kūgelius. Itin mažai balų skiriama už šou elementus – dūmų efektą ar automobilio dizainą. Neretai būna sunku objektyviai įvertinti tai, kas vyksta už 100 m, juolab kai automobiliai atvažiuoja dideliu greičiu paskui save palikdami dūmų kamuolį", – apie dalyvių vertinimą pasakojo G.Šutavičius.

Šiems teisėjams, pasak pašnekovo, į pagalbą turėtų ateiti techniniai teisėjai, kurie yra atsakingi už konkrečią trasos atkarpą. "Jei techninis teisėjas pastebi negalimą veiksmą, praneša fakto teisėjams, jei fakto teisėjas nepastebi, kas įvyko tam tikroje trasos dalyje, jie prašo pagalbos ir nuomonės iš trasos teisėjo. Be to, teisėjai turėtų turėti galimybę peržiūrėti važiavimo vaizdo įrašus, kurį pateiktų organizatorius, nufilmavęs viską iš tos trasos vietos, kur viskas matoma geriausiai. Negalima pasitikėti pilotų draugų ar sirgalių vaizdo įrašais, kurie ne visuomet pateikia objektyvią informaciją", – apie tinkamiausią šonaslydžio varžybų vertinimą kalbėjo G.Šutavičius.

Automobilių sporto entuziasto teigimu, diskutuojant dėl rezultatų ar neleistinų veiksmų trasoje turėtų būti iš viso šešių teisėjų nuomonės ir vaizdo įrašas, kad viską būtų galima įvertinti objektyviai.

Komentaras

Mantas Kuzmarskis

Tarptautinis teisėjas, Rytų Europos šonalsydžio čempionato organizatorius

Lietuvoje automobilių sportui apskritai nelabai palankios sąlygos. Tokia situacija, matyt, susidarė dėl nedidelio jo populiarumo, dėl to yra ganėtinai mažas palaikymas valstybiniu mastu. Žiniasklaidos priemonės informuoja tik apie keletą didžiausių renginių. Kelerius metus Lietuvoje vykdavo europinio lygio šonaslydžio varžybos, o informacijos apie jas beveik nebuvo, todėl mažai verslo atstovų mato tikslą investuoti į šią sritį. Visa tai suprantama – maža rinka, ne pati geriausia ekonominė situacija, automobilių sportas toli gražu nėra lyderis tarp visų sporto šakų, neprikaustantis didžiosios visuomenės dalies dėmesio. Tad augančiai naujai sporto šakai nelengva. Bet tokia situacija nėra unikali, panašiai yra daug kur. Mano nuomone, šonaslydis Lietuvoje tam tikra prasme patiria paauglystės fazę – mus jau pastebi, bet nesupranta. Atvirai kalbant, šonaslydžio bendruomenė ir pati savęs nelabai supranta, tačiau ji yra gana vieninga. Joje vyrauja demokratijos principai, o demokratija dažnai būna lėta, bet galutinis rezultatas turbūt bus naudingiausias visiems.

Faktas, kad mes jau turime tiek skirtingo lygio dalyvių, kad galime juos skirstyti į klases ("Street", "SemiPro", "Pro"), kurios užsipildo (priešingai nei žiedinėse lenktynėse), džiugina. Yra visiškai normalu ir logiška, kad pradedančiųjų šonaslydininkų yra ir bus daugiausia, o pakeliui į "Pro" klasę jų vis mažėja. Dalyvauti aukščiausiu lygiu reikia daugiausia finansų, gabumų ir pastangų. Ne visi tai gali daryti. Tas pats yra ir su organizatoriais – aukštesnio lygio varžybos turi atitikti daugiau reikalavimų, jos gerokai brangesnės ir rizikingesnės. Taip yra ir turi būti. Tiesiog dabar yra tokia situacija, kai iki šiol organizavę profesionalų ir tarptautines varžybas, žmonės galbūt laikinai pasitraukė iš šios veiklos. Tai lėmė elementarūs rinkos ekonomikos dėsniai. Suprantama, kad dalyviai ir ištikimiausi gerbėjai pasigenda aukšto lygio varžybų, bet dažnai pamirštama, kad daugybę metų tie renginiai buvo organizuojami vien tik iš entuziazmo bei jaunatviško užsidegimo.

Geras teisėjavimas taip pat yra neatsiejama sporto vystymosi dalis. Jeigu ši renginio dedamoji šlubuoja, dalyviai praranda motyvaciją, žiūrovai nesupranta, kas vyksta, ir pasidaro neįdomu žiūrėti. Teisėjavimas šiai sporto šakai yra nemenka problema, nes nėra daug žmonių, galinčių tai daryti. Tai nelengvas darbas, reikalaujantis žinių ir patirties bei atimantis daug jėgų. Be abejo, į pagalbą galima pasitelkti šiuolaikinę įrangą, tačiau ji negali pakeisti patyrusio profesionalaus žmogaus vertinimo, nes visose varžybose kyla situacijų, kai reikia labai kokybiškai išanalizuoti visą informaciją.

Manau, kad šonaslydis Lietuvoje auga gana greitai ir visai teisinga linkme. Galbūt šių metų sezonas ir yra kiek keistas, bet tikriausiai tai į gera – rinka turi subręsti kitam kokybės šuoliui, turi užaugti dalyviai ir žiūrovai. Šonaslydis – kaip XXI a. automobilių sportas, automobilių kultūros judėjimas, turi daug potencialo, o tas potencialas yra jaunų, talentingų žmonių rankose.